Šiltinimo negalima tapatinti su sandarumu

Šiltinimo negalima tapatinti su sandarumu

 

Nepasiekus nustatytų sandarumo rodiklių, nepavyks atiduoti namo Valstybinei komisijai vertinti. Kai kurie statybininkai dirba taip, kaip yra įpratę jau daugybę metų, ir net nepasidomi, kokios priemonės padeda pasiekti energinį efektyvumą bei reikiamą sandarumą. Nors dar yra manančiųjų, kad pagerinti juos pavyks uždėjus ant pastato konstrukcijų šiltinamųjų medžiagų, iš tiesų to nepakanka.

Reikalavimo niekas nepaisė

Nepriklausomas pastatų šiltinimo ekspertas, konsultantas Robertas Karvauskas priminė, kad dar 2005 m. Statybos techniniame reglamente buvo numatytas pastatų sandarumo reikalavimas. Tačiau tuomet niekas nekreipė į jį dėmesio: nebuvo specialistų, galinčių išmatuoti pastatų sandarumą, reikiamos įrangos, apskritai jokios sistemos. Buvo reikalaujama tik laikytis reglamente nustatytų sienų šiluminės varžos parametrų.

„Čia ir buvo paradoksas – vieno dalyko reikalaujama griežtai, o į kitą, kuris iš tiesų svarbiausias, numojama ranka. Tik dabar ši neteisybė pradedama atitaisyti“, ‒ kalbėjo specialistas.

Be jokios abejonės, energiškai efektyvus namas turi būti šiltinamas. Kad žmonėms būtų aiškiau, ekspertas pateikia ne reikiamus šiluminės varžos rodiklius, bet pavyzdžius, kaip turi būti šiltinamos skirtingos konstrukcijos. Antai tam, kad stogo šiluminė varža būtų reikiamų parametrų, reikėtų ne plonesnio kaip 35 cm storio termoizoliacijos sluoksnio. Sienos šiltinamos apie 30, o grindų konstrukcijos – apie 25 cm šilumos izoliacijos sluoksniu.

Kalbant apie sandarumą, reikalaujama, kad A+ ir A++ energinio naudingumo klasės pastatuose oro kaita neviršytų 0,6 karto per valandą.

Laikomasi senų įpročių

R. Karvausko teigimu, lietuviai dar laikosi senų įpročių ir statydamiesi namą pirmiausia galvoja apie tai, kaip jis atrodys, koks bus jo stilius, spalvos. Tautiečiams rūpi, kad namas būtų tvirtas ir patikimas. Tačiau nedaug galvojama, kaip pasiekti, kad jis būtų šiltas, patogus ir ekonomiškas.

Visame pasaulyje stengiamasi taupiai naudoti energiją. A+ energinio naudingumo klasės pastatų eksploatacijos išlaidos siekia vos 23 centus, o B energinio naudingumo ‒ 76 centus už kv. metrą per mėnesį.

„Visi supranta, jog sienų, stogų, pamatų termoizoliacija būtina. Tačiau supratimas apie sandarumą dar nesusiformavęs. Blogiausia, kad pastato sandarumas tapatinamas su jo šiltinimu. Šiame kontekste mėgstu paklausti: šiltinti reikia sandariai ar sandarinti šiltai? Čia tikrai ne žodžių žaidimas, yra pavyzdžių, kai atitvarų šiluminė varža lygi nuliui, tačiau patalpoje gali būti šilta, net kai lauke spaudžia daugiau kaip 20 laipsnių šaltis“, ‒ pasakojo R. Karvauskas.

Šilumos perdavimo būdai

Pašnekovas pateikė alpinistų palapinės pavyzdį. Kopdami į viršūkalnes, jie nakvoja palapinėse, kuriose minimaliomis energijos sąnaudomis palaikoma apie 18 ºC temperatūra, kai lauke tuo metu būna apie -30 ºC. Palapinės sienelių šiluminė varža praktiškai lygi nuliui.

Kaip tai įmanoma? Atsakymas į šį klausimą paaiškėja panagrinėjus šilumos perdavimo iš patalpų vidaus į lauką būdus ir jų reikšmę.

Egzistuoja trys pagrindiniai šilumos perdavimo būdai. Supratus jų esmę ir veikimą, galima efektyviai panaudoti priemones, būtinas projektuojant ir statant šiltą namą.

Kondukciniu (laidumo) būdu šiluma perduodama per kūno daleles jo viduje arba tarp besiliečiančių skirtingos temperatūros kūnų. Pavyzdžiui, vieną metalinio strypo galą įkišus į karštą vandenį, netrukus įkais ir kitas strypo galas. Tokiu pačiu būdu šiltas patalpos oras sušildo atitvarines konstrukcijas: lubas, sienas, grindis. Jos gautą šilumą perduoda išorinėms konstrukcijoms. Kondukcinius šilumos nuostolius galima sumažinti padidinant atitvarinių konstrukcijų šiluminę varžą.

Radiaciniu (spinduliavimo) būdu šilumą perneša nuo šilto kūno sklindančios elektromagnetinės bangos. Sutikusios kitą kūną šios bangos vėl gali virsti šiluma. Taip patalpose esantys radiatoriai dalį šilumos gali išspinduliuoti pro paprastus langų bei durų stiklus arba spinduliavimo būdu įkaitinti atitvarines konstrukcijas. Šilumą pernešančias elektromagnetines bangas languose gerai atspindi selektyvinės stiklo paketų dangos, o kitos atitvarinės konstrukcijos gali būti dengiamos blizgia aliuminio folija.

Konvekcijos būdu šilumą perneša judantis oras. Šildant orą, kinta jo tankis. Šiltesnis oras yra lengvesnis (mažesnio tankio). Jis kyla aukštyn ir remiasi į viršutines atitvaras, sukeldamas jų paviršiuje didelį slėgį. Per nesandarias atitvarinių konstrukcijų vietas trykštantys šilto oro fontanai išneša šilumą. Šių nuostolių galima išvengti, didinant pastato konstrukcijų sandarumą.

Šalčio skverbimosi keliai

JAV kompanijos „Architectural Energy Corporation“ tyrimai atskleidė, kad kondukcinis ir radiacinis šilumos perdavimo būdai (abu drauge) lemia tik apie 18 proc. visų pastato šilumos nuostolių, o apie 80 proc. šių nuostolių priežastis yra konvekcija.

„Taigi, pastato šiltinimo efektyvumą lemia sandarumas, o atitvarų šiluminė varža vaidina tik antraeilį vaidmenį“, ‒ sako ekspertas R. Karvauskas.

Kartu jis atkreipė dėmesį, jog sandarusis šiltinimas savaime dažnai neišsprendžia visų problemų, neužtikrina pakankamo būsto sandarumo.

Tyrimai parodė, kad šiltas oras veržiasi iš pastato ne tik per lygius atitvarinių konstrukcijų plotus, bet ir per įvairias jų sandūras, kurios daugiausia ir lemia nesandarumą. Dažniausiai šioms sandūroms pavyksta pritaikyti sandaraus šiltinimo technologiją, bet būste visada yra tokių vietų, kurias reikia ne šiltinti, o ypač kruopščiai užsandarinti.
Kokios tai vietos? Štai pagrindinių oro „greitkelių“ sąrašas:

  1. Židiniai ir krosnys be specialiai sandarintos kapsulės ‒ per juos patalpose esantis oras patenka į dūmtraukį.
  2. Sandūra tarp pamatų ir sienų. Ant betoninio pamato dažniausiai įrengiama hidroizoliacija ir statoma siena. Šią sandūrą būtina sandarinti.
  3. Nesureguliuoti ir prastai pagaminti langai. Oras cirkuliuoja pro nesandarias vietas, esančias tarp rėmo ir varčios bei tarp stiklajuosčių ir stiklo paketų.
  4. Nesandariai sumontuoti langai. To galima išvengti prieš apdailą apklijuojant lango rėmą įtvirtinančias montavimo putas specialiomis lipniomis sandarinimo juostomis iš lauko ir iš vidaus.
  5. Medinių stogo gegnių sandūros. Dažniausiai šiltinami ir sandarinami tik tarpai tarp gegnių. To nepakanka. Pati mediena oro praleidžia nedaug, bet sandūras ir plyšius gegnėse būtina atskirai sandarinti.
  6. Pastačius namą ir atlikus apdailos darbus, sandarumą gali užtikrinti ir gipskartonio vidinė apkala, net jeigu atitvarinių konstrukcijų šiltinamieji sluoksniai nesandarūs. Bet po vieno ar dviejų šildymo sezonų dėl temperatūrų skirtumo ir pamatų sėdimo gipskartonyje atsiranda plyšių, pro kuriuos išeina labai daug oro ‒ apie tokio būsto ekonomiškumą galima tik pasvajoti.

„Į namo sandarinimą reikia žiūrėti visapusiškai. Norint užtikrinti tobulą sandarumą, būtina pašalinti visus oro „greitkelius“. Atlikus orinę termoviziją galima pasitikrinti, ar nepatiriama šilumos nuostolių“, ‒ sakė ekspertas.

Komentarai

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų