Kaip apsisaugoti nuo gyvybę bei turtą pasiglemžiančios gaisro ugnies?

Kaip apsisaugoti nuo gyvybę bei turtą pasiglemžiančios gaisro ugnies?

Gegužės 11 d. žurnalo „Statyk!“ redakcijos iniciatyva įvyko konferencija „Gaisrinė sauga. Ką dedame ant svarstyklių?“. Jos metu aptartos problemos ir nuskambėję pasiūlymai įdomūs ir verti platesnio atgarsio ne tik tarp statybos, nekilnojamojo turto rinkos profesionalų bei valstybės institucijų atstovų, bet ir tarp daugiabučių gyventojų ar individualių namų savininkų.

Gaisrinė sauga – tai ne tik gesintuvas biure ar techniškai tvarkingi elektros lizdai namuose. Lietuvoje kol kas nebuvo tokių didelių nelaimių, kokios nutinka kitose šalyse, tačiau tai nereiškia, kad taip bus ir toliau. Kol kas mums sekasi, bet vien tik sėkme pasikliauti negalime – saugumu turime rūpintys patys.

Konferencijoje aptarta daug gaisrinio saugumo klausimų, tačiau bene daugiausia dėmesio buvo skirta statybų metu kylantiems gaisrams. Tai vieni sudėtingiausių ir sunkiausiai gesinamų gaisrų. Statyboje kylantis gaisras pavojingas ne tik dėl didžiulės rizikos žmonių sveikatai ir gyvybei, tai – ir milžiniški materialiniai nuostoliai, labai didelė žala aplinkai. Visi šia tema kalbėję pranešėjai pabrėžė keletą svarbiausių aspektų, kodėl šių gaisrų pavojus yra toks didelis.

Statybvietėse netinkamai laikomos statybinės medžiagos gali tapti spartaus ugnies plitimo priežastimi ir labai apsunkinti gaisro gesinimą. Daugybė jų turi įvairių sintetinių itin degių sudedamųjų dalių. Be to, čia laikoma dujinė įranga, dyzeliniai elektros generatoriai.

Šalia bet kokio pastato turi būti vieta privažiuoti ugniagesių automobiliams, jiems apsisukti. Realybėje, nors ir numatytos, o neretai net ir paženklintos šios vietos būna užstatytos kitais automobiliais, ten stovi atliekų konteineriai arba sandėliuojamos statybinės medžiagos. Net ir įveikę šias kliūtis, ugniagesiai gelbėtojai susiduria su kitomis: jie turi prasibrauti pro apsauginį pastolių tinklą, neturėdami informacijos, kur ir kiek sudėta degių ar net sprogių statybinių medžiagų ir įrangos. Statomame pastate nėra gaisrinės saugos įrangos: evakuacinių laiptinių, perspėjimo sistemų, avarinio apšvietimo, gesinimo sistemų, galiausiai – nėra vandens. Tokiuose pastatuose nėra dūmų šalinimo sistemų, todėl gaisro metu matomumas beveik nulinis. O tai – grėsmė ir ugniagesiams, ir kitiems jame esantiems žmonėms.

Šios ir kitos svarbios aplinkybės ugniagesiams gerokai apsunkina darbą, o ypač – evakuaciją. Juo labiau kad statybininkai, o daugiabučių renovacijos atveju – ir gyventojai prastai žino arba visai nežino, kaip vyksta gelbėjimo darbai, kaip elgtis gaisro metu. Lietuvos gaisrinės saugos asociacijos atstovas Martynas Matulevičius, kalbėdamas apie gaisrų prevenciją, pabrėžė, kad už gaisrinę saugą statybose yra atsakingas statybos vadovas, bet jis taip pat retai kada žino, kaip turi būti užtikrinamos gaisrinės saugos priemonės, kaip elgtis nutikus nelaimei. Nors jo, kaip ir kitų statybvietėje dirbančių asmenų, parašas yra gaisrinės saugos žurnale. Deja, parašas nuo nelaimės apsaugoti negali.

Piotras Smardzas, „INBEPO Sp. z o.o.“ gaisrinės saugos ekspertas, siūlė atkreipti dėmesį į projekto vadovų, darbų vadovų ir kitų atsakingų darbuotojų mokymą – būtent jie, planuodami darbus, žinodami, kokie veiksmai ir kokiomis medžiagomis bus atliekami staybvietėje, gali suplanuoti atitinkamas gaisrinės saugos priemones. Pavyzdžiui, betoninės konstrukcijos yra nedegios, o štai jų mediniai klojiniai dega puikiai. Numačius galimas rizikas, turi būti parinkti tokie sprendiniai, kurie atitiktų ir jiems keliamus kokybės reikalavimus, ir būtų maksimaliai saugūs.

Kad tai – problema, kuri būdinga ne tik Lenkijai, bet ir Lietuvai, patvirtino ir Vincas Sasnauskas, Valstybinės priešgaisrinės priežiūros valdybos Gaisrų prevencijos skyriaus viršininkas. Gaisrinės saugos priemonių statybos metu reglamentavimas yra pakankamas, tačiau jo nesilaikoma, nors tai padėtų gerokai sumažinti nelaimės tikimybę, o jai įvykus – sušvelninti pasekmes. Specialistas pateikė ir susimąstyti verčiančią statistiką: gaisrinės saugos ekspertų inspektuojamuose pastatuose gaisrų net kelis kartus mažiau nei neprižiūrimuose, nukentėjusiųjų – taip pat, o aukų – visai nėra. Akivaizdu, kad nuolatinė tinkama priešgaisrinių sistemų ir pastatų priežiūra yra veiksminga profilaktika.

Gaisrų daugiau kyla ir per juos daugiau žmonių žūva daugiabučiuose ir individualiuose namuose nei visuomeniniuose statiniuose.

Pastatų saugumui įtakos turi ne tik tinkama jų priežiūra. Kaip techniniai-konstrukciniai ir net architektūriniai sprendiniai gali atsiliepti pastatų mechaniniam atsparumui bei stabilumui gaisro metu, vaizdžiai iliustravo „Promat International“ produktų grupės vadovas Fritzas Kukula. Pranešime jis priminė Niujorko bokštų dvynių griūtį po teroro atakos 2001 m. rugsėjį. Pastato griūčiai didžiausią įtaką turėjo ne pats smūgis, o kilusio gaisro metu prasidėję pokyčiai: kylanti temperatūra paveikė plieno sijų stabilumą, o atviros erdvės tarp pastato branduolio konstrukcijų ir išorinio apvalkalo nesudarė kliūčių ugniai plisti. Nuo karščio išilgėjusios sijos išlinko ir išlaužė tvirtinimo elementus, tad fasadinė konstrukcija prarado vienintelę sąsają su branduolio konstrukcija. Šie pažeidimai, ekspertų nuomone, ir nulėmė pastatų griūtį.

Konferencijoje buvo pasiūlyta nemažai sprendimų, galinčių gerokai sušvelninti skaudžiausias pasekmes. M. Matulevičius kalbėjo apie būtinybę daugiau dėmesio skirti evakuacijos mokymams – tiek civilių, tiek statybininkų. Nors tokios pratybos jau skinasi kelią į švietimo įstaigas – darželius ir mokyklas, jas vykdo ir kai kurios verslo įmonės, šių priemonių vis dar gerokai per mažai. Žinios ir mokėjimas elgtis pavojaus metu gali būti vertingesnės nei apskritai visos fizinės saugos priemonės.

Apsinuodijimų informacijos biuro Ekstremalių sveikatai situacijų centro vedėja Laima Gruzdytė pabrėžė, kad neretai iš gaisro išsigelbėję žmonės nežino apsinuodijimų simptomų. Kai kurie jų gali būti paskatinti streso, kiti – gali pasireikšti po kelių dienų. Žinios padėtų laiku suteikti pagalbą, galbūt net išvengti tragiškų padarinių.

Andrius Buska, Mineralinės vatos gamintojų asociacijos atstovas, savo pranešime iškėlė mintį apie kompleksinį požiūrį į statinio kokybę. Jis siūlė sekti labai sėkminga pastatų energinio naudingumo sertifikavimo patirtimi. Įsigaliojus šiai sistemai, tapo paprasčiau įvertinti pastato eksploatacines sąnaudas. Kartu tai tapo aiškiu kriterijumi, padedančiu nustatyti pastato finansinę vertę. Panašiu principu galima įvertinti ir pastato gaisrinės saugos lygį, statybos bei eksploatacijos metu sukuriamą CO2 kiekį. Toks pastato sertifikavimas – kai nustatyti aiškiai apibrėžti kriterijai ir vadovaujamasi bendra metodika, – galėtų tapti tinkama motyvacija statytojams, rangovams ir kitiems nekilnojamojo turto rinkos dalyviams investuoti į saugesnes, aukštesnės klasės medžiagas ir technologijas. Pirkėjai galėtų aiškiau orientuotis, į kokį pastatą jie investuoja ir ką už tai gauna.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų