Senosios sodybos: skambantys sodai ir gydantys gėlynai

Senosios sodybos: skambantys sodai ir gydantys gėlynai

Norint atgaivinti etnografinę sodybą, neužtenka tik įsirengti darželį su protėviams būdingais augalais. Anksčiau kiekvienas kiemo želdynas turėjo savo prasmę ir paskirtį, taigi nesuprantant jos ir renkantis pagal šiuolaikinius principus – gražu ir nereikalauja daug darbo – galima pridaryti nemažai klaidų. Tokia sodyba atrodys bedvasė ir nepalies širdies, todėl neturės viso to, ką labiausiai siekdavo perteikti lietuviai įrengdami savo namų aplinką.

Pasakoja Lietuvos Liaudies buities muziejaus Miškotvarkos ir kraštovaizdžio skyriaus vyresnioji muziejininkė Gražina Žumbakienė.

Užuovėja žmonėms ir sodams

Viskas, kas augo senojoje lietuvio sodyboje, turėjo prasmę ir paskirtį. Čia nebūdavo nė vieno krūmo, gėlės ar medžio, pasodinto be priežasties. Vieni auginti dėl dekoratyvumo, kiti – dėl magiškų galių, vaistinių savybių ar vaisių.

Įvairiuose Lietuvos regionuose žmonės ypač mėgo sodybas gausiai apsodinti medžiais. Be jų, sakydavo, atrodo tuščia ir negražu, tarsi kažko trūktų, o pati sodyba – kaip ant laukų pamesta. Ypač medeliais pasirūpinti skubėdavo atsikėlusieji į vienkiemius bei gyvenantieji Sūduvos krašte, stokojančiame miškų. Tai padaryti buvo svarbu dėl kelių priežasčių. Pirmiausia žmonės norėjo pasirūpinti užuovėja ir apsisaugoti nuo vėjų. Apsauga nuo jų taip pat buvo reikalinga ir sodams, kad pa­vasarį, žydint vaismedžiams, žiedus gausiau lankytų bitės ir geriau megztųsi vaisiai. Atsiradusi užuovėja padėdavo geriau prigyti, augti ir vystytis pasodintiems vaismedžiams bei atsigauti pašalusiems. Ji taip pat leisdavo sulaukti gausesnio derliaus, o rudenį – mažiau krituolių. Apsaugai nuo vėjų paprastai sodinti lapuočiai, tuo tarpu spygliuočiai sodybose pasirodė tik tarpukaryje, rekomenduojant agronomams. Taip tiesiai iš miško į sodybas atkeliavo žaliaskarės eglės (paprastoji eglė – Picea abies H. Karst.).

Be užuovėjos funkcijos, sodybose sodinami medžiai turėjo atlikti ir kitas jiems patikėtas svarbias užduotis. Aukšti, ypač prie pastatų augantys, jie saugojo namus nuo žaibo ir teikė pavėsį. Medžiais taip pat žymėdavo sodybos ribas ir atskirdavo vieną sodybos dalį nuo kitos. Galiausiai juos sodino ir dėl dekoratyvumo, puošnumo, mat lietuviai labai mylėjo medžius ir juose apsigyvenusius paukščius. Nors kaimo žmogus buvo įpratęs prie gamtos ritmų ir jos kūrinijos, vis dėlto gražiai pragydus paukščiui, nors trumpam, metęs visus darbus, stabtelėdavo pasiklausyti lakštingalos, gegutės ar vieversio.

Krūmus rinkosi pagal žiedus ir kvapą

Geresnius ir labiausiai branginamus medžius – ąžuolą, klevą, liepą – sodindavo arčiau namų, o mažiau vertinamus medžius – atokiau arba iš jų formuodavo miškelius, kuriuose grybaudavo ar jų medieną naudodavo malkoms. Arčiau sodybos neretai augdavo paprastasis kaštonas (Aesculus hippocastanum L.). Jį mėgo dėl gražių žiedų bei vaistinių savybių: žiedų ir vaisių spiritiniais užpilais gydydavo skaudamus sąnarius. Taip pat mėgtas paprastasis klevas (Acer platanoides L.): jo plati laja sudarė pavėsį, o džiovinti lapai tiko duonai kepti. Šlapesnėse vietose sodino gluosnius (Salix L.). Dėl dekoratyvumo Žemaitijoje mėgta trapiojo gluosnio rutulinė forma, o visoje Lietuvoje ypač vertintas beržas (Betula L.) – jis lengvai prigydavo ir greitai augdavo. Be to, sakydavo, kad jis ištraukia drėgmę, dėl to kiemas tampa sausesnis.

 

Kairėje pusėje – alyvos, dešinėje – sausmedis

Labai dažnoje sodyboje buvo galima pamatyti paprastąjį šermukšnį (Sorbus aucuparia L.), pasodintą vieną ar jų eile apjuostą sodybą. Pamiltas jis dėl gražių žiedų, dekoratyvių lapų ir vaistingų uogų, kurias skindavo, padėdavo ant aukšto ir žiemą sušalusias atsinešę valgydavo. Taip pat buvo tikima, kad jis vienintelis iš medžių gali apsaugoti nuo velnio, todėl iš jo piemenys pasidarydavo lazdas, o tvarte kaip apsaugą gyvuliams nuo laumių ar piktos akies pakabindavo šermukšnių šakų, iš kitų – sukaldavo kryžių tvarte ant sienos, vakare tvarto duris užkišdavo šermukšnio šakele. Tuo tarpu Dzūkijoje pindavo kartais jaunajai rūtų vainikėlį ant šermukšnio šakelės, kad jaumųjų kas nenužiūrėtų. Kad šermukšnis turi magiškų galių, buvo tikima ne vien Lietuvoje.

Atokesnėse sodybos vietose auginta tuopa (Populus L.), vinkšna (Ulmus laevis Pall.), gluosnis (Salix L.). Nugenėtas pastarojo šakas naudodavo malkoms, o iš medienos darydavo klumpes, mat ji pasižymėjo lengvumu, baltumu ir minkštumu. Dažnoje sodyboje buvo galima rasti ir kone vienintelį spygliuotį – paprastąjį kadagį (Juniperus communis L.). Jį sodindavo tam, kad turėtų šakelių per Verbas nusinešti į bažnyčią.

 

Kairėje pusėje – putinas, dešinėje – jo uogos

Ypač dėl savo žiedų, jų aromato, dekoratyvumo, medingumo ir vaistinių savybių mylėta ir gerbta liepa (mažalapė liepa – Tilia cordata Mill.). Ji buvo paplitusi visoje šalyje. Tuo tarpu sodyboje vengdavo sodinti drebulę. Paprastąjį uosį (Fraxinus excelsior L.) irgi ne visi mėgo, mat didelės šaknys ištraukdavo maisto medžiagas iš dirvos.

Gerajame kieme sodindavo kvapnius ir savo grožiu patraukiančius krūmus. Dėl gražių ir kvapnių žiedų, gražios lapijos, kuri buvo gera užvėja, vienas mėgstamiausių buvo paprastųjų alyvų (Syringa vulgaris L.) krūmas. Tuo tarpu pilnaviduris, baltos, rožinės, raudonos ar geltonos spalvos erškėtis (Rosa L.) vertintas dėl malonaus aromato. Neretai jo šviežių žiedlapių dėdavo į skareles dėl kvapo. Tuo tarpu rūdėtasis erškėtis (Rosa rubiginosa L.) buvo auginamas dėl skanaus, obuolius primenančio lapų kvapo, kuris ypač po kiemą pasklisdavo prieš lietų. Kiekviename darželyje augo diemedis (Artemisia abrotanum L.). Jį augino dėl gražių skaniai kvepiančių lapelių, jų vaistingumo. Prie namo ar po langais mėgta sodinti ir darželinį jazminą (Philadelphus coronarius L.) dėl jo nuostabaus aromato ir grožio žiedų. Trokštant pasigėrėti gražiais žiedais, sodyboje taip pat vietos atrasdavo paprastojo putino steriliajai formai (Viburnum opulus L. var. roseum L.), lanksvai (Spiraea L.), sausmedžiui (Lonicera L.). Mėgstama buvo ir baltuogė meškytė (Symphoricarpus albus (L.) S. F. Blake.). Pastarąją mylėjo dėl vaisių – skaisčiai baltų uogų, prinokstančių rugsėjo – lapkričio mėnesį ir kabančių per žiemą ant šakučių. Jomis prieš Vėlines puošdavo kapus. Baltosios driekanos (Bryonia alba L.) uogomis patrindavo nuo ravėjimo, kitų darbų ar nuo suodžių pajuodusias rankas: jos tapdavo baltos ir švelnios.

  Kairėje nuotraukoje – baltauogė meškytė, dešinėje – erškėtis

Kraustėsi kartu su vyšniomis

Kiekviena sodyba turėjo didesnį ar mažesnį sodą. Iki Pirmojo pasaulinio karo dažniausiai jis buvo nedidelis, o jame vaismedžiai sodinti be konkretesnės tvarkos. Obelis, kriaušes ar vyšnias tvarkingai surikuoti į eiles pradėta tik tarpukaryje. Tarp visų vaismedžių bene didžiausia rūšių įvairove pasižymėdavo obelys: sodindavo nuo ankstyvųjų alyvinių iki antaninių, grapšteinų, ryškiai raudonų papinkinių ar saldinių, iš kurių virdavo košes su bruknėmis. Tuo tarpų kriaušių ar vyšnių pasirinkimas būdavo kur kas skurdesnis.

Paprastųjų vyšnių (Cerasus vulgaris Mill.) sodino daug, dažniausiai – sodo ar sodybos pakraščiuose ir leisdavo daugintis pačioms atžalomis. Čia jos sudarydavo puikią užuovėją sodams. Taip pat jos būdavo sodinamos kitiems vaismedžiams netinkamoje žemėje: ten, kur obelys, kriaušės iššaldavo, vyšnios augdavo puikiausiai. Kad prinokusių vyšnių nenulestų paukščiai, sodybų šeimininkai naudodavo savotišką apsaugą: jų šakose kėlė kaliauses – „diedus su skrybėlėmis“ – arba rišdavo skambalus, kurių vieną siūlo galą nuvesdavo prie namo, kad būtų galima paskambinti paukščiams atskridus.

Sodybų šeimininkai, keldamiesi iš senųjų sklypų, kartu stengdavosi pasiimti įvairių augalų, tarp kurių būtinai būdavo ir nebejaunos vyšnios. Jų senus stiebus nupjaudavo, o iš šaknų atžalų išaugindavo naujus medžius.

Darželius atnaujindavo kasmet

Gėlių darželis ne tik puošė sodybą, bet turėjo ir simbolinę reikšmę. Juose augdavo tik kruopščiai pagal atitinkamus kriterijus atrinktos gėlės: jos turėjo arba skaniai kvepėti, arba turėti subtilų žiedelį. Pats darželis paprastai būdavo rengiamas prie gyvenamojo pastato pietinės ar rytinės pusės, mat dauguma augalų jose geriausiai auga. Tuo tarpu gatviniuose kaimuose darželius rengė tarp gyvenamojo namo ir gatvės, nepaisant pasaulio šalių krypties. Tad kartais gėles tekdavo auginti šiaurinėje pusėje, kur jos augdavo daug prasčiau. Jei pirkia stovėjo galu į gatvę, o rėžis buvo platesnis ir sodybos moterys norėjo daugiau gėlių, jų pasisodindavo ir kieme, prie namo šono, iki durų.

 

Kairėje nuotraukoje – bijūnai, dešinėje – dailieji auskarėliai

Vienkiemiuose vietos buvo kur kas daugiau, taigi darželį galėjo sodinti toje namo pusėje, kuri augalams geriausia pasaulio šalių atžvilgiu, o ir užimti jis galėjo įvairesnį plotą: per pusę namo šono, per visą šoną, taip pat „L“ formos, apimančios namo galą ir pusę šono.

Įvairiais laikotarpiais lysvelių planai kito. Iki Pirmojo pasaulinio karo darželio pakraščiuose sukasdavo pailgas, o centre dažniausiai formuodavo keturkampes ar apvalias lysveles. Kai kur Dzūkijoje dėl smėlingo dirvožemio dažnai lysvelių visai nekasė, kad ilgiau vanduo nenubėgtų. Tarpukaryje paplito širdelės, rombo, trikampio formos lysvelės. Jų kraštus tvirtino kalkėmis nubalintais akmenukais – kad iš toli šviestų. Pavasariais juos kiek apvaliusios perdažydavo naujai, kitos moterys nuplaudavo kibire ir vėl sudėdavo į vietas, tada nudažydavo. Prieš atlaidus darželio akmenukus vėl nubalindavo.

 

Kairėje – goštautinė gaisrana, dešinėje – mėlynoji kurpelė.

Kai kur darželio lysveles sutvirtindavo kampu pastatytomis raudonomis ar baltomis pusplytėmis, nužievintomis karklų vytelėmis, kurias susmeigdavo lankeliu, atnaujindavo pavasarį. Taip pat apsodindavo augalais: saulutėmis, rūtomis, laiškiniu česnaku (Allium schoenoprasum L.) ar iš pievų atsineštomis velėnomis. Atgavus nepriklausomybę, džiaugdamiesi laisve, dažnai kasė ir valstybės ženklų formos lysveles: Vyties kryžių, Gedimino stulpus.

Daugiametės gėlės: nuo kvapnių iki mirtinai nuodingų

Dalis darželio gėlių buvo daugiametės. Kone labiausiai branginta ir vertinta buvo žalioji rūta (Ruta graveolens L.). Šis augalas lydėdavo visą gyvenimą – nuo gimimo iki mirties. Kai kuriose vietovėse, ypač Suvalkijoje, rūtas sėdavo šv. Jurgio rytą, tekant saulei, tikint, kad tada jos išaugs garbanotos. Suvalkijoje dar pasėjus rūtas pasiimdavo juodą katiną ir drykstelėdavo jo koja – paakėdavo, kad rūtos būtų tamsiai žalios, garbanotos. Aišku, katinam labai nepatikdavo, apdraskydavo rankas. Kad geriau augtų, jas tręšdavo kamino suodžiais ir laistydavo pienuotu vandeniu. Kad būtų kuo žalesnės ir ryškesnės – pakirpdavo viršūnes, kad nežydėtų. Nors rūta laikoma nacionaline gėle, ji nėra vietinis augalas, o prieš daugelį šimtmečių atėjęs iš kitų kraštų ir dėl sukeliamos alergijos vis rečiau naudojama šiandien.

Iš daugiamečių gėlių taip pat augo astrai (Aster L.), dailieji auskarėliai (Dicentra spectabilis DC.). Balzamininis skaistenis (Tanacetum balsamita L.) augintas dėl kvapnių lapų, kartais jo dėjo į varškėčius, jei neturėjo peletrūno. Dar iki Antrojo pasaulinio karo moterys sekmadieniais eidamos į bažnyčią nešdavosi mažą puokštelę gėlių dėl kvapo, kurioje visada būdavo rūtos šakelė, balzamininio skaistenio lapelis.

 

Kairėje – čiaudulinė kraujažolė, dešinėje – plunksnalapė rudbekija

Viena iš labiausiai branginamų gėlių buvo bijūnas (Paeonia L.), persikeldami gyventi į kitą sodybą jį visada pasiimdavo su savimi. Sakydavo, kad už jo pavogimą su šaknimis kaip už arklį teisdavo. Galbūt todėl, jog sunku buvo jo gauti. Dažniausiai jį duodavo motinos savo dukterims.

Tarp daugiamečių gėlių darželyje taip pat būdavo daugiametis flioksas (Phlox paniculata L.), goštautinė gaisrana (Lychnis chalcedonica L.), vaistinė juozažolė (Hyssopus officinalis L.), katžolė (Nepeta L.), čiaudulinė kraujažolė (Achillea ptarmica L.), mėlynoji kurpelė (Aconitum napellus L.). Pastaroji yra ypač nuodinga. Darželio šeimininkės saugodavo, kad šios gėlės neužlestų ančiukai ar neparagautų gyvuliai. Pasakojama, kad moterys iš jų darydavo užpiltinę sąnariams trinti, o išgerti ieškodavę vyrai mirdavo bent kiek jos paragavę.

 

Kairėje nuotraukoje – lelija

Taip pat darželiuose augo paprastoji pakalnutė (Convallaria majalis L.), šliaužiančioji žiemė (Vinca minor L.), kurios ir žiemą išliekančiomis žaliomis šakelėmis, esant reikalui puošdavo stalą, karstą ar kt.; peletrūnas (Artemisia dracunculus L.), muilažole vadinamas vaistinis putoklis (Saponaria officianalis L.), raktažolė (Primula L.), baltašaknė (Polygonatum L.), kurios šaknimis trynė skruostus, kad būtų raudoni, šparagu vadinamas vaistinis smidras (Asparagus officinalis L.), vilkdalgiai (Iris L.) Mėgtos ir plunksnalapės rudbekijos (Rudbeckia laciniata L.). Šias aukštas gėles sodino prie vartelių, darželių kampuose. Patiko, kad joms žydint, net ir vakarais, sodyba matėsi iš tolo.

Tarp vienmečių gėlių – vaistiniai augalai

Centrinėse darželio lysvelėse itin mėgta naktinukais vadinama dviragė leukonija (Matthiola bicornis DC.) – dėl kvepėjimo vakare ir naktį. Taip pat paprastoji kosmėja (Cosmos bipinnatus Cav.), vaistinė medetka (Calendula officinalis L.), nasturtės (Tropaeoleum L.), kvapusis pelėžirnis (Lathyrus odoratus L.), raudonžiedės pupelės (Phaseolus coccineus L.), kininis ratilis (Callistephus chinensis Nees.), razeta kvapioji (Reseda odorata L.), vaistinė ramunė (Matricaria chamomilla L.), gvaizdikais vadinamas serentis (Tagetes L.), sausiuku vadintas darželinis šlamutis (Helichrysum bracteatum Willd.), kurio sudžiovintų žiedų dėl dekoratyvumo žiemą dėdavo tarp dvigubų langų.

Iš svogūninių gėlių darželiuose mėgtas laiškinis česnakas (Allium schoenoprasum L.), lelijos (Lilium L.), baltasis narcizas (Narcissus poeticus L.) bei kvapnios, pilnavidurės tulpės (Tulipa L.). Taip pat auginti kardeliai (Gladiolus L.) ir jurginai (Dahlia Cav.).

 

Vaistiniams augalams atskirų lysvių neformuodavo, paprastai jie dėl kvapo ar žiedų ar vaistinių savybių būdavo sodinami su kitais dekoratyviais augalais ar tiesiog kur kieme, sode, darže – tai paprastoji bitkrėslė (Tanacetum vulgare L.), juodoji drignė (Hyoscyamus niger L.) – naudojama sergant nervų ligomis, paprastoji durnaropė (Datura stramonium L.), vaistinė gelsvė (Levisticum officinale Koch), didžioji ugniažolė (Chelidonium majus L.), vaistinė taukė (Symphytum officinale L.): pastarąja gydė lūžusius kaulus, debesylas (Inula L.).

Darželio centre paprastai karaliaudavo rūtos, bijūnai ir lelijos. Tuo tarpu kiti augalai atsidurdavo antrame plane, tačiau taip pat būdavo mylimi ir gerbiami. Nors augalų lysvelėse būdavo apstu, jų gailėdavo skinti pamerkimui ar papuošimui namuose, išskyrus nulūžusias šakeles. Negailėdavo tik bažnyčios puošimui, augalų šventinimui.

Darželius prižiūrėdavo vos paaugusios dukterys, jau nuo 8–9 metų perimdavo darželį, o dukterims ištekėjus – tvarkydavo jaunamartės. Dažnai tai darydavo per pokaitį, kai visi suguldavo pietų miego, nes kitu metu dėl darbų gausos nebūdavo laiko. Daugumą gėlių gaudavo iš giminaičių, mamos, dalinydavosi tarpusavyje draugės, kaimynės, tuo tarpu retesnių – iš klebonijų ar dvaro tarnaičių.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų