A+ klasės reikalavimai neaplenkė ir kaminų

A+ klasės reikalavimai neaplenkė ir kaminų

Visai neseniai kaminas buvo neatskiriama namo šildymo sistemos dalis. Šiuolaikiniuose namuose jis jau ne visuomet reikalingas atributas – vis dažniau pasitelkiami šilumos siurbliai, kuriems kaminų nereikia. Tačiau šildymo įrangos specialistai pataria visuomet įsirengti nuo elektros energijos nepriklausomą šilumos šaltinį – krosnelę arba židinį, kuriam kaminas tikrai būtinas. Ir jis turi būti saugus, sandarus, tinkantis energiškai efektyviems pastatams.

Sąmoningumo – vis daugiau

Dar visai neseniai dauguma kaminų buvo tiesiog mūrijami iš silikatinių plytų. Geriausiu atveju vėliau buvo sumontuojami įdėklai iš nerūdijančio plieno. Tokie kaminai buvo vadinami tradiciniais. Nors specialistai šaukte šaukdavo, kad taip kaminų montuoti negalima, gyventojai modavo ranka: „Juk taip visi daro!“

Šiuo metu požiūris į dūmtraukių įrengimą keičiasi, specialistai mato pozityvius pokyčius. Vis dažniau pasirenkami sisteminiai dūmtraukiai, pagaminti iš plieno arba keramikos. Gamyklose paruošti elementai sumontuojami statybvietėse.

„Kadangi kaminas statomas kartą per daugelį metų, verta įsitikinti, kad jis tinkamai suprojektuotas, pagamintas ir eksploatuojamas. Nuo to priklauso gyventojų sveikata ir saugumas“, – atkreipė dėmesį Lietuvos nacionalinės židinių ir dūmtraukių montuotojų asociacijos (LNŽDMA) direktorė Vaidota Jonaitė.

Ji taip pat priminė, kad vis dar išskiriami keli pagrindiniai kaminų tipai. Vienas jų – moduliniai, kurie sudaryti iš kelių pagrindinių sudedamųjų elementų: keramzitbetonio blokų, mineralinės vatos izoliacijos ir keraminių įdėklų. Kitas tipas – plieniniai dvisieniai mineraline vata izoliuoti kaminai.

Ne taip, kaip anksčiau

Prieš kurį laiką įsigalioję reikalavimai naujai statomiems A+ energinio naudingumo klasės namams padiktavo pokyčius ir kaminams. Tam, kad nebūtų prarandamas sandarumas, šilumos šaltiniui reikalingos atskiros oro pritekėjimo ir degimo produktų šalinimo sistemos.

„Kaminas turi būti sandarus, be tiesioginio oro sąlyčio su išore, jis neturi tapti papildomu šilumos tilteliu. Ne taip, kaip anksčiau būdavo įrengiamos kaminų vėdinimo grotelės patalpoje ir kaminas nuolat turėdavo sąlytį su išore. Dabar ši technologija įdiegiama šiek tiek kitaip: kaminas kartu su šilumos šaltiniu – katilu arba židiniu – tampa vientisa, uždara sistema, nepriklausoma nuo patalpos oro“, – aiškino LNŽDMA direktorė V. Jonaitė.

Sandaraus namo statybos metu, jei parengtame projekte numatoma, kad patalpoje bus šilumos šaltinis, naudosiantis kietąjį kurą ar dujas, svarbu numatyti ir kokybiškai įrengti kamino susikirtimo su perdanga bei stogu mazgus, kad jie būtų sandarūs, nesudarytų šilumos tiltelio. Kokybiškai atlikus kamino įrengimo darbus, vėliau nebereikės jokių papildomų kaštų. Anot ekspertės, laimės abi pusės: ir montuotojas, ir klientas.

Pastaruoju metu galima pamatyti vis dažniau pasirodančių pranešimų, kuriuose projektuotojais ar energiškai efektyvių namų statytojais prisistatantys žinovai teigia, kad kaminai šiuolaikiniuose namuose tarsi nusikalsta sandarumui.

„Galima spėti, kad tai greičiausiai yra tokia rinkodaros strategija. Bet turbūt visi supranta, kad, jei pastate nėra alternatyvos centralizuotai, nuo elektros energijos priklausomai šildymo sistemai, tarkime, židinio ar nedidelės krosnelės, dingus elektros energijos tiekimui namas paprasčiausiai lieka nešildomas. Prieš keletą metų skaudžią pamoką gavo Norvegija, kai šalį sukaustė dideli šalčiai ir buvo dingęs elektros energijos tiekimas. Ne visi gyventojai turėjo alternatyvų šilumos šaltinį, todėl susidariusi situacija pareikalavo net žmonių aukų“, – prisiminė V. Jonaitė.

Nuo jokio energijos tiekėjo nepriklausomas šilumos šaltinis visada pravartus. „Įsirengti kaminą židiniams ar krosnelėms nėra taip problemiška ir nepareikalauja tokių didelių išlaidų, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Tai įprastas, standartinis sprendimas, tačiau jo įrengimą geriausia būtų patikėti specialistams. Ilgainiui natūrali ugnis, rusenanti židinyje ar krosnyje, suteiks ne vien šilumą, bet ir gerų emocijų“, – sakė LNŽDMA direktorė.

Kokį kamino tipą pasirinkti?

Anot V. Jonaitės, dūmtraukio pasirinkimo tema yra gan plati, tačiau esmė tokia: pasirinkimą lemia įrenginio tipas. Kietojo kuro šildymo įrenginiams reikalavimai vienokie, dujiniam šildymo katilui – kitokie.

„Sovietmečiu ir vėliau statant namus daugelis kaminų buvo sumūryti iš paprastų silikatinių plytų, kurios yra nepritaikytos dūmų šalinimui, neatsparios aukštai temperatūrai, sugeria įvairias medžiagas, kurios pasišalina degimo metu – tai nėra saugu. Tokiu atveju nerūdijančio plieno įdėklas yra normalus sprendimas tokioms konstrukcijoms. Kaminų įdėklai montuojami ne vien į senus, bet ir į naujus plytų, blokelių ar kito tipo kaminus, siekiant apsaugoti juos nuo greito suirimo veikiant aukštai temperatūrai ir kondensate esančioms rūgštims“, – teigė V. Jonaitė.

Nerūdijančio plieno įdėklai pritaikomi pagal šildymo įrenginio klasę. Tarpas tarp silikatinių plytų kamino ir įdėklo užsandarinamas, dūmų šalinimas vyksta efektyviai, sumažėja šilumos pralaidumas, kaminas nėra kaip vėsinimo priemonė.

„Kamino įdėklo patikimumas priklauso nuo gamintojo, o pasirinkimas itin platus. Patikimiausi – gamykliniai sandarūs įdėklai, turintys sertifikatus, bandymų protokolus, savybių pastovumo deklaracijas ir tam tikras klases, atlaikantys suodžių gaisrą“, – patikimumo savybes vardijo specialistė.

Kaminų įdėklus reikia tinkamai įmontuoti, tai gali atlikti ne bet kas. Anot V. Jonaitės, dūmų šalinimo sistema – rizikingas dalykas. Tai susiję su ugnimi, oro tarša. Todėl privalu žinoti, kur įsigyjami gaminiai, iš kokio plieno jie pagaminti, ar pritaikyti konkrečiam prietaisui. Juolab kad kiekvienas prietaisas turi instrukciją, koks kaminas turėtų būti jam naudojamas, koks turi būti jo aukštis, diametras, kokia trauka. Tuo vadovaujasi ir kaminų gamintojai, skirstydami kaminus į tam tikras grupes.

Svarbiausia – planavimo stadija

Iš plytų ar blokelių sumūrytų kaminų, kurie anksčiau buvo masiškai įrengiami, naujai statomuose namuose naudojama vis mažiau. Ėmus plačiai naudoti dujinius katilus, atsirado poreikis juos patobulinti, sumontuojant įdėklus, kurių sienelės būna apsaugotos nuo žalingo agresyvių išmetamųjų dujų poveikio. Gamyklose pagaminti dūmtraukiai yra izoliuoti ir sertifikuoti, su jais atlikti bandymai.

Vienasienis įdėklas, dedamas į kaminą kaip sumūryto kamino papildymas, montuojamas apsaugoti nuo kondensato poveikio. Dvisienis dūmtraukis dažniausiai montuojamas tada, kai nėra sumūryto kamino ar į esamą mūrinį nėra galimybės įmontuoti pasirinktam šildymo įrenginiui reikiamo skersmens įdėklo.

V. Jonaitė sakė, kad užpildyti tarpui tarp kamino ir kamino įdėklo yra naudojamos izoliacinės medžiagos, tokios kaip vermikulito granulės. Vermikulitas yra labai lengva medžiaga, gaunama iš žėručio, kurio smulkinamo ir kaitinamo aukštoje temperatūroje tūris padidėja nuo 15 iki 20 kartų.

Apibendrindama pašnekovė dar kartą pabrėžė, kad svarbiausia yra paruošiamoji – planavimo – stadija. Reikia žinoti, koks šildymo šaltinis bus montuojamas, kad vėliau būtų galima pritaikyti jam tinkamą kaminą.

„Galima iš anksto ir nenumatyti, koks konkrečiai bus montuojamas katilas, koks bus kaminas. Užtenka kartais tik numatyti jo vietą name ir paruošti sandarų mazgą perdangoje, kur vėliau bus galima įmontuoti vienokį ar kitokį kaminą. Toks sprendimas neįpareigoja iš karto apsispręsti. Tai svarbu“, – pakartojo V. Jonaitė ir pridūrė, kad praktinė amatininkų patirtis (know how) leidžia iškart pasakyti, kokio kamino, kokiam prietaisui reikia.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų