naujienos.lt

Prekyba – ne visuomet būdas užsidirbti

Prekyba – ne visuomet būdas užsidirbti

Senamiesčio gatvėse, net ir pačiu karštymečiu, gausu prekiaujančių savo kūrybos rankdarbiais, kuriais retkarčiais susidomi turistai ar vietiniai praeiviai. Dažnai šių prekystalių mes nepastebime, jie susilieja su gatvės šurmuliu, mūsų akyse patampa tik dar viena Vilniaus plyta. Tad kodėl žmonės ir toliau užsiima šiuo ne pernelyg pelningu verslu, eikvoja jėgas ir laiką kurdami darbelius savo rankomis, nors vyrauja didelė konkurencija su masinės prekybos produktais?

Tikriausiai manytumėme, kad žmonės tokiu verslu užsiima siekdami užsidirbti, tačiau apklausus dalį prekiautojų, plušančių už mažų prekystalių, senamiesčio gatvėse, išaiškėjo, kad šitokią prekybą sąlygoja ne tik noras pasipelnyti.

Pirmoji pašnekovė – senyvo amžiaus moteris, prekiaujanti savo rankų darbo gaminiais. Ji mezga įvairius šalikus, kojines, skraistes. Paklausta, ar kažkas įkvepia verstis šiuo verslu, moteris atsakė paprastai: „Buvo hobis, tapo darbu“. Prekybininkė taip pat tikino, kad nedaug praeivių susidomi tokiomis prekėmis, nes žmonės mieliau renkasi įprastas prekes, kurios parduodamos masinėje prekyboje. Neabejotinai labiau sekasi tiems, kurie parduoda ne savo gamybos prekes. Žinoma, atsiranda praeivių, kuriuos sudomina suvenyrai, audiniai ar kitokios prekės, bet daugiau klientų dėmesio susilaukia didesnės prekybos įmonės. Tačiau ši dėl to nesirūpina, nes jai patinka kurti savo gaminį, įdėti į jį visą širdį. Moteris sakė, kad jos darbus vertina tie, kurie pripažįsta nestandartinę vertę,“moka jausti energetiką“.


Antroji pašnekovė – moteris, pardavinėjanti savo tapytus paveikslus eiliniame Senamiesčio vingryje, kūriniai išties nuostabūs, pagauna aplinkinių akį. Tapytojos paklausėme, kaip gimė idėja verstis būtent šiuo būdu, kadangi mediniai stovai, iškabinėti paveikslais, nėra retas reginys Vilniaus širdy. Pašnekovė teigė, kad mintis kilo jos senelio dėka, mat šis tokią pačią duoną dirbo, be to, talentas tapyti taip pat buvo paveldėtas iš jo. Šią moterį praeiviai aplanko dažniau, paklausa didesnė nei pirmosios apklaustosios, tačiau darbo sąlygos netenkina. Štai kaip pašnekovė vertina situaciją: „Tai – darbo vieta, todėl reikia taikytis prie bet kokių sąlygų, prekiaujam ir žiemą, ir vasarą.“

 

Dažniausiai žmonėms atrodo, kad tokie prekiautojai siekia tik užsidirbti, tačiau labiau pasidomėjus galima suprasti, kad ne visuomet toks jų tikslas. Kartais žmonės patys kuria savo dirbinius ir nori, kad kiti juos įvertintų.

Komentarai

  • Šaunuolės dar kartą…

    • Atsakyti
Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų