„Rehau“ nuotr.

Šildomosios grindys ir vitrininiai langai

Šildomosios grindys ir vitrininiai langai

Apie tai, kad pats šilčiausias langas visuomet bus šaltesnis už nešiltą sieną, daugeliui nėra naujiena. Išties, statistika rodo, kad per langus prarandama nemažai šilumos, o daugiausia – per nešiltus langų rėmus arba nekokybiškai įrengtas langų montavimo siūles.

Žydrūno Stonkaus nuotr.

Tačiau privačių namų savininkai, net žinodami tai, net susidurdami su gerokai kišenę patuštinančiomis šildymo kainomis, vis dar linkę savo namuose turėti didžiules, nuo grindų iki pat lubų, nuo sienos iki sienos besitęsiančias stiklines konstrukcijas, pro kurias iš patogaus minkšto krėslo galėtų gėrėtis išorės vaizdais. Dažnai pageidaujama, kad vidaus vaizdo negadintų griozdiški centrinio šildymo radiatoriai, kuriuos šiais laikais sėkmingai pakeičia veiksminga grindų šildymo sistema. O kad šilumos nebūtų prarandama pernelyg daug, pravartu žinoti keletą dalykų.

Šiais laikais, statybos srityje įsigaliojus nuostatai namus statyti ne žemesnės kaip A energinio naudingumo klasės, pastato, kuriame dideli šilumos nuostoliai, valstybinė komisija nepriims. „Šilumos nuostolių dydis turi atitikti A klasės, o renovuojant namą – B klasės keliamus reikalavimus, – primena Artūras Laukys, UAB „Uponor“ techninių sprendimų vadovas, – taigi šiuolaikiniuose pastatuose šilumos praradimo klausimų jau nebeturėtų net kilti“. Pagal standarto LST EN 1264 „Paviršiuje įmontuotos vandeninės šildymo ir aušinimo sistemos“ reikalavimus, krašto zonoje (1 m nuo lauko sienos ar vitrinos) grindų paviršiaus temperatūrą galima kelti iki 35 °C, o štai likusioje gyvenamojoje zonoje leidžiama tik iki 29 °C. Tad teoriškai, siekiant kompensuoti šilumos nuostolius, susidarančius per vitrininius langus, palei langus galima įrengti atskirą kontūrą su aukštesne šilumnešio temperatūra, o praktikoje to nė nereikia.

Atstumas tarp šildymo vamzdelių, projektuojant grindinį šildymą, pasak A. Laukio, skaičiuojamas remiantis patalpos šilumos nuostoliais (W/m²), grindų dangos šilumos laidumu (varža) ir numatoma šilumnešio temperatūra. Specialistas pateikia galimus variantus: „Prie vitrininio lango vamzdelius galima kloti tankiau (bet rekomenduočiau atskirą kontūrą), o kitur – rečiau. Galima visur daryti vienodą atstumą (kiek tankiau), tik kontūrą pradėti prie vitrinos, kad ten šilumnešis būtų didesnės temperatūros“.

Pagal standarto reikalavimus, krašto zonoje (1 m nuo lauko sienos ar vitrinos) grindų paviršiaus temperatūrą galima kelti iki 35 °C, o likusioje gyvenamojoje zonoje – iki 29 °C.

A. Laukio teigimu, vamzdelių tankinimas nelabai racionalus sprendimas, mat tankumo padidėjimas galią padidina toli gražu ne pagal tiesinę priklausomybę. Sumažinus vamzdelių žingsnį perpus, prireiks dvigubai daugiau vamzdelių, taigi ir didesnio kolektoriaus. Šiluminė sistemos galia padidėja 15–20 W/m² kas penkis kvadratinius metrus, o tai sudaro apie 100 W. Maždaug tiek šilumos skleidžia ir patalpoje esantis žmogus….

Jei pastatas neatitinka aukštesnės energinio naudingumo klasės pastatams keliamų reikalavimų, tarkim, yra senesnės statybos, tai grindinio šildymo šilumos praradimams per vitrininio tipo langus kompensuoti gali neužtekti. Tokiu atveju prie langų įrengiami grindyse įmontuojami radiatoriai, tačiau, „Uponor“ atstovo teigimu, tai nėra praktiška. Mat jų įrengimas tikrai nėra pigus, konvektoriai atima patalpos erdvės, šildymo sistemos valdymas tampa sudėtingesnis…

A. Laukys čia siūlo originalų sprendimą – pakelti akis į lubas! Idealiausias būtų gyvenamuosius pastatus šildyti grindimis, o vėsinti lubomis. Arba tiek šildyti, tiek vėsinti grindimis ir lubomis kompleksiškai. „Konvektoriai iš esmės sprendžia nebent prastų langų ar nekokybiško jų montavimo problemas, – teigia specialistas, – na, gal dar prastos ventiliacijos, jei langai rasoja. Jie šildo vitriną ir taip padidina šilumos nuostolius per lauko konstrukcijas“. Statant namą pagal šiuolaikinius reikalavimus, ypatingų sprendimų vitrininių langų ir grindinio šildymo deriniui nė neprireiks.

Grindiniai konvektoriai

Grindinis konvektorius. „Konveka“ nuotr.

Tai šildymo prietaisai, naudojami kaip esamos grindų šildymo sistemos priedas, o kartais – ir kaip pagrindiniai patalpų šildymo sistemos prietaisai. Stiklinių fasadų pastatuose jie labai populiarūs, nes neriboja nei priėjimo prie lango, nei vaizdo pro jį. Vienintelis matomas konvektorių elementas – grotelės, pro kurias šiltas oras patenka į patalpą.

Natūralios oro konvekcijos – kai šiltas oras pats kyla į viršų – principu veikiantys elektriniai arba karšto vandens prietaisai ekranuoja šaltą orą, sklindantį nuo vitrininių langų į patalpos gilumą. Žemyn fasadu besileidžiantis šaltas oras patenka į konvektorių, ten sušyla ir pro groteles kyla į viršų. Šitaip susidaro natūralus šilto oro srautas, apsaugantis patalpas nuo šilumos praradimo.

Dažniausiai konvektoriai gaminami iš varinių vamzdelių (kartais būna ir plieniniai), uždarytų aliumininiame korpuse. Prie korpuso tvirtinami laikikliai ir aukščio reguliavimo kojelės, prietaisai iš viršaus uždengiami metalinėmis arba medinėmis grotelėmis. Su kai kuriais modeliais kartu tiekiami ir dangteliai prietaisui uždengti, kol vyksta remonto darbai, kad į vidų neprikristų šiukšlių.

Įleidžiamieji grindiniai konvektoriai montuojami privačiuose namuose, žiemos soduose, restoranuose, ekspozicijų salėse, biurų ir administracinėse patalpose – visur, kur yra dideli stikliniai paviršiai. Be to, jie, kaip pagrindinis šilumos šaltinis, gali būti įrengiami patalpose, kurioms šilumos reikės trumpai.

Kanalinis šildytuvas su ventiliatoriumi „TURBO VKN5“ Verano-konvektor

Konvektorių tipai:

  • natūralios konvekcijos – patys paprasčiausi;
  • su tangentiniais ventiliatoriais – kad aktyviau vyktų priverstinis šilumos perdavimas;
  • su papildoma anga – prijungti prie vėdinimo sistemos;
  • su specialiu šildymo ir šaldymo šilumokaičiu – keturvamzdei sistemai montuoti.

Vėsinimas ir šildymas visomis plokštumomis – ar tai realu?

Grindinis šildymas jau sėkmingai prasibrovė į mūsų sąmonę ir namus, o šildymas ir vėsinimas visais paviršiais – ar tai būtų grindys, sienos ar net lubos – vis dar skinasi kelią į mūsų buitį. Tai – išmintingas pasirinkimas, nes paviršinėms sistemoms, remiantis šildomųjų grindų praktika, reikia mažiau energijos, dėl optimaliai atitaikytos šilumnešio temperatūros šilumos nuostoliai yra minimalūs, o pačios sistemos lengvai suderinamos su bet kuriais šiuolaikiniais energijos šaltiniais, pavyzdžiui, šilumos siurbliais.

Šilumos siurblių savininkai, papildomai sumontavę trieigį vožtuvą ir valdymo sistemą, gali be vargo vitrininiais langais apšildyti savo patalpas žiemą, atvėsinti jas vasarą, kai per didelius stiklo plotus saulė prikaitina kambarius. Pastaruoju atveju nebereikės kondicionieriaus – jo funkcijas atliks šilumos siurblys.

Turint omenyje natūralią oro cirkuliaciją – kai šiltas oras pats kyla aukštyn, o vėsus leidžiasi žemyn – galima teigti, kad tikslingiausia vėsintis lubomis. Bet tam reikėtų įrengti dvigubą vamzdyno sistemą: viena, vėsinančioji, dalis būtų skirta luboms, kita, šildančioji, – grindims. Tai reiškia ir didesnes investicijas.

O ką, jei išlaidų sutaupytume įrengdami lubas – naudodami gipskartonio plokštes su jau įmontuotais į jas šildymo vamzdžiais? Termiškai aktyvios plokštės sudarytos iš armuotų, liepsnas slopinančių 15 mm storio gipskartonio plokščių su polistireninio putplasčio (EPS) termoizoliacijos sluoksniu, sumažinančiu šildymo ar vėsinimo sistemos šilumos nuostolius. Plokščių vamzdynai tarpusavyje sujungiami užspaudžiamomis jungtimis. Tokias plokštes galima tvirtinti prie beveik visų tipų pakabinamųjų lubų, kuriose karkasui naudojami 27/60 CD profiliai.

Prie vitrininio lango vamzdelių tankinti nebūtina. Pakanka visur daryti vienodą atstumą, tik kontūrą pradėti prie langų, kad ten šilumnešis būtų didesnės temperatūros. Žydrūno Stonkaus nuotr.

 

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų