Vejai dėmesio reikia beveik ištisus metus

Vejai dėmesio reikia beveik ištisus metus

 

Daugelis sodybų šeimininkų šiemet jau spėjo bent kartą nupjauti veją, kuri dar tik pradeda atsigauti po žiemos. Atėjus pavasariui visuomet lieka nunykusios vejos lopų, o kaitrūs saulės spinduliai džiovina dirvožemį, neleisdami išsausėjusiai žolei atsigauti. Norint vasarą džiaugtis dailiu vejos kilimu tenka pasistengti.

Sunykimo priežastys – įvairios

Specialistų teigimu, gali būti įvairių priežasčių, kodėl veja nunyksta. Kartais žalos vejai padaro patys žmonės. Kartais ‒ gyvūnai ar tiesiog blogos oro sąlygos. Atsėjant veją, labai svarbu parinkti Lietuvos klimato sąlygoms tinkantį sėklų mišinį. Rekomenduojama atidžiai perskaityti sėklų mišinio sudėtį.

Šiuo metu vejos sėklų mišiniai daugiausia atvežami iš užsienio. Importuotų sėklų kokybės garantijos neaiškios, todėl dėl žolių dygumo, atsparumo žiemos šalčiams ir ligoms reikėtų konsultuotis su patyrusiais specialistais.

Pavyzdžiui, daugiametė svidrė labai greitai sudygsta, gražiai žaliuoja, bet nėra atspari šalčiui. Jeigu didžiąją sėklų mišinio dalį sudaro daugiametės svidrės, galima tikėtis, kad po žiemos veja vietomis bus sunykusi. Tokiu atveju geriau ieškoti tokio mišinio, kurio sudėtyje daugiametės svidrės sėklų kiekis yra mažesnis.

Vejos žolė po žiemos gali būti sunykusi ir dėl to, kad yra netinkamai tręšiama. Nuo pavasario iki rugpjūčio vidurio veją rekomenduojama tręšti trąšomis, kurių sudėtyje yra daugiau azoto. Tada žolė bus vešli. Nuo rugpjūčio pabaigos veją reikia pradėti ruošti žiemai ‒ tuomet reikia naudoti trąšas, kurių sudėtyje dominuoja kalis. Jeigu iki rudens pabaigos veja tręšiama daugiau azoto turinčiomis trąšomis, žolė skatinama augti. Tokiu būdu ji neparuošiama žiemai, net pasnigus dar gali vegetuoti, o galiausiai – sunyksta.

Kartais žolė išnyksta tose vietose, kur žiemą būna kraunamas nuo takų nukastas sniegas. Storas ir sunkus jo sluoksnis neleidžia patekti orui, įsiveisia pelėsis, kuris sunaikina žolę. Panašiai gali nutikti ir ten, kur lakstantys šunys išmina takus. Tose vietose susidaro ledo sluoksnis ir galima beveik garantuoti, jog pavasarį ten žolė nežaliuos.

Atsėti veją – ilgas ir varginantis darbas

Jeigu sunyko daugiau kaip pusė visos vejos, atsėti jos atskirais lopinėliais tikrai neverta. Kur kas paprasčiau iš naujo paruošti gruntą ir pasėti naują veją. Atsėti sudėtinga ir dėl to, kad šienaujant žoliapjovė gali nupūsti sėklas ir reikės jas iš naujo barstyti. Tai gali tęstis labai ilgai.

Jeigu sunyko nedidelė vejos dalis, paprasčiau atsėti tik išdžiūvusius plotus. Tai nesudėtinga. Pirmiausia reikia grėbliu papurenti žemės paviršių, tuomet išbarstyti sėklas ir kiek suspausti žemę volu ar patrypti ją kojomis.

Nutarus atsėti atskirus vejos plotelius, reikia kuo trumpiau nušienauti sveikąją žolę, nes aplink atsėtus plotus auganti vešli žolė trukdo dygti naujiems daigeliams.

Atsėjant atskirus vejos plotus reikėtų naudoti specialiai tam skirtą sėklų mišinį. Tačiau ir tada verta pažiūrėti į mišinio sudėtį, nes ji būna įvairi. Iš pradžių galima pasėti tokį mišinį, kurio sudėtyje yra daugiau daugiametės svidrės. Ši žolė greitai sudygsta, sužaliuoja. Paskui tame pačiame plote galima pabarstyti šalčiui atsparesnių žolių sėklų. Atsėtos vejos plotą reikia dažniau laistyti. O pabėrus sėklas jau kitą dieną galima tręšti.

Būna, kad žolė neišnyksta atskirais plotais, bet labai išretėja. Tokiu atveju išaeravus veją irgi galima paberti minėtų sėklų.

Tuos, kurie atsėję sunykusios vejos plotus tikisi išvengti šio darbo kitais metais, tenka nuliūdinti – niekas negarantuoja, kad kitą pavasarį žolė ir vėl nebus sunykusi. Dažniausiai viskas priklauso nuo to, kokia būna žiema ir kaip vejai pavyksta peržiemoti.

Alinančių darbų galima išvengti

Tuo atveju, jei po žiemos reikia atsėti didelius vejos plotus, o norisi kuo greičiau džiaugtis žalia pievute, galima patiesti ruloninę veją. Taip sutaupoma ne tik laiko, bet ir jėgų ‒ nereikia ieškoti specialaus sėklų mišinio, sėti, prižiūrėti veją. Įsigijus į ruloną susuktos velėnos, nesunku įrengti puikią veją net ir stačiose nuokalnėse bei terasose.

Ruloninė veja ‒ tai velėna padengta žemė, ne mažiau kaip dvejus metus auginama laukuose natūraliu būdu. Antžeminę dangos dalį sudaro tankus žolynas, o požeminę – paviršinis dirvos sluoksnis, išraizgytas šaknų ir šakniastiebių. Ruloninės vejos danga auginama iš aukštos kokybės skirtingų rūšių sėklų mišinio, apdoroto nuo ligų. Tokia veja atsparesnė šalčiui, mindymui.

Norint žinoti, kiek velėnos reikės, reikia išmatuoti būsimos vejos plotą ir padauginti jį iš 1,25.

Prieš klojant velėną dirvą reikia paruošti taip pat, kaip ir sėjant veją. Pirmiausia ‒ pašalinti iš būsimos pievelės ploto visus akmenis ir šiukšles. Jei dirva „sunki“, rekomenduojama užberti truputį smėlio, jei smėlinga ‒ įmaišyti į dirvožemį durpių, kurios neleidžia žemei išdžiūti. Paviršių būtina grėbstyti tol, kol jis tampa lygus, vientisas. Tuomet įterpiamos trąšos, kreida, viskas dar kartą išgrėbstoma, išlyginama, suspaudžiama volu ar kita priemone.

Velėnos negalima kloti ant sausos žemės – būtinas bent 15 cm drėgnos dirvos sluoksnis. Jei dirva sausa, ją reikia gerai palaistyti.

Susuktų vejos rulonų negalima laikyti ilgiau kaip dvi paras, todėl juos geriausia kloti iš karto. Priešingu atveju, rulonus reikia ištiesti pavėsyje ir dažnai laistyti, ypač saulėtą ir karštą dieną.

Paklojus velėną, prieš pirmąjį drėkinimą ją būtina švelniai pavoluoti, kad neliktų oro tarpų ir velėna geriau priglustų prie dirvos. Norint suteikti vejai reikalingą formą, velėnos kraštai nupjaunami peiliu ar kastuvu. Tarpus tarp paklotos velėnos geriausia užpilti sijota žeme, sumaišyta su tos pačios žolės rūšies sėklomis. Kol velėna prigyja, ją būtina laistyti, per ją nevažiuoti ir nevaikščioti. Žolė įsitvirtina per savaitę arba dvi.

Samanų ir piktžolių naikinimas

Jeigu vejoje pradėjo augti samanos, vadinasi, dirva yra per šlapia arba per rūgšti. Tai atsitinka ir tuomet, kai veja nuolat būna pavėsyje, žolei trūksta maisto medžiagų arba ji pjaunama per žemai, susidaro storas veltinio sluoksnis.

Pirmiausia visą vejos paviršių reikia subadyti šakėmis 5‒7 cm gyliu, paskui pabarstyti pelenais arba kreida ir patręšti trąšomis, skirtomis samanoms naikinti. Tokių trąšų sudėtyje yra sieros bei geležies sulfato.

Kiaulpienes ir kitas daugiametes piktžoles galima naikinti herbicidais. Purkšti reikėtų tada, kai kiaulpienės dar nesukrovusios žiedinio pumpuro. Purškiant reikia paisyti ir oro sąlygų: kad nelytų, oro temperatūra nenukristų žemiau nei 7‒8 °C. Kitaip herbicidai gali būti neveiksmingi.

Jeigu viskas atliekama gerai, poveikis pastebimas jau kitą dieną po purškimo. Piktžolės nustoja augti ir per 3–4 savaites žūva.

Jeigu veją bjauroja pavienės kiaulpienės, jas geriausia išrauti. Mat herbicidais nupurkštai vejai reikia laiko atsigauti, ją tenka papildomai tręšti – mėgstantiems natūralumą toks chemikalų kiekis gali pasirodyti per didelis.

Komentarai

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų