„shutterstock“ nuotr.

Sveiko namo plaučiai – rekuperacinio vėdinimo sistema

Sveiko namo plaučiai – rekuperacinio vėdinimo sistema

Pagal Europos Sąjungos direktyvą nuo 2020 m. visi statomi daugiabučiai turėtų būti ne žemesnės kaip A energinio naudingumo klasės. O tai dar reiškia ir tai, kad pastatuose privalo būti įrengtas mechaninis vėdinimas su šilumogrąža.

Energiškai efektyvūs namai projektuojami ir statomi tokie sandarūs, kad į juos pro mikroplyšius patenkančio išorės oro kiekis beveik lygus nuliui, kaip sandariame termose. Taip, šilumai juose palaikyti reikia kur kas mažiau energijos sąnaudų nei, tarkim, sovietinės statybos pastatuose, kur pro visus įmanomus plyšius švilpia vėjai, kartu su savimi laukan išnešdami ir šilumą, ir mūsų sumokamus už ją pinigus. Tačiau, būdami tokiose patalpose, miegodami, prausdamiesi, laistydami gėles ir džiovindami skalbinius, sukuriame daug drėgmės. Daugiau nei iš sandaraus ir energiškai efektyvaus pastato jos galėtų pasišalinti be papildomų priemonių.

Prausdamiesi, laistydami gėles ar džiovindami skalbinius sukuriame daug drėgmės. „HRV“ nuotr.

Per drėgnas patalpų oras – blogai

O kuo gresia drėgmė sandariame būste? Nagi pelėsiu. Štai kaip „šiltnamio efektą“ nupasakoja vėdinimo ekspertas Rolandas Zaremba: „Pelėsio sporoms vystytis geriausiai tinka prasta oro apykaita ir didesnis nei 60 proc. santykinis oro drėgnis. Nuo santykinio drėgnio ir temperatūros tiesiogiai priklauso vadinamasis rasos taškas, parodantis, kokios temperatūros turėtų būti paviršius, kad ant jo susidarytų kondensatas.“

Sandariame pastate labai mažai šilumos tiltelių tačiau visiškai garantuoti, kad visos konstrukcijos vietos būtų vienodai šiltos, nėra realu. Vienur ar kitur gali būti vėsesni fragmentai. Štai jie ir tampa šiltos bei drėgnos patalpos rasos tašku. O jau kur rasa – ten ir pelėsis, kurio sporų atsikratyti gali tapti be galo sudėtinga.

Žinoma, projektuojant A ir aukštesnės energinio naudingumo klasės pastatus, daug laiko ir dėmesio skiriama projektinėms skaičiuoklėms, kone iki nulio eliminuojančioms šilumos praradimus ir nesandarumus, per kuriuos vidiniai paviršiai galėtų pakankamai atvėsti. Bet niekas nėra apsaugotas nuo žmogiškojo faktoriaus – statybininkų aplaidumo ir neatidumo, laiku nepastebėtų konstrukcijų netinkamų sandūrų ir panašių trūkumų.

„Ductos PR Corp“ nuotr.

Iškvepiame daug anglies dvideginio

Kiekviename mūsų į aplinką iškvėpto oro litre yra 3,3–4,7 proc. anglies dvideginio – tai kone 150 kartų daugiau negu įkvepiant. Pasiekus tam tikrą anglies dvideginio koncentraciją sandarioje patalpoje, jis pradeda būti kenksmingas sveikatai.

Sveikatos apsaugos specialistai teigia, kad anglies dvideginio koncentracijai patalpos ore viršijus 1050 ppm (1 ppm = 0,0001 proc.), žmogų, kvėpuojantį tokiu oru, apima mieguistumas, o nuo 2500 ppm anglies dvideginio prisotintas oras pradeda daryti ilgalaikę žalą sveikatai.

Palyginti prastai vėdinamame 18 kv. metrų kambaryje sėdimąjį darbą visą dieną dirbančio žmogaus prikvėpuoto anglies dvideginio koncentracija vakarop gali siekti apie 1600 ppm.

Mechaninio vėdinimo įrenginiai ištraukia orą iš „nešvariausių“ patalpų: sanitarinių mazgų, valgio gaminimo zonų ir kitų ūkinių patalpų. „Broan-Nu Tone LLC“ schema

Orą reikia ne tik šalinti, bet ir tiekti

Senosios statybos pastatuose su užteršto oro pašalinimo užduotimi daugiau ar mažiau sėkmingai susidoroja natūralus vėdinimas. Per vėdinimo šachtas iš namų iškeliaujantis oras nėra varomas jokiomis papildomomis priemonėmis, o juda paklusdamas fizikos dėsniams, veikiamas oro slėgio skirtumų ir vėjo sukuriamos traukos. Šiltas oras į viršų kyla tuo geriau, kuo didesnis lauko ir vidaus temperatūrų skirtumas.

Iš patalpų pasišalinančio oro praradimus sovietiniuose pastatuose sočiai kompensuoja konstrukcijų nesandarumai ir įtrūkiai. Pro juos į namus patenka gaivus, bet šaltas oras iš aplinkos. Tokia natūrali cirkuliacija ne tik atšviežina patalpų orą, bet ir išneša su savimi bent penktadalį visos namų šilumos. Anais laikais, kai šilumos išlaidos nebuvo pernelyg kruopščiai skaičiuojamos, tai buvo nė motais, bet, atėjus efektyvumo vajui, visiems parūpo patiriami šilumos nuostoliai.

O įrengus sandarias išorines atitvaras šviežias oras neturi kaip patekti į patalpas vietoj pašalintojo. Žinoma, galima vėdintis atlapojant langus, kartais net dukart per parą – atsibudus ir prieš miegą, bet kas padengs šilumos nuostolius?

Sandarumas – lazda su dviem galais

Statant aukštos energinio naudingumo klasės namus, labai rekomenduojama atlikti vadinamąjį sandarumo testą, parodantį, per kiek laiko pastate visiškai pasikeičia oras. Tai daroma taip: durų angoje įmontuojamos „pučiančios durys“ su ventiliatoriumi, taip tarp pastato išorės ir vidaus sukuriant 50 Pa slėgių skirtumą. Iš pradžių oras iš patalpų ištraukiamas, sukuriant neigiamą slėgį, o paskui atvirkščiai, oras įpučiamas ir sukuriamas perteklinis slėgis. Mobiliu dūmų generatoriumi iš išorės arba vidaus pučiami dūmai labai gerai parodo visus, kad ir menkiausius, pastato nesandarumus, kuriuos, atlikus testą dar prieš sienų apdailą, galima tuoj pat ir užtaisyti.

Pagal statybos techninio reglamento STR 2.05.01:2005 reikalavimus, kai slėgių skirtumas tarp pastato išorės ir vidaus yra 50 Pa, oro apykaita A ir aukštesnės energinio naudingumo klasės pastate neturėtų viršyti 0,6 karto per valandą.

Siekiant atitikti aukštus energinio efektyvumo reikalavimus, pakankamai sandariame pastate labai sunku išsisukti be dirbtinio vėdinimo. Beveik neįmanoma. Bet dažnai tai pareikalauja didelių investicijų, sudėtingų techninių sprendimų. Vis dėlto priverstinę ventiliaciją geriau įsirengti. Gyvensite neabejotinai sveikiau.

Priverstinė ventiliacija – suvaldytas chaosas

Akivaizdu, kad oro patekimas į patalpas, kaip ir jo pasišalinimas iš jų, yra būtinas. Kaip tik tam, kad nereikėtų varstyti langų, kad patenkančio į patalpas oro nebūtų nei per daug, nei per mažai, kad vėdinamos patalpos pernelyg neatvėstų, ir įrengiama priverstinė ventiliacija, suteikianti galimybę vartotojui pačiam nustatyti, kiek gryno oro jis nori turėti. Kartu galima pasiekti, kad vėdinimo sistema oro apykaitą balansuotų –iš patalpų nešvaraus oro pašalintų ne daugiau nei jo patenka iš išorės. Priešingu atveju, jei pusiausvyros nėra, iškyla pavojus, kad patalpose susidarys pernelyg žemas ar pernelyg aukštas slėgis.

Šilumos, prarandamos šalinant iš patalpų užterštą šiltą orą ir pakeičiant jį grynu, bet vėsesniu lauko oru, nuostolius padeda sumažinti rekuperatoriai – įrenginiai, kurie tiekiamą iš lauko orą vienu ar kitu būdu pašildo. Pagrindinis jų veikimo principas toks: šalinamas iš patalpų oras įšildo šilumokaitį, pro kurį vėliau einantis vėsus tiekiamas iš lauko oras įšyla. Šitaip į patalpas sugrąžinama 60–95 proc. išeinančios šilumos.

Gana populiari šilumokaičių konstrukcija – plokšteliniai nesikertančių oro srautų, kai šyla plona aliuminio plokštelė, išeinančio oro srautą skirianti nuo įeinančiojo. Deja, per didžiausius šalčius tokie šilumokaičiai praranda gerą dalį savo efektyvumo, mat temperatūrų skirtumas tarp tiekiamo ir šalinamo oro tampa pernelyg didelis. Iškyla apledėjimo pavojus, nuo kurio saugantis tenka papildomai šildyti įeinantį orą.

Rotaciniai šilumokaičiai šiuo požiūriu yra kur kas efektyvesni, mat jie niekada neapšąla. Kita vertus, esama tikimybės, kad palyginti nedidelė (apie 2–3 proc.) įeinančio ir išeinančio oro srautų dalis gali persimaišyti, o dalis šalinamo oro dulkių – grįžti į patalpas. Todėl rekuperatorius su rotaciniais šilumokaičiais rekomenduojama naudoti ten, kur šalinamame ore nebūna kenksmingų medžiagų.

Vienu ar kitu atveju, kad ir kokia būtų vėdinimo įrenginio konstrukcija, jis eikvos tam tikrą kiekį elektros energijos. Čia kalbama apie ventiliatorius, valdymo pultą (jei tai – plokštelinis šilumokaitis), papildomo pašildymo teną…

Iš patalpų šalinamas oras, keliaudamas per šilumokaitį, jį įšildo, nuo šilumokaičio savo ruožtu įšyla ir į patalpas tiekiamas oras. „Alpine Air“ nuotr.

Pasirinkimą palengvinantys rodikliai

Svarbiausias rodiklis, pagal kurį reikėtų rinktis rekuperatorių, – tai energijos suvartojimo efektyvumas. Atkreipkite dėmesį į tai, kiek elektros energijos reikia rekuperatoriui, kad sukurtų 1 m³/h oro srautą. Šis rodiklis turėtų būti mažesnis nei 0,45 W/(m³/h). Taip pat labai svarbu galimybė valdymo pulteliu reguliuoti oro srautus, nes tiekiamo oro perteklius taip pat lemia energijos nuostolius.

Būsto vėdinimo prietaiso galingumas matuojamas kubiniais metrais per valandą. Jis parodo, kokį oro kiekį rekuperatorius pajėgus pakeisti per tam tikrą laiką. Rekomenduojama, kad oras patalpose visiškai pasikeistų per valandą. Nustatyti, kokio galingumo įrenginio reikia būstui, galima apskaičiuojant patalpų talpą kubiniais metrais.

„E2 Comfort Air Conditioning
& Heating LLC“ nuotr.

Kaip jau minėta, būsto oro apykaita turėtų būti apie 0,6 karto per valandą, o tai reiškia, kad rekuperatorius per valandą turėtų per save perleisti šiek tiek daugiau nei pusę namų oro tūrio. Sakykime, jei namo plotas 100 m², o patalpų aukštis yra 2,5 m, rekuperatorius per valandą turėtų pakeisti maždaug 150–200 m³ oro. Žinoma, tai – tik apytikslis skaičiavimas, visiškai tikslų gali pasiūlyti vėdinimą projektuojantys specialistai.

Kai langai ir durys uždaryti, šviežio oro tiekimas reikalingas nuolat. Panašiai kaip plaučiai, kurie nustoja funkcionuoti tik žmogui mirus, vėdinimo įrenginys turi nuolat veikti, kad ir pačiu minimaliausiu režimu. Tik šitokiu būdu bus užtikrintas tolygus oro kokybės palaikymas, be to, ir paties įtaiso tinkamumo naudoti laikas pailgėja, jeigu jis veikia tolygiai, be itin didelių momentinių apkrovų, kurios susidaro jam įsibėgėjant.

Dar vienas pasirinkimo veiksnys – prietaiso skleidžiamo triukšmo lygis. Įprastiniu pajėgumu nuolat veikiantis vėdinimo įrenginys neturėtų skleisti diskomfortą keliančio triukšmo.

 

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų