Naujausios šildymo technologijos – nebūtinai geriausios

Naujausios šildymo technologijos – nebūtinai geriausios

Žmonės visais laikais siekė ir siekia patogumo: važinėtis patogiu automobiliu, gyventi patogiame name, patogiai jį šildyti. Dar yra menančių laikus, kai buvo siekiamybė individualų namą šildyti įsirengus skystojo kuro katilą „Beržas“. Kiek vėliau siekiamybe tapo dujinis šildymas, o dabar dažnas nori namus šildyti šilumos siurbliu. Atsirandančios naujos technologijos keičia gyventojų įpročius.

Įtakos turi ne vien valstybės parama

Praktika rodo, kad ne vien technologinės naujovės daro įtaką pasirinkimui, kuo bus šildomas būstas. Sąlygas diktuoja ir eksploatavimo sąnaudos – dažnas ieško sprendimo, kaip galima išleisti mažiau pinigų už šildymą. Buvo periodas, kai gyventojai masiškai atsisakydavo tuo metu modernaus dujinio šildymo ir ieškojo galimybių įsirengti kietojo kuro arba granulinius katilus. Tokiems pokyčiams įtakos turėjo smarkiai aukštyn šokusios gamtinių dujų kainos.

Patogumas ir nedidelės eksploatacinės išlaidos išpopuliarino šilumos siurblius. Nemažą įtaką jų pasirinkimui turėjo valstybės parama.

Kaip pastebėjo vienas šildymo įrangos pardavėjas, ne tik valstybės parama skatina keisti šildymosi įpročius. Antai nemaža dalis emigrantų stengiasi kaimo gyvenvietėse likusiems tėvams įrengti patogų, kuo mažiau dėmesio reikalaujantį namo šildymą.

„Dabar ši pirkėjų kategorija yra bene didžiausia. Nors kaimuose žmonės įpratę šildytis kietojo kuro katilu, visgi sulaukus senyvo amžiaus sunku pasirūpinti malkomis, nebelengva ir katilą prižiūrėti. Dėl to jie keičiami į granulinius arba šilumos siurblius“, – pasakojo šildymo įrangos pardavėjas.

Patarė nepamiršti alternatyvų

Šildymo įrangos ekspertas Vytautas Misiūnas neslėpė, kad pastaraisiais metais pasirinkimą formavo ir lobizmas: buvo daug kalbama ir aiškinama apie šiuolaikiškos įrangos, pavyzdžiui, šilumos siurblių, inovatyvumą, „draugiškumą“ aplinkai.

„Visame šiame kontekste buvo užmiršta viena detalė. Mes gyvename tokioje klimato zonoje, kur galimos ir pūgos, ir kitokie atšiaurūs gamtos reiškiniai, dėl kurių gali nutrūkti elektros energijos tiekimas. O be elektros energijos neveikia nė vienas šiuolaikiškas katilas ar šilumos siurblys. Mano įsitikinimu, įžvalgus žmogus nepasikliautų vienu sprendimu ir nesirinktų vienintelio namo šildymo būdo. Įžvalgus žmogus visuomet pasirinks ir alternatyvų variantą, kurio veikimas nepriklausytų nuo elektros energijos: židinį ar krosnelę“, – sakė V. Misiūnas.

Jis sutiko, kad elektros energijos tiekimo galimi sutrikimai irgi išsprendžiami pasitelkus generatorių arba sumontavus saulės elektrines su akumuliatoriais. Galvojant apie šildymą nutrūkus elektros tiekimui, galimi ir paprastesni sprendimai.

Šiuolaikiniai šilumos šaltiniai gali nustoti veikti ne vien nutrūkus elektros energijos tiekimui, jie gali paprasčiausiai sugesti, o remontas užtrukti ir savaitę ar ilgiau. V. Misiūnas patarė remtis skandinavų patirtimi, kur jau yra privalu namuose turėti alternatyvius šildymo prietaisus įvykus netikėtoms situacijoms.

Atpigo įranga, padaugėjo gedimų

Šildymo įrangos specialistas V. Misiūnas atkreipė dėmesį į dar vieną svarbų aspektą – šiuolaikinės šildymo įrangos veikimo laiką.

„Tikrai negalima neigti, kad šilumos siurbliai ar kiti inovatyvūs šildymo įrenginiai suteikia žmonėms komfortą, nereikalauja nuolatinės priežiūros. Prieš keletą metų tokią įrangą galėjo įpirkti tikrai ne kiekvienas. Dabar šios technologijos atpigo, tapo prieinamesnės, tačiau ir gedimų skaičius išaugo maždaug 80 proc. Akivaizdu, kad įrangos gamintojai labiau orientuojasi į vartojimą, o ne į kokybę. Žinoma, yra iš tiesų kokybiškos įrangos segmentas, tačiau jis tikrai ne kiekvieno kišenei“, – sakė V. Misiūnas.

Ar panašių bėdų negali pasitaikyti su židiniais ar krosnelėmis? Specialistas pirmiausia priminė, kad tai yra ne pagrindiniai, o papildomi šilumos šaltiniai. Jeigu židinys ar krosnelė naudojami laikantis rekomendacijų, nėra perkaitinami, jų veikimo laikas iš tiesų ilgas.

Nebekyla klausimų „kodėl“

Energinio efektyvumo reikalavimai per pastaruosius metus išmokė statytojus ir namus besistatančius gyventojus nedaryti tam tikrų klaidų. Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos (NPNA) valdybos pirmininkas, inžinierius Vytas Sirtautas pastebėjo, kad pasistatę naujus energiškai efektyvius namus gyventojai keičia ir jų šildymo įpročius.

„Keičiasi supratimas apie klimato ir aplinkos taršą, labiau naudojami atsinaujinantys energijos šaltiniai. Žinoma, tam turi įtakos ir norminių teisės aktų reikalavimai. Kai įstatymas priverčia, žmogus ieško vienokių ar kitokių sprendinių“, – sakė V. Sirtautas.

Šių metų pradžioje Aplinkos ministerija, vadovaudamasi Europos Sąjungos direktyva, išleido naują reglamentą, sumažinusį reikalavimus A+ energinio naudingumo klasės pastatams. Dabar optimalių verčių perskaičiavimas vyksta kas penkerius metus.

„Visi apsiprato su aukštesniais reikalavimais, tad, kai jie sumažėjo, kilo šioks toks sąmyšis. Mes, kaip specialistai, į šį reikalavimų mažinimą žiūrime skeptiškai“, – tikino pašnekovas.

Paklausus, ar įmanoma pasistatyti energiškai efektyvų pastatą be profesionalų pagalbos, V. Sirtautas pabrėžė, kad nemažai namų darbų yra atlikusios didžiosios įmonės, gaminančios termoizoliacines medžiagas. Jos siūlo jau parengtus sprendinius, kaip naudoti produktus, kaip termoizoliuoti konstrukcijų susikirtimo mazgus.

„Gamintojai dabar nebeparduoda kokių nors pavienių produktų, jie pasiūlo ir daugiau pridėtinės vertės teikiančių dalykų. Rinkoje galima rasti kompleksinių sprendimų. Visgi geriausi rezultatai gaunami pasitelkus profesionalius projektuotojus. Specialistai padeda išvengti klaidų, pateisina lūkesčius, nes turi patirties toje srityje. Juntamas vis didesnis pasitikėjimas“, – sakė inžinierius.

Dėl termoizoliacinių medžiagų statytojai paiso daugelio rekomendacijų. Visgi taip teigti apie inžinerines sistemas, pavyzdžiui, rekuperatorius, vis dar tebėra sudėtinga. Standartai nėra vienodi, todėl gamintojams atsiranda galimybė skirtingai deklaruoti ypatybes. Todėl, anot V. Sirtauto, renkantis įrenginius neįgudusiam statytojui gresia nemenka galimybė suklysti.

NPNA valdybos pirmininko teigimu, bėgant laikui keičiasi gyventojų požiūris į atsakingą energijos vartojimą. Mat šildymo kaštai, lyginant su kitomis išlaidomis, jau nėra tokie reikšmingi ir nesukelia papildomo streso, kaip būdavo anksčiau – žmonės dirbdavo tam, kad pasirūpintų malkomis, užsitikrintų šiltus namus. Kad taip būtų, reikia investuoti į namo šiltinimą. Žmonės tai supranta ir jiems nebekyla klausimų „kodėl“.

Namų mikroklimatas dar mažai rūpi

Nors gyventojų požiūris keičiasi, V. Sirtautas atkreipė dėmesį, kad žmonės vis tiek pirmiausia pasveria savo galimybes, įvertina šeimos biudžetą prieš investuodami į atsinaujinančius energijos šaltinius.

„Negaliu teigti, kad pirmiausia galvojama apie klimato ir aplinkos taršą bei to išvengti padedančius atsinaujinančius energijos šaltinius. Žinoma, tie, kurie supranta, kaip atsakingai tvarkyti finansus, žino, kad šiandien investavęs vėliau sulauksi ekonominės naudos, kas mėnesį nereikės apmokėti didelių sąskaitų. Tokie žmonės greičiau priima sprendimus investuoti į namo apšiltinimą, geresnius šildymo katilus, rekuperacinę sistemą“, – aiškino ekspertas.

Kartu jis pastebėjo, kad individualių namų statytojus šiandien dar sunku įtikinti, kad rekuperacinė vėdinimo sistema naudinga. Yra stereotipas, kad rekuperatoriai „valgo“ energiją, neduoda realios naudos. Namų mikroklimatas kol kas nevertinamas.

„Kvėpuodami žmonės išskiria anglies dioksidą, tad, jei patalpa nėra tinkamai vėdinama, padidėja mieguistumas, sunku kvėpuoti. Šilumos energiją padedantis sutaupyti rekuperatorius – šilumos atgavimo elementas, sumontuotas vėdinimo įrenginyje. Šiluma sugrąžinama, gaunamas geras oras. Tačiau ne visi tai supranta ir ne visi linkę už tai mokėti pinigus“, – pastebėjo V. Sirtautas.

Anot eksperto, visgi neužtenka vien to, kad pastatas būtų šiltas. Reikia išmokti teisingai jį eksploatuoti, nes užsidarę „termose“ ir jo nevėdindami kvėpuosime blogu oru, pats pastatas bus „pridusęs“, pradės kauptis pelėsis.

„Sveika aplinka ne mažiau svarbi nei išteklių taupymas. Įsivaizduokite, atėjo svečių – kad būtų kuo kvėpuoti, užsandarintoje patalpoje atidaromas langas. Kas vyksta? Visa šiluma išleidžiama, o tai juk – nuostoliai. Jeigu įrengta rekuperacinė sistema name, tą šilumą gali susigrąžinti, kartu bus galima palaikyti gerą mikroklimatą, turėti šviežią orą“, – sakė pašnekovas.

Veikia teigiami pavyzdžiai

Paprašytas palyginti gyventojų požiūrio kaitą į šildymo sistemas, V. Sirtautas pastebėjo, kad prieš penkerius metus niekas negalėjo net įsivaizduoti, kaip visa tai realiai įgyvendinti. Buvo manoma, kad efektyvūs šildymo sprendimai atsieis labai brangiai. Vos vienas kitas pasiryždavo statyti energiškai efektyvų namą, dėl kurio didelių eksploatavimo kaštų vėliau nereikėtų sukti galvos. Dabar rinką paveikia teigiami pavyzdžiai, kaimynai dalijasi gerąja praktika, sprendiniais. Suprantama, kad visos priemonės puikiai veikia – nebereikia įtikinėti.

„Šiandien gausu šildymo sistemos sprendimų. Todėl mūsų misija yra šviesti gyventojus apie sprendimų kokybinį lygį. Juk pasyviųjų namų konstrukcija siejama su griežtu, gerai apgalvotu, vokiškuoju „Passivhaus“ standartu pastatų energijos vartojimo efektyvumui pagerinti. Yra gerų specialistų, kurie šiuos sprendinius gali įgyvendinti, reikia tik jais pasikliauti“, – sakė V. Sirtautas.

Kyla ir retorinių klausimų

Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Pastatų energetikos katedros docentas Juozas Bielskus teigia, kad šiandien pasirinkti statyti žemesnės nei A+ energinio naudingumo klasės pastatą nėra galimybės, nes reikia tenkinti privalomus statybos techninius reglamentus. Todėl galima konstatuoti, kad mažai energijos vartojančių pastatų plėtra vystoma privalomuoju būdu. Bet gal tai nėra blogai, nes žmonės šiuos reikalavimus priima kaip įprastą siekiamybę.

Naujai statomiems A+, A++ energinio naudingumo klasės pastatams privalomas sandarumo testas – jis padeda identifikuoti statybininkų kokybės lygį ir ištaisyti padarytas klaidas, kad pastatas energiją vartotų efektyviau.

Pasak J. Bielskaus, šildymo sistemos spendimai per dešimtmetį labai nepasikeitė, tik valdymas patobulėjo: radiatorių, konvektorių, grindinio šildymo.

„Visai kitokia situacija su šilumos gamybos būdais. Šiandien populiarėja šilumos siurbliai. Daugiausia dėl pastatų energinio naudingumo sertifikavimo. Mat norint pasiekti aukštesnę pastato energinę klasę šilumos siurblys duoda papildomų balų pagal sertifikavimo reikalavimus nei dujinis katilas“, – atskleidė jis.

Anot mokslininko, dujiniai katilai neduoda papildomų balų kaip alternatyvūs energijos šaltiniai, nebent naudotų biodujas. Šilumos siurbliai priskiriami prie atsinaujinančių energijos technologijų.

„Tačiau čia toks retorinis klausimas – jei naudojama elektros energija, pagaminta iš neatsinaujinančių energijos išteklių, tai iš dalies nėra atsinaujinančių energijos šaltinių technologija. Lietuva elektros energijos tiekimo sistemoje – globali rinkos dalyvė. Pasaulyje apie 80 proc. elektros energijos pagaminama iš tradicinio iškastinio kuro: gamtinių dujų, akmens anglies, naftos, durpių. Tad klausimas, ar tai ekologiška. Tik iš dalies“, – svarstė J. Bielskus.

Šilumos siurblio našumas skaičiuojamas paprastai: kiek kilovatų šilumos energijos bus pagaminta sunaudojus vieną kilovatą elektros energijos. Taigi, kuo daugiau šilumos energijos bus pagaminta iš kilovato elektros energijos, tuo šilumos siurblys bus efektyvesnis.

„Pardavėjai mėgsta manipuliuoti skaičiais ir frazėmis – esą efektyviai veikia. Vertinant per mokslo prizmę, elektra yra aukšto, o šiluma – žemo potencialo energija. Vadinasi, šilumos siurblio efektyvumas yra kažkiek didesnis nei dujinio katilo, bet skirtumas nėra du ar daugiau kartų. Apskritai šilumos siurblių populiarumą daugiau lemia patogus naudojimas: paspaudi mygtuką ir įjungi, paspaudi – išjungi. Tikrai nepalyginsi su kietuoju kuru, kai kasdien į krosnį reikia krauti malkas, ir tai yra nemažas darbas“, – palygino J. Bielskus.

Įrenginys veikia (ne)efektyviai?

Realiomis sąlygomis patikrinti name sumontuoto įrenginio efektyvumą, t. y. kiek jis pagamino šilumos energijos ir kiek suvartojo elektros energijos, nėra lengva. Tam reikalingos papildomos investicijos įsirengiant apskaitos prietaisus.

„Viename pastate atlikome šilumos siurblio „gruntas–vanduo“ auditą. Nustatėme, kad veikia neefektyviai. Gyventojai tuo negalėjo patikėti, nes sąskaitos mažesnės nei kaimynų. Todėl ir nesigilino, ar šilumos siurblys veikia efektyviai. Kai sužinojo, tik tada susimąstė, kad galėtų sutaupyti dar daugiau“, – pasakojo mokslininkas.

Jis pastebėjo, jog šiuo metu rinkoje labiausiai paplitę šilumos siurbliai yra „oras–vanduo“. Tai įrenginiai, gaminantys šilumą iš aplinkos oro, todėl šioje šildymo sistemoje itin svarbų vaidmenį atlieka lauko temperatūra.

„Dažniausiai rinkoje siūlomi šilumos siurbliai „oras–vanduo“ efektyviai veikia, kol temperatūra nenukrenta žemiau nei 10 laipsnių šalčio. Kai termometro stulpelis nukrenta žemiau, toks įrenginys veiks kaip brangus elektrinis šildytuvas, o kai kuriais atvejais gali visai net neįsijungti. Negalima teigti, kad šilumos siurbliai nėra geras šilumos šaltinis, bet yra niuansų dėl jų efektyvaus veikimo“, – aiškino J. Bielskus. Jo manymu, šiandien labiausiai trūksta objektyvios informacijos iš pardavėjų.

Pagal ES rekomendacijas šildymui geriausia naudoti vietos kurą. Numatytos net ir skatinamosios priemonės – kelių tūkstančių eurų kompensacijos seniems katilams keisti į naujoviškus granulinius katilus arba šilumos siurblius. 2019 m. numatyta tokių kompensacijų suma yra apie 4 mln. eurų, o iki 2022 m. bus paskirstyta 14 mln. eurų ES fondų lėšų.

J. Bielskus pateikė atskaitos tašką, kuriuo vadovaujantis galima sužinoti, kiek apytiksliai atsieis įsirengti šilumos siurblį „gruntas–vanduo“: vienas kilovatas galios – apie tūkstantį eurų. Tad, tarkime, 12 kW katilinė kainuotų 12 tūkst. eurų. Tokio pat galingumo granulinę katilinę įmanoma įsirengti ir už šešis tūkst. eurų.

Pasirinkimas neplatus, bet yra

Anot pašnekovo, sprendimus labiausiai lemia komforto siekis, kaina ir, kaip jau minėta, pastato energinio naudingumo sertifikavimo reikalavimai.

J. Bielskaus teigimu, norint sužinoti, ar įrenginiai „draugiški“ aplinkai, reikia atlikti analizę. „Reikėtų detaliai įvertinti taršą energijos gamybos metu, analizuoti konkretų laikotarpį, per kurį įrenginiai sukuriami, eksploatuojami ir sunaikinami“, – aiškino docentas.

Į visus klausimus atsakyti gali patyrę specialistai. Dabar į juos dažniausiai kreipiamasi tuomet, kai padaroma klaidų. O juk geriau šildymo sistemą suprojektuoti ir projekte aiškintis galimas klaidas. Jei namas statomas be šildymo sistemos projekto, didelė tikimybė be reikalo padidinti galią.

„Tai reikštų, kad turėsi galingą šildymo sistemą, bet neišnaudosi visų galimybių. Geriausiu atveju – 50 proc. Bet ar to reikia? Galbūt geriau paskaičiuoti iš anksto, mažiau į tai investuoti. Šildymo sistemos įrengimą galima atpiginti“, – sakė J. Bielskus ir pridūrė, kad projektuotojas, atsižvelgęs į užsakovo poreikius, gali padėti priimti teisingą sprendimą.

Šilumos šaltinių pasirinkimas neplatus. Visgi jei gyveni mieste, kaip pataria J. Bielskus, didžiausią prioritetą reikėtų skirti centralizuotiems šilumos tiekimo tinklams. Tik po to spręsti apie kitas alternatyvas.

„Jei norime gyventi gaiviai, taupyti energiją, rūšiuoti atliekas – viso to reikia mokytis nuo mažumės, nes vėliau persiversti per galvą bus sunku“, – perspėjo docentas.

Jis atkreipė dėmesį į ugdymo įstaigas – mokyklose ir darželiuose apskritai nėra vėdinimo sistemų. Vėdinama per pertraukas, atidarius langus. Tai veikia, bet ne taip efektyviai.

Dabar visi statomi viešosios paskirties ar gyvenamieji pastatai privalo turėti mechaninį vėdinimą. Tačiau A energinio naudingumo klasės pastatai pagal reikalavimus gali būti ir be mechaninio vėdinimo sistemos. „Reikia pradėti nuo požiūrio. Kyla klausimas, ar galima žmogui uždrausti gyventi prasčiau. Negalima. Turi būti pasirinkimas“, – baigdamas pokalbį sakė J. Bielskus.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų