PFT nuotr.

Gipsinis tinkas ar gipskartonis?

Gipsinis tinkas ar gipskartonis?

Lygias lygutėles sienas galite turėti tiek jas tinkuodami ir glaistydami, tiek tvirtindami gipskartonį. Kuo šie būdai skiriasi ir kada kurį pasirinkti, pabandėme svarstyti padedami šios srities specialistų.

Gana sunku lyginti du nelabai sulyginamus dalykus, nes tiesiog skiriasi jų esmė: viena konstrukcija sunkiasvorė mūrinė, antra – lengvasvorė karkasinė. Tad iš esmės pasirinkimą lemia pats pagrindas. Yra, žinoma, šiokių tokių niuansų, į kuriuos vertėtų atkreipti dėmesį. Tarkim, tokie kaip automatizuotas tinkavimas ir tie atvejai, kada tinką vis dėlto verta pakeisti gipskartoniu.

Tinkavimo mašinos veikimo principas

Automatizuoto tinkavimo privalumai, palyginti su rankiniu, akivaizdūs. Mašina palaiko vienodą mišinio skystumą, gali dirbti su visais tinkais, maža to – yra modelių, kuriais galima ir išlyginamąjį mišinį ant grindų lieti, ir net hidroizoliacija pamatus dengti. Paruoštą skiedinį tinkavimo mašina nukreipia į pistoletą. Iš jo skiedinys, pasitelkiant kompresorių, ant sienos išmetamas didesne jėga, nei tai būtų darant rankomis, taigi mišinys geriau prilimpa. Jo srovę tinkavimo mašina gali išmesti aukštyn iki 30 m, o pats skiedinio išeigos našumas – apie 20 l/min.

„Palyginti su rankiniu tinkavimu, mašininis efektyvesnis… Sunku net įvertinti, gal dešimtimis kartų“, – teigia Giedrius Šantaras, tinkavimo mašinų tiekėjos UAB „Elremta Mastermann“ atstovas.

Kaip veikia uždaro tipo tinkavimo mašina? Sausas mišinys iš bunkerio patiekiamas į maišytuvą, kuriame sumaišomas su tiksliai dozuojamu vandens kiekiu (mišinio tirštumą galima reguliuoti pagal poreikį). Iš jo paruoštas tinkavimo mišinys per žarną išmetamas ant sienos.

„Uždaro tipo mašinos – vienintelės, kurioms tinka gipsinis tinkas, – pabrėžia G. Šantaras. –Mat jis ne tiek džiūva kiek kristalizuojasi: sumaišius jį su vandeniu, prasideda ne vandens garavimas kaip, tarkim, polimeriniuose glaistuose, o cheminė reakcija, kurios metu sunaudojamas skiedinyje esantis vanduo. Kad reakcija prasidėtų, reikalingas oras. O kadangi į maišytuvą ir žarnas oras nepatenka, tai ir mišinys nekietėja. Cheminė reakcija prasideda tik tada, kai mišinys išpurškiamas ant sienos. Šitaip mechanizmas neužsiteršia, nesutrumpėja mišinio kietėjimo laikas, o ir pats mišinys nepraranda vienodos struktūros“.

Atviro tipo įrenginiuose mišinys, maišomas su vandeniu, turi sąlytį su oru. Čia gali būti maišomas cementinis tinkas, kuriuo paprastai tinkuojamos sienos drėgmės gaunančiose patalpose – tarkim, sanitariniuose mazguose.

Tinko skiedinys, iš mašinos išmestas su didele jėga, patikimiau prilimpa prie pagrindo nei uždrebiamas mentele. PFT nuotr.

Dažnai nereikia net glaistyti

Pasak G. Šantaro, mašininiam tinkavimui naudojami mišiniai sudėtimi šiek tiek skiriasi nuo skirtų tinkuoti rankomis. Mašininiuose pridėta plastifikatorių, lėtinančių stingimo laiką. Kadangi automatizuotu būdu, palyginti su rankiniu, per tam tikrą laiką padengiamas kur kas didesnis sienos plotas, tenka duoti daugiau laiko tinkuotojams, kad šie spėtų jį sulyginti – iš pradžių profiline H tipo liniuote, paskui, pradėjus kietėti, – trapecine.

Dėl šių dviejų veiksnių – plastifikatorių ir tiksliai reguliuojamo vandens kiekio maišant – mašininis gipsinis tinkas pasižymi tolygiu, tiksliai prognozuojamu kietėjimu, užtikrinančiu darbams atlikti būtiną laiką. Nepakenkiant tinkavimo kokybei, galima net padaryti nedidelę – iki 15 min – pertrauką.

Vėliau išlyginto gipsinio tinko paviršius papildomai glotninamas – sudrėkinamas kempine, kad iš tinko išsiskirtų meistrų vadinamas „pienelis“. Štai kaip tokį glotninimą apibūdina tinkavimo meistras Alius Ražukas: „Kai uždrėbtas ant sienos ir liniuote išlygintas gipsinis tinkas pradeda kietėti, paėmęs šlapią kempinę ir trindamas atšviežini jo paviršių, kad milimetrinis jo sluoksnis taptų labai minkštas, grietinės tirštumo. Tokiam paviršiui toliau naudojame išlyginamąją glaistyklę. Po šios operacijos siena atrodo, lyg būtų nuglaistyta glaistu taip kokybiškai, kad net šlifuoti nereikia.“

Po pirmojo šitokio išglotninimo, jei reikia padaryti aukščiausios kokybės paviršių – tarkim, skirtą dažyti blizgiais dažais, kurie išryškina bet kokius nelygumus, meistras, dar sykį truputį sudrėkinęs tinko paviršių, glaistykle nubraukia nuo jo smulkutes gipso kristalizavimosi metu susidariusias kruopeles.

PFT nuotr.

Klasika vis dar populiariausia

Sprendžiant iš atsiliepimų, tinkuotojų labiausiai mėgstama yra klasikinė tinkavimo įranga PFT G4, pradėta gaminti dar 1975 m., bet taip ir neužleidžianti savo pozicijų.
Vienu mašinos privalumų tinkuotojai nurodo praplovimo funkciją – labai patogų būdą padaryti darbuose nedidelę pertrauką, sakykim, pietaujant. Įjungus šią funkciją, į maišytuvą nebetiekiamas sausas mišinys, tačiau vis dar tiekiamas vanduo – tol, kol bėgdamas praplauna visą žarną. Užmaišyto skiedinio likutis šitaip pašalinamas, jis nesustingsta viduje ir neužteršia mašinos. Jei mašinose nėra praplovimo funkcijos, užmaišomo skiedinio kiekį tenka apskaičiuoti labai tiksliai, kad darbo dienos pabaigoje nereikėtų išmesti nepanaudoto.

Antras privalumas – nereikia tampyti mišinio maišų į viršutinius aukštus. Į statomų daugiabučių viršutinius aukštus padėklus su tinko maišais gali užkelti kranas (kuris kainuoja nepigiai), kartais  – specialus keltuvas. O prie G4 ir kitų panašių mašinų gamintojai siūlo naudoti dulkių nesukuriančią pneumatinę transportavimo sistemą iš apačioje pastatyto tinko bunkerio.

Kartais geriau sieną lyginti gipskartoniu

Pagal naudojamų medžiagų pobūdį statybininkai skiria du sienų lyginimo būdus: sausą ir drėgną. Sausai lyginamos ant karkaso montuojant įvairias gipskartonio konstrukcijas, o drėgnai – tinkuojant statybiniais mišiniais. Pagrindinis pasirinkimo veiksnys – sienos lygumo paklaida. Idealiu atveju ji matuojama lazeriniu plokštumų modeliavimo aparatu, jei jo nėra – tinka 2 m ilgio metalinė liniuotė. O vertikalius nuokrypius galima išmatuoti pasitelkiant virvelę su svareliu. Lyginti statybiniais mišiniais racionaliausia tas sienas, kurių lygumo nuokrypis mažesnis nei 50 mm; jei didesnis – verta įrengti karkasą ir tvirtinti gipskartonį. Žinoma, panorėjus tinkuoti galima ir didesnio nuokrypio sienas, bet tada aktualus tampa ekonominis aspektas, mat laiko, medžiagų ir darbo sąnaudos pradeda lenkti sausąjį lyginimą.

Rezultatinė projekto kaina – antrasis pasirinkimo kriterijus. Trečiasis – įgudimas, laiko sąnaudos ir subjektyvi grožio pajauta. Kažkam juk patogiau montuoti pertvarą sausai, kažkas yra labiau įgudęs tinkuoti, kažkas pernelyg skuba ir nelaukia, kol sukietės eilinis tinko sluoksnis…

PFT nuotr.

Yra būdų gipskartonį prie nelygios sienos pritvirtinti ir be karkaso. Rinkoje yra klijų mišinių, kuriais gipskartonio plokštes galima tvirtinti tiesiai prie sienos. Tiesa, prieš klijuojant reikės nuvalyti ir nugruntuoti pagrindą, visai kaip prieš lyginimą statybiniais mišiniais. Klijuojama siena taip pat turi būti visiškai sausa, pageidautina – neperšąlanti.

Tokiam sienos lyginimo būdui – klijuojant gipskartonį – taikomas pagrindo nelygumo apribojimas. Šis metodas veikia, jei sienos nelygumai nesiekia 2 cm. Jei nelygumai didesni, yra prasmės pagalvoti apie kitą sienos lyginimo būdą, mat atsiranda rizika, kad gipskartonio klijai nepakankamai sukibs su pagrindu dėl pernelyg didelio tarpo tarp gipskartonio plokštės ir sienos.

Lyginant sieną gipskartoniu be karkaso, pravers prie grindų ir lubų palikti nedidelius vėdinimosi tarpelius: apačioje – apie 10 mm, viršuje – apie 5 mm. Tuo tikslu reikėtų paruošti medinius reikiamo dydžio kubelius, ant kurių pastatoma apatinė gipskartonio plokščių eilė, o viršuje – tiesiog apipjauti plokštes 5 mm trumpiau.

Dėl plastifikatorių ir tiksliai reguliuojamo vandens kiekio mašininis gipsinis tinkas pasižymi tolygiu, tiksliai prognozuojamu kietėjimu, užtikrinančiu darbams atlikti būtiną laiką.

Specialisto komentaras
Kastytis Vaseris
UAB „Knauf“ technikas

Tinkas yra klasikinė masyvių sienų apdailos medžiaga, o gipskartonis – „sausosios statybos“ konstrukcija.

Aptaisant sienas gipskartonio plokštėmis, dažniausiai naudojamos dvi tvirtinimo sistemos: klijavimas („sausas tinkas“) arba montavimas ant karkaso. Skirtumai tarp šių sistemų – milžiniški. Klijuojant plokštes, negaunama jokios papildomos naudos, tiesiog naudojamas tinko pakaitalas, turintis savų pranašumų ir trūkumų. Karkasinė konstrukcija leidžia ne tik išlyginti plokštumas ir sukurti puikią apdailą, ji padeda paslėpti komunikacijas, pagerinti atitvaros garso izoliaciją ar atsparumą ugniai. Montuojant masyvesnes gipskartonio plokštes (tarkim, „Knauf Silentboard“ arba „Knauf Blue“), galima stipriai padidinti atitvaros gebėjimą izoliuoti trukšmą ir akivaizdžiai pagerinti patalpos komfortą.

Išskirtiniais atvejais – kai, tarkim, rekonstruojami istoriniai pastatai, galima susidurti su tokio nelygumo sienomis, kad tinkuoti tampa pernelyg sudėtinga ir dėl to būtinas kitas pasirinkimas – klijuoti gipskartonio plokštes.

Teoriškai tinkuoti galima ir ne tokiais jau plonais sluoksniais. Tarkim, yra tinkų, kurių sluoksniai, išlaikant reikiamą kokybę, gali siekti net 80 mm. Tiesa, šis malonumas brangus. Be to, stipriai padidėja tinko džiūvimo laikas. Skaičiuojant paprastai – džiovinant tinką po 1 mm per dieną, tačiau ne trumpiau kaip dvi savaites, maksimalaus storio tinko sluoksnis išdžius per tris mėnesius. Klijuojant gipskartonio plokštes, žinoma, tokių ilgų džiūvimo terminų nebebūna.

Klijuojant plokštes, galima išlyginti net labai nelygias sienų plokštumas. Skiriami trys klijavimo būdai: kai sienos lygios – tiesiogiai ant nedidelio gipsinio glaisto „Knauf Fugenfüller“ sluoksnio; kai sienų nelygumas apie 1 cm – gipsiniais klijais „Knauf Perlfix“; kai sienų nelygumai ypač dideli – pradžioje ant sienos klijuojamos gipskartonio plokščių juostos, o ant jų minimaliu klijų sluoksniu – gipskartonio plokštės.

Gipsinės medžiagos (tiek tinkas, tiek plokštės) naudojamos visose gyvenamosiose ir visuomeninėse patalpose, kur palaikomas normalus drėgmės režimas. Tai reiškia, kad tokias medžiagas galima naudoti ir vonios kambariuose ar virtuvėse, nes drėgmė šiose patalpose nėra pastovi.

Suprantama, būna patalpų, kurias drėgmė veikia ilgą laiką ar net nuolat. Tokia yra individualaus namo baseino patalpa. Tokiais atvejais naudojamos specialios plokštės (ypač stipriai impregnuotos gipsinės, be kartono, su specialia stiklo pluošto danga, pvz., „Knauf Drystar“, arba grynai cementinės „Knauf Aquapanel“).

Beje, jei dėl planuojamo ilgalaikio drėgmės poveikio gipsinio tinko atsisakoma, tokiais atvejais negalima naudoti ir įprastinių kalkių bei cemento tinkų. Reikėtų rinktis specialius cementinius tinkus, skirtus ypač drėgnoms patalpoms.

PFT nuotr.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų