Šilumos izoliacija ir drėgmė: ką reikia žinoti prieš pasirenkant šiltinimo medžiagas

Šilumos izoliacija ir drėgmė: ką reikia žinoti prieš pasirenkant šiltinimo medžiagas

Pastatas yra veikiamas drėgmės ne tik statybos metu, bet ir visą savo gyvavimo laikotarpį. „Matoma“ bendroji drėgmė yra dažniausia ir plačiausiai pasitaikanti pastatų su drėgme susijusių problemų priežastis. Tačiau yra ir kitų drėgmės formų, kurios veikia pastatą visą eksploatavimo laikotarpį ir yra „nematomos“.

Pavojingiausia – „nematoma“ drėgmė

Vadinamoji nematoma drėgmė – tai konvekcinė, difuzinė ir kapiliarinė drėgmė. Būtent dėl to eksploatuojamuose pastatuose dažnai susiduriame su drėgmės problemomis: pažeistomis sienomis, trupančiu pamatų tinko sluoksniu, įsiveisusiu pelėsiu ir kitomis. Visgi teisingai suprojektavus pastato konstrukcijas „nematomą“ drėgmę galima suvaldyti ir išvengti jos keliamų bėdų.

Prieš pradedant kalbėti apie drėgmę ir jos įtaką pastatams reikia išsiaiškinti, kas gi slepiasi po šia sąvoka. Visi puikiai žinome, kad vanduo gali būti kietos, skystos arba dujinės formos. Terminas „drėgmė“ naudojamas visoms jos formoms apibūdinti ir yra išmatuojamas vandens kiekiu ore arba kitoje medžiagoje.

Bendrosios drėgmės šaltinis yra pastato išorėje ir yra susijęs su atmosferos poveikiu (pvz., lietus ar sniegas) arba žeme (pvz., gruntinis vanduo). Tokios drėgmės mes negalime išvengti, tačiau žmonija jau seniai išmoko nuo jos apsisaugoti. Pavyzdžiui, įrengiame vandeniui nelaidžią stogo dangą arba sienos apdailą, pamatus padengiame hidroizoliaciniu sluoksniu.

„Matoma“ bendroji drėgmė yra dažniausia pasitaikanti problemų, susijusių su pastatų drėgme, priežastis. Apsisaugoti nuo šios drėgmės nėra labai sunku, reikia tik pasirinkti teisingas medžiagas ir sprendinius. Reikia atkreipti dėmesį, kad dar yra ir vadinamoji statybinė drėgmė. Statybinė drėgmė yra perteklinė drėgmė, patekusi į statybinę medžiagą jos gamybos, sandėliavimo arba montavimo metu. Ji turėtų išdžiūti arba išgaruoti dar statybos metu arba jau naudojant pastatą.

Statybos metu medžiagas galime apsaugoti nuo vandens ar sniego jas uždengdami ar sandėliuodami patalpų viduje. Šlapius procesus statyboje irgi galime suvaldyti, nes žinome, kaip tai padaryti. Daug sudėtingesnės yra kitos – „nematomos“ – vandens formos, kurios mūsų pastatus veikia visą pastato eksploatavimo laikotarpį.

Drėgmės perdavimas konvekcijos metu

Vykstant konvekcijai, drėgmė juda kartu su šilto oro srautu. Kuo šiltesnis oras, tuo didesnis drėgmės kiekis su juo gali judėti. Kai oras suranda skylę arba plyšį atitvaroje, vidinis šiltas oras skverbiasi į išorę dėl vidaus ir išorės oro temperatūrų skirtumo. Taip net ir maži atitvaros defektai gali sukelti didelių problemų, kadangi pro vieną 10 mm plyšį atitvaroje, esant 2 Pa oro slėgio skirtumui abiejose atitvaros pusėse, per mėnesį gali būti perduotas vienas litras vandens.

Šiam drėgmės perdavimui reikia skylės ar plyšio, kertančio visą atitvaros konstrukciją. Maža skylė šalia nepažeistos gipso plokštės esančioje garų užtvaroje nesukels jokių pažeidimų. Kai drėgnas oras juda pro pastato atitvarą, jos viduje drėgmė kondensuojasi ant sandarių paviršių, kurių temperatūra žemesnė už rasos taško temperatūrą. Dažnai tai yra metaliniai intarpai, pavyzdžiui, metalo profiliai ventiliuojamųjų sienų konstrukcijoje.

Drėgmės perdavimas difuzijos metu

Difuzija vyksta dėl skirtingo erdvių garų tankio / dalinio garų slėgio. Šildymo sezono metu daugiau drėgmės turi vidaus patalpų oras. Dėl tankio / slėgio skirtumo vidaus oro drėgmė siekia balanso su išorės oro drėgme, sukeldama garų judėjimą iš vidaus į išorę pro pastato atitvarą. Jeigu nėra garams nelaidaus barjero, garų tankis / dalinis vandens garų slėgis siekia išsilyginti vykstant difuzijai. Jeigu difuzijos būdu per konstrukciją pereinantys vandens garai sutinka šaltą paviršių, jie kondensuojasi.

Todėl, siekiant sustabdyti drėgmės patekimą į konstrukciją, vidinėje šiltojoje atitvaros pusėje yra naudojamos vandens garų užtvaros.

Kapiliariškumas

Tai galimybė skysčiui judėti siaurose erdvėse be išorinių jėgų pagalbos. Šis reiškinys vyksta, pavyzdžiui, grunte. Grunto poromis arba ertmėmis tarp grunto dalelių vanduo juda aukštyn priešinga sunkio jėgai kryptimi, o vandens pakilimo aukštis priklauso nuo porų dydžio.

Kapiliarinis drėkimas vyksta pamatuose ir jų apdailos sluoksnyje. Nutraukti kapiliarinį drėgmės judėjimą galima po pamato plokšte ir šalia pamato įrengiant smėlio, žvyro ar skaldos sluoksnį. Siekiant apsaugoti sienos konstrukcijas nuo kapiliarinės drėgmės iš grunto patekimo, yra įrengiami hidroizoliaciniai sluoksniai.

Drėgmės kontrolė yra esminė pastato projekto dalis, o projektavimo taisyklės gana paprastos: pirmiausia būtina užtikrinti, kad drėgmė nepatektų į konstrukcijų vidų. Antra, parinkti tokias medžiagas, kad konstrukcijose esanti drėgmė galėtų lengvai išdžiūti. O tai labai stipriai priklauso nuo medžiagų, iš kurių statome pastatą, ir jų savybių. Didelę svarbą turi ir termoizoliacinių medžiagų drėgminės ypatybės.

Suomijos techninių tyrimų centre VTT atliktas išsamus šilumos izoliacinių medžiagų tyrimas parodė, kad izoliacinių medžiagų drėgminės savybės smarkiai skiriasi. Išbandžius nemažai įvairių izoliacinių medžiagų, buvo nustatyta, kad jos skirtingai elgiasi drėgnoje aplinkoje.

Kai kurie termoizoliacinių medžiagų gamintojai, pavyzdžiui, „Paroc“, yra sukūrę daugybę sprendinių, kurie padeda apsisaugoti nuo nematomos drėgmės poveikio. Antai akmens vata pasižymi puikiomis drėgminėmis savybėmis, tai nustatė ir Suomijos techninių tyrimų centras VTT.

Nuostovusis drėgnis

Medžiagų nuostovusis drėgnis buvo išbandytas esant 98 proc. aplinkos oro drėgniui ir 23 oC temperatūrai. Matavimo rezultatai atitinka sąlygas, kai termoizoliacinės medžiagos yra didelio drėgnio aplinkoje, tačiau neturi kontakto su vandeniu. Matavimai parodė, kad akmens vata nesugeria drėgmės iš aplinkos oro ir išlieka sausa net drėgnomis sąlygomis.

Vandens įgėris iš dalies panardinus

Vandens įgėris iš dalies panardinus atitinka tokias sąlygas, kai termoizoliacijos pakuotę arba ant plokščio stogo sumontuotą izoliaciją sulyja.

Kalbant apie akmens vatą, ją iš dalies panardinus į vandenį, į atvirą pluoštinę struktūrą patenka tik tiek vandens, kiek jo įstumia akmens vatos plokštei skęsti neleidžianti jėga. Vanduo įsigeria tik į tą izoliacijos dalį, kuri yra žemiau vandens paviršiaus. Kai izoliacija iškeliama iš vandens, vanduo išteka iš atviros pluoštinės struktūros. Nepriklausomai nuo mirkymo laiko, ar tai būtų viena diena, ar viena savaitė, akmens vata vandens neįgeria.

Be to, akmens vata ne tik neįgeria vandens ir greitai išdžiūsta sudrėkusi, bet ir yra atspari kapiliarinei drėgmei, yra atvira difuzijai – leidžia gretimoms konstrukcijoms džiūti abiem kryptimis ir nepelija.

Akmens vatos ypatybės

* išlieka sausa net ir labai drėgnoje aplinkoje;
* neįgeria vandens;
* labai greitai išdžiūsta;
* atspari kapiliarinei drėgmei;
* yra atvira difuzijai, t. y. leidžia gretimoms konstrukcijoms džiūti abiem kryptimis;
sumažina betono konstrukcijų džiūvimo laiką;
* nepelija ir neleidžia pelėsiui plisti į kitas konstrukcijas;
akmens vatoje nėra antipirenų, kurie gali skatinti koroziją drėgnoje aplinkoje.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų