„Shutterstock“ nuotr.

Inžineriniai tinklai – gyvybiškai svarbi požeminė dalis

Inžineriniai tinklai – gyvybiškai svarbi požeminė dalis

Kad namas būtų patogus gyventi, bene svarbiausia jame užtikrinti energijos tiekimą. Šiandien sunkiai įsivaizduojamas būstas, kuriame nebūtų elektros, vandens, nuotekų šalinimo ir kitų įrenginių.

Vamzdynų bei instaliacijos projektavimo ir įrengimo darbus geriausia patikėti specialistams, bet visada pravers turėti bent jau bendrų žinių apie jūsų pastato inžinerinius tinklus

„Shutterstock“ nuotr.

Elektra

Gyvenimui individualiame name bene svarbiausia yra elektra. Todėl rinkdamiesi sklypą pirmiausia pasidomėkite, ar iki jo nutiesti elektros tinklai. Jei ne, sužinokite, kiek jums tai kainuos. Prijungimo paslaugos įmokos dydis nustatomas įvertinus pageidaujamą leistinąją naudoti galią bei nutiestą ar rekonstruotą elektros tinklo ilgį. Mokėti reikės už leistinosios naudoti galios kilovatus (kW) ir už atstumą nuo vartotojo įvadinės apskaitos spintos (elektros tinklų nuosavybės ribos) iki prijungimo taško – elektros linijos ar transformatorinės.

Leistinos naudoti galios dydį pagal numatomą namų ūkio elektros suvartojimo poreikį galite apsiskaičiuoti LESTO tinklalapyje, pasinaudodami rekomenduojamos galios skaičiuokle. Atstumą nuo vartotojo įvadinės apskaitos spintos iki prijungimo taško LESTO nustato ir įvertina pagal pateiktą žemės sklypo ribų planą su pažymėta pageidaujama apskaitos įrengimo vieta.

Paraišką elektrai įvesti galite pateikti LESTO savitarnos svetainėje www.manoelektra.lt arba artimiausiame LESTO klientų aptarnavimo centre. LESTO nustato technines prisijungimo sąlygas, kuriose nurodo, kokiu būdu geriausia įsivesti elektrą ir ar prijungimui bus reikalingas projektas. Jį gali parengti LESTO arba kliento pasirinktas projektuotojas. Klientų aptarnavimo centrui pateikus suderintą projektą, sudaroma prijungimo paslaugos sutartis.

Vartotojo elektros įrenginių prijungimas trunka iki 25 kalendorinių dienų nuo įmokos sumokėjimo, jei nereikia projekto. Jei reikia suprojektuoti ir įrengti įvadinį apskaitos skydą ar skirstomąsias apskaitos spintas, prijungimas truks ilgiau – iki 85 kalendorinių dienų. Projektą tokiems darbams atlikti rengia LESTO. Kartais gali būti nustatomas ilgesnis prijungimo paslaugos suteikimo terminas. Tai priklauso nuo sezoniškumo, projekto specifikos ir nuo LESTO nepriklausančių objektyvių priežasčių.

Įsirenkite vidaus elektros tinklą, įvertinkite jo patikimumą (atlikdami varžų matavimą). Lauke ant sklypo ribos LESTO rangovai sumontuos įvadinį apskaitos skydą. Kabelį nuo apskaitos skydo į namo elektros paskirstymo dėžę gali nutiesti ir jūsų pasirinkta atitinkamą kvalifikaciją turinti įmonė ar elektrikas. Paprastai kabelis tiesiamas po žeme, iškasus apie 80 cm gylio tranšėją. Nutiesus kabelį ir šiek tiek užpylus jį žemėmis, maždaug 30 cm gylyje būtina pakloti įspėjamąją juostą su užrašu „Kabelis“.

Atitinkamą sertifikatą turintis elektrikas turėtų atvykti pamatuoti vidaus elektros tinklo varžų ir parengti matavimo protokolą. Valstybinė energetikos inspekcija, gavusi šį protokolą kartu su LESTO nustatytomis techninėmis sąlygomis ir vidaus elektros tinklo schema, išduos energetikos įrenginių techninės būklės patikrinimo pažymą. Pagal ją LESTO parengs elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį, įrengs elektros skaitiklį.

Specialisto komentaras

Martynas Burba

LESTO atstovas ryšiams su visuomene

Per metrą į abi puses nuo kabelio nustatoma apsauginė zona. Kasti joje galima tik iki 30 cm gylio, tačiau rekomenduojama nekasinėti išvis, nes, sujudinus gruntą, kabelio gylis gali neprognozuojamai kisti.

Jei elektra tiekiama oro linija, apsauginė zona į abi puses apima 2–15 m, nelygu, kokia linijos įtampa. Šioje teritorijoje be raštiško LESTO leidimo negali būti vykdomi žemės kasimo, melioravimo, užtvindymo, įvairių statinių griovimo, remonto ir kiti darbai, sodinami ar kertami medžiai. Miestuose, gyvenvietėse, miško parkuose, sodybose ir soduose, kuriuose nutiestos oro ir oro kabelių linijos, medžius bei krūmus apsauginėse zonose kerta ir geni želdinius prižiūrinčios organizacijos arba žemės savininkai bei naudotojai. Jei elektros oro linija eina per jūsų žemę, pasirūpinkite šioje zonoje pasodinti tik tokius augalus, kurie nesiektų laidų, arba juos laiku genėkite, kirskite. Medžiai yra privačių valdų savininkų nuosavybė, todėl šie atsakingi už jų priežiūrą.

„Lietuvos dujos“ nuotr.

Dujos

Jeigu turite įregistruotą statinį ar galiojantį statybą leidžiantį dokumentą, prisijungimo prie AB „Lietuvos dujos“ dujų skirstymo sistemos tvarka, galima sakyti, standartinė: užpildote paraišką, iš „Lietuvos dujų“ gaunate technines ir ekonomines prisijungimo sąlygas. Jeigu jos tenkina, bendrovė parengia dujofikavimo investicijų projektą ir prijungimo sutartį. Pasirašius ją ir sumokėjus prijungimo įmoką, konkurso būdu parenkamas rangovas, kuris parengia projektą ir pagal jį atlieka darbus.

Tuo pat metu su specialistų pagalba sklype bei namo viduje turite įsirengti vartotojo dujų sistemą ir „Lietuvos dujoms“ pateikti reikiamus dokumentus. Mat projektuoti ir montuoti vartotojo sistemą gali tik atestuoti asmenys, atitinkantys teisės aktuose nustatytus kvalifikacinius reikalavimus. Pasirašius dujų sistemų atskyrimo atsakomybės ribų aktą, kurį pateiks AB „Lietuvos dujos“, ir atlikus visus reikiamus veiksmus (turite visiškai atsiskaityti su bendrove ir pateikti minėtus dokumentus), „Lietuvos dujos“ pateiks pažymą apie pasirengimą sujungti sistemas. Tada sudaroma dujų pirkimo–pardavimo ir paslaugų teikimo sutartis. Tik po to vartotojas atskirai užsako dujų sistemų sujungimo ir dujų paleidimo į šią sistemą paslaugas.

Patikrinus jūsų dujų sistemos sandarumą, bus įrengtas dujų apskaitos prietaisas, sujungiamos dujų sistemos ir į jūsų (vartotojo) dujų sistemą bus pradėtos tiekti gamtinės dujos. Po visų šių darbų bus surašytas ir išduotas dujų paleidimo aktas.

Dujotiekio projektavimo ir statybos darbų trukmė priklauso nuo projekto dydžio (dujotiekio ilgio, investicijų dydžio ir kt.), derinimo su reikalingomis institucijomis, žemių savininkais ir kitų ypatumų. Visa tai gali trukti 3–9 mėn. Nepamirškite, kad šaltuoju metų laiku darbai nevyksta.

„Lietuvos dujos“ nuotr.

Dažnai sakoma, kad dujų įvedimas – malonumas ne iš pigiųjų, taigi siūloma kruopščiai apgalvoti ir pasiskaičiuoti, ar apsimokės. Vertinant vien tik kuro kainą, malkos ar granulės gali būti ir pigesnės už dujas, nors šių kaina pastaruoju metu krenta. Renkantis šildymo būdą, reikia įvertinti ir daugybę kitų veiksnių: investicijas į šildymo sistemą bei katilinės įrangą, eksploatavimo sąnaudas, kuro ruošimą ir laikymą, jo įsigijimo ypatumus (už malkas teks mokėti nemažą sumą iš karto, o sezono metu kainos dažnai pakyla; už dujas mokama kas mėnesį, iš anksto nustatyta kaina), įrangos priežiūros paprastumą, vietą katilinei (jei reikia atskiros patalpos, jos įrengimas irgi kainuoja), taip pat jūsų laiką ir darbą. Sudėjus viską, gali paaiškėti, kad dujos – vienas pigiausių šildymo būdų. Tad apie tai, kuo šildysite savo namą, verta pradėti galvoti vos pradėjus sklypo paieškas.

Specialisto komentaras

Eimantas Marcinkevičius

„Buderus“ šildymo įrangą Lietuvoje atstovaujančios kompanijos „Robert Bosch“ pardavimų vadovas

Svarstant, ar verta rinktis dujinį šildymą ir investuoti į dujų įsivedimą, reikia įvertinti ne tik kuro bei įrenginių kainas, bet ir papildomų investicijų poreikį, jų apimtis. „Kietojo kuro katilai ir kuras pigesni, palyginti su dujinio šildymo įranga bei kuru, tačiau katilinei ir malkoms sandėliuoti reikės patalpų, o tai brangins statybos kainas bei mažins naudingąjį namo plotą. Malkas reikės atsivežti, sukrauti, skirti laiko katilui kūrenti, valyti, prižiūrėti. Šiltuoju metų laiku, kai namus šildyti netikslinga, papildomai prireiks elektrinių vandens šildytuvų, tad viską suskaičiavus investicija bus nemaža. Ekologiškiausias ir palyginti pigus geoterminio šildymo būdas, tačiau pradinė investicija bus didelė“, – vardija skirtumus pašnekovas.

E. Marcinkevičius atkreipia dėmesį, kad nuolat brangusios dujos nuo š. m. liepos 1 d. atpigo ir Lietuvos rinkoje atsiradus konkurencijai tikėtina, jog ši tendencija išliks. Pašnekovo manymu, tai viena pagrindinių priežasčių, kodėl dujinis šildymas tampa vis populiaresnis. Palyginimui: jei per metus vartotojas sunaudoja nuo 500 iki 20 000 kub. metrų dujų, tai 1 kWh su nekondensaciniu katilu vidutiniškai kainuoja 0,17 Lt (0,05 EUR), o su moderniu kondensaciniu katilu („Buderus Logamax plus GB 162“) – 0,14 Lt (0,04 EUR). Žinoma, dujiniam šildymui įsirengti būtina sąlyga – dujotiekio buvimas, tačiau esant dabartinėms dujų kainoms bei numatant tendencijas rinkoje šis šildymo būdas – vienas pigiausių ir patogiausių.

„Buderus“ – žinoma dujinių, kietojo, skystojo kuro, granulinių katilų, šilumos siurblių, saulės kolektorių gamintoja, tad šios kompanijos specialistai gali objektyviai palyginti skirtingus šildymo būdus, jų efektyvumą, patogumą ir investicijas.

„Shutterstock“ nuotr.

Vanduo

Jei miesto komunikacijos iki sklypo nutiestos, galima kreiptis į vietinį vandens ir nuotekų valymo paslaugų tiekėją. Prisijungimo sąlygos paprastai išduodamos nemokamai, tereikia turėti Nekilnojamojo turto kadastro ir registro įmonės išrašą, žemės sklypo planą bei užpildyti prašymą.

Jei arti sklypo miesto vandentiekio tinklų nėra, teks įrengti vietinį vandentiekį. Jei pakanka gruntinio vandens, apsieisite su iškastu šuliniu, bet jei norėsite švaraus giluminio, prireiks gręžinio. Kasti šulinį verta, kai gruntinis vanduo yra negiliai (10–15 m). Vieta jam turi būti parinkta 7 m atstumu nuo namo, 10 m – nuo garažo ar šiltnamio, 15 m – nuo lauko kanalizacijos tinklo, 25 m – nuo tvarto ar mėšlidės. Šulinį geriausia kasti aukštesnėje vietoje, nuo kurios galėtų lengvai nutekėti polaidžio ir lietaus vanduo. Tvartas, tualetas, tręšiami daržai, sąvartynai ir kiti taršos šaltiniai reljefo požiūriu turi būti žemiau šulinio.

Šulinio kasimas

Šį darbą paprastai atlieka 2–3 žmonių brigada: vienas kasa ir pila žemę į kibirą, antras priima iškeltą kibirą, kuris būna pakabintas ant suktuvo, pritvirtinto ant dviejų medinių ožių, ir jį ištuština. Per kelias dienas netoli būsimo šulinio išauga nemaža grunto krūva. Trečiasis darbininkas – pakaitinis. Pasitaikantys akmenys išverčiami trumpu laužtuvu, apmuturiuojami virvėmis ir suktuvu iškeliami. Dirbama intensyviai, komandos vyrai dažnai keičiasi. „Kai šulinio gylis – daugiau nei 3 m, oro temperatūra neviršija 10 °C, duobėje būna labai drėgna, oras šulinyje nevaikšto, todėl nedaug yra norinčiųjų imtis šio darbo. Jei kasamas gilus šulinys, jo dugne gali susidaryti sveikatai pavojingų dujų. Ne veltui prie gerų šulinio kasėjų eilės išsirikiuoja“, – sako Vincas Čepulėnas, šulinius kasantis jau daugiau kaip 30 metų.

Rentiniai gali būti naudojami įvairūs. Patogūs yra pirktiniai 1 m skersmens rentiniai, juose daugiau vietos dirbti, galima laisviau mosuoti įrankiais. Ties sujungimu šie rentiniai turi „laiptelį“, neleidžiantį judėti į šonus. Pirmasis rentinys tiesiog atridenamas ir pastatomas į būsimą šulinio vietą. Įlipus į vidų, žemė nukasama rentinio centre, po to tolygiai po rentinio šonais ir dar šiek tiek plačiau. Pirmąjį rentinį svarbu į žemę įleisti kuo tiesiau. Kasant rentinys palaipsniui nuo savo svorio leidžiasi žemyn. Gilinama tol, kol virš žemės jis kyšos tik per kelis pirštus. Jei daugiau – bus sunku užkelti kitą rentinį, jei mažiau – neprieisite pritaisyti karčių. Kartimis šulinio rentiniai sujungiami į vientisą konstrukciją. Leidžiant rentinius be sutvirtinimo, šie gali atsiskirti, o į atsiradusį plyšį patekęs smėlis atskirs rentinius vieną nuo kito. Juos vėl sujungti bus sunku ar beveik neįmanoma. Kiekvienos karties gale įtaisytas kablys užkabinamas už apatinio rentinio briaunos. Į tarpus tarp rentinių prakišta viela kartys pritvirtinamos prie konstrukcijos.

Rentiniai tolygiai smunka žemyn, kol pasiekiamas vanduo. Vandenyje, kiek galima, kasama stovint ant dugno, o vėliau – ant lentos, kurios vienas galas statomas ant kopėčių laiptelio, o antras įspraudžiamas į priešingą šulinio sieną. Po vandeniu kasama specialiu kastuvėliu, kurio geležtė su kotu sudaro statų kampą (L formos), pačioje geležtėje prigręžiota skylių vandeniui ištekėti. Šulinys į vandenį įleidžiamas kiek mažiau nei per rentinį.

Iškasus šulinį, plyšiai tarp rentinių ir skylės šonuose (skirtos rentiniams kelti kranu) užglaistomi betonu, kad nepatektų paviršinis vanduo. Pirmąjį šulinio vandenį reikėtų išsemti. Dugnas gali būti išklojamas akmenimis ar skalda, stambiu žvyru. Kai kas „dėl švarumo“ įmeta kilogramą druskos.

Šulinys dengiamas dangčiu arba stogeliu. Prieiga prie jo turi turėti 1 proc. nuolydį. 25 m spinduliu aplink šulinį dirva netręšiama ir neteršiama.

Gręžinys

Jei gruntinis vanduo sklype giliau nei 20 m – verta gręžti gręžinį. Kartu su pasirinkta gręžimo įmone teks užpildyti paraišką savivaldybei. Šiai atsakius teigiamai, galima rengti gręžinio projektą. Jei yra galimybė prisijungti prie centralizuoto vandens tiekimo tinklo, savivaldybė teigiamą sprendimą priims labai nenoriai. Jei pasisekė: leidimas gautas ir projektas parengtas, jį reikės suderinti su Aplinkos ministerijos Regiono aplinkos apsaugos departamentu ir Teritoriniu visuomenės sveikatos priežiūros centru. Projekte turi būti numatyti sanitarinės apsaugos griežto režimo zonos parametrai (ne mažiau kaip 5 m spinduliu aplink gręžinį) ir nuotekų tvarkymo būdas. Jeigu sklypas – tik 6 arų ir dalis jo užstatyta, laikytis visų reikalavimų bus gana sudėtinga.

Turint individualų gyvenamąjį namą, vandens poreikis dažniausiai yra 1–3 m3/h. Tokiam vandens kiekiui parenkama 125 mm skersmens eksploatacinė kolona, t. y. į žemę įleistų sujungtų vamzdžių konstrukcija.

Labai dažnai, ieškant neužteršto vandeningo grunto sluoksnio, daromas bandomasis gręžinys. Nustatoma, kokią gręžimo techniką tikslingiausia pasirinkti, apskaičiuojama darbų apimtis.

Gręžinio eksploatavimo laikas priklauso nuo grunto sudėties ir geležies kiekio vandenyje: smulkesnis smėlis greičiau užkemša filtrą, tad vertėtų jame nenaudoti korozijai neatsparių medžiagų. Baigus darbus, vandeningasis sluoksnis išvalomas, išmatuojamas dinaminis vandens lygis (eksploatavimo metu pažemėjęs požeminių vandenų lygis), statinis vandens lygis (natūralus nusistovėjęs požeminių vandenų lygis gręžinyje), paimamas mėginys ir įvertinamas pagal geriamojo vandens standartą. Jei vanduo geležingas, turi daug kalkių ar kitų priemaišų, gali prireikti papildomai įrengti specialius filtrus. Tinkamai išgręžtas gręžinys gali būti naudojamas daug metų.

Išgręžus gręžinį, nustatoma:

  • gręžinio debitas, kitaip tariant – gręžinio našumas – gaunamas vandens kiekis per laiko vienetą;
  • vandens lygio pažemėjimas (skirtumas tarp statinio ir dinaminio vandens lygių), t. y.kiek sumažėja vandens stulpo aukštis, kai siurblys ima tiekti vandenį.

Gręžinys namų ūkiui išgręžiamas ir įrengiamas per dieną. Baigusi darbus, gręžimo įmonė išduoda įrenginio pasą su techniniais duomenimis ir vandens cheminės analizės rezultatais.

Įsirengti gręžinį nėra pigu. Kiekvienas jo gylio metras (buitiniai gręžiniai būna 20–100 m gylio) kainuoja nemažus pinigus. Be to, reikės investuoti į vandens kėlimo į paviršių įrangą. Todėl apsimoka su kaimynais įsirengti bendrą gręžinį, kurio tiekiamu vandeniu galėtų naudotis visas kvartalas. Taip kiekvienam namų ūkiui tenkanti kainos dalis apčiuopiamai sumažėja.

„August ir Ko“ nuotr.

Nuotekos

Jei sklypo topografinėje nuotraukoje matyti, kad jo ribose yra centralizuoto nuotekų surinkimo tinklo įvadas, viskas, ko reikia – tai užpildyti paraišką vietinio paslaugų tiekėjo klientų aptarnavimo centre. Jums nemokamai suteiks prisijungimo sąlygas su išsamia informacija, kokiu atstumu nuo sklypo yra vandentiekio bei nuotekų tinklai.

Gavę prisijungimo sąlygas, kreipkitės į atestuotą projektavimo įmonę. Jos parengtą projektą suderinus savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamente, gaunamas leidimas statyti. Tada jau galima kreiptis į statybos įmonę, kuri pagal prisijungimo sąlygas ir projektą įrengs vandens įvadą ir nuotekų išvadą.

„August ir Ko“ nuotr.

Jei prie sklypo nėra miesto kanalizacijos, galima įsirengti vietinius biologinio valymo įrenginius arba į žemę įkasti sandarią nuotekų surinkimo talpyklą. Kaip geriausia sklype kanalizuoti nuotekų vandenis, būna nurodyta savivaldybės išduodamame techninių projektavimo sąlygų sąvade.

Įsirengti uždarą nuotekų surinkimo talpyklą yra pigiausia. Ją keliskart per metus (priklauso nuo tūrio) reikia išsiurbti, tad verta atkreipti dėmesį į tai, ar per sklypą ir pastatus prie talpyklos galės privažiuoti asenizacijos automobilis. Jei talpykloje įrengta nuotekų valymo sistema su septiku ir gruntinės filtracijos įrenginiu, užtenka periodiškai stebėti nuotekų lygį ir laiku išvežti septiko turinį. Pastaruoju metu savivaldybių klerkai be didelio noro leidžia įrengti tokias talpyklas, mat vartotojai, siekdami sutaupyti, linkę piktnaudžiauti – mechaniškai prakiurdo talpyklas, kad jų turinys išbėgtų į gruntą (o tai savo ruožtu užteršia gruntinius vandenis) arba pasamdo neturinčius sertifikato asenizatorius, kurie ima pigiau, bet išsiurbtas nuotekas pradangina nežinia kur, užuot nuvežę į nuotekų valyklas.

„August ir Ko“ nuotr.

Buitinių nuotekų valymo biologiniai įrenginiai skirti nuotekoms, patenkančioms iš virtuvės, vonios, tualeto. Į šiuos įrenginius negalima pilti tepalų, naftos produktų, riebalų (išskyrus nutekančius nuo indų), cheminių medžiagų (ypač turinčių chloro). Taip pat į juos negali patekti paviršinės nuotekos nuo stogų, kiemų, drenažinis vanduo, vanduo iš baseinų. Biologinis nutekamųjų vandenų valymas pagrįstas bakterijų, mintančių organinėmis atliekomis, kultūra. Nuotekų valymo įrenginys užtaisomas fermentų ir bakterijų kultūros koncentratu. Fermentai suskaido stambiąsias nuotekų daleles, o bakterijos jas galutinai perdirba. Lieka techninis vanduo, kuris gali būti įterpiamas į gruntą, nuvedamas į pakeles, melioracijos griovius, išleidžiamas į vandens telkinius, nukreipiamas antrinio naudojimo reikmėms – tarkim, vejai laistyti ar tualete nuleisti.

„August ir Ko“ nuotr.

Įsirengiant valymo įrengimus, labai svarbu gruntinių vandenų aukštis. Tad jau perkant sklypą verta įsitikinti, kad jis būtų kuo aukštesnis, o gruntiniai vandenys – kuo žemiau. Sklypuose, kur gruntiniai vandenys yra aukštai, gali būti apskritai neįmanoma įrengti kanalizacijos arba bus pernelyg brangu tai padaryti.

Drenažas

Jei sklypas neprijungtas prie centralizuoto nuotekų šalinimo tinklo, atkreipkite dėmesį, ar jame jau įrengta melioracijos sistema ir nuvesti gruntiniai vandenys. Tokiame sklype įrengti vandens valymo įrenginius ir nuvesti išvalytą vandenį bus ir paprasčiau, ir pigiau. Jei per sklypą pagal projektą nutiestas melioracijos vamzdis – rinktuvas, į kurį sueina smulkūs melioraciniai vamzdeliai, būtina paisyti jo apsauginės zonos – po 15 m į abi puses. Čia namo jau nebepastatysite. Šį atstumą galima sumažinti, geodeziniais matavimais nustatant tikslią vamzdžio vietą. Tokiu atveju apsauginė zona sumažėja iki 5 metrų.

Melioracijos vamzdžius, kurių skersmuo didesnis nei 12,5 cm, privalo tvarkyti melioratoriai, o mažesnio skersmens drenažą tenka prižiūrėti patiems. Bėda ta, kad didžiojoje dalyje sklypų išvedžioti būtent smulkaus skersmens vamzdeliai, kurie per kelis dešimtmečius paseno, sutrūkinėjo, juos užkimšo šaknys ir nuotekos. Drenažas teoriškai yra, o praktiškai neatlieka savo funkcijų – sklypas drėksta, kaupiasi vanduo. Visa sutvarkyti yra brangu, o ir imtis šių darbų geriausia susikooperavus kaimynams, per kurių sklypus eina ta melioracijos sistemos atšaka.

Drenažą galima įsirengti patiems, bet reikia konsultuotis su specialistais: būtina tinkamai ištirti teritoriją, nustatyti, kokiu būdu geriausia apsisaugoti nuo perteklinio vandens. Drenažą galima įrengti ir jau pastačius namą, bet geriau tai daryti prieš statybą. Labiausiai tam tinkamas ankstyvas pavasaris, vasaros pabaiga arba ruduo.

Prieš įrengiant drenažą reikia:

  • nustatyti drėgmės pertekliaus priežastį;
  • sužinoti sklypo grunto sudėtį, pralaidumą ir sluoksniuotumą;
  • išsiaiškinti apie artimiausius kanalus, tvenkinius, vamzdynus;
  • išnagrinėti sklypo topografinę nuotrauką, joje sužymėtus nuolydžius ir pakilimus;
  • nustatyti plotus, iš kurių vanduo patenka į sklypą;
  • nustatyti plotus, kurių nereikia sausinti;
  • suplanuoti ir nusibraižyti sklypo plane, kuriose vietose bus užklota drenažo sistema;
  • apskaičiuoti drenažo sistemos atstumus, reikiamas medžiagas;
  • sužymėti sklype drenažo sistemos kontūrus.

Suprojektavus drenažą, iškasamos ~1 m pločio, 1–1,5 m gylio tranšėjos. Nuo tranšėjų dugno nurenkami akmenys ir stambūs grunto gabalai, kurie galėtų pažeisti drenažo vamzdžius. Ant dugno klojamas apie 5 cm išlyginamasis smėlio sluoksnis, ant jo tiesiami drenažo vamzdžiai.

Kaunietis kraštovaizdžio projektų vadovas Tautvydas Gurskas rekomenduoja drenažui naudoti kokoso pluoštu apvyniotus drenažo vamzdžius. Nors jie yra brangiausi, užtat ilgiausiai laiko ir geriausiai atlieka savo funkciją, jų neužkemša priesmėlio, priemolio, molio ir kitoks gruntas.

„Pipe Life“ iliustr.

Drenažo nuolydis turėtų būti ne mažiau kaip 0,5–1 proc. (vadinasi, paviršius pažemėja 0,5–1 cm per metrą), o jeigu galima – ir didesnis. Jį galima patikrinti gulsčiuku, nivelyru ar tiesiog permatomu vandens pripildytu vamzdeliu. Žemiausiose sklypo vietose įrengiami surinkimo šuliniai, į kuriuos subėgs drenažinis vanduo.

„Pipe Life“ iliustr.

Nepamirškite, kad paviršiuje augančių medžių ir krūmų šaknys gali įsiskverbti į drenažo sistemą, ją pažeisti bei užkimšti. Nuo šaknų sistemą galima apsaugoti vandeniui laidžiu skaldos ar žvirgždo sluoksniu, paklojamu 5 cm po vamzdžiu ir 10 cm virš jo. Kad gruntas nepersimaišytų, iš viršaus klojama geotekstilė, pilamas smėlis, po to viskas atsargiai sutankinama vibracine plokšte.

„Pipe Life“ iliustr.

Požeminiame rezervuare surinktą drenažo bei lietaus vandenį dar galima panaudoti ūkinėms reikmėms. „Lietuva turi labai daug vandens, todėl žmonės paprastai „nežaidžia“ ir lietaus vandens nerenka. Ateityje tai bus daroma vis dažniau. Paprasčiausias lietaus vandens surinkimo sistemas galima įrengti rūsyje ar sodo sklype. Tuomet vanduo netvindys sodo ir kiemo, o pravers buityje“, – pasakoja T. Gurskas.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų