Gaisrinė sauga: kasmet situacija liūdnesnė, gaisrų tik daugėja

Gaisrinė sauga: kasmet situacija liūdnesnė, gaisrų tik daugėja

Nuo 2017 metų nebereikia derinti naujai statomo pastato gaisrinės saugos sprendinių. Pasitikima architektų, konstruktorių ir techninių prižiūrėtojų kompetencija. Tačiau gaisrų skaičius pastaraisiais metais dėl deramai neprižiūrimų krosnių, židinių ir dūmtraukių išaugo daugiau nei penktadaliu. Kas lemia prastėjančią situaciją?

Ar ne per daug pasitikima?

Statistika negailestinga: kasmet dėl neteisingai eksploatuojamų krosnių, židinių ir dūmtraukių ar jų gedimų vidutiniškai kyla 857 gaisrai. Pavyzdžiui, 2015 metais tokių atvejų buvo 676, 2016 metais – 734, o 2017 metais – net 1263. Panašu, kad šiemet bus pasiektas naujas rekordas: jau vien per pirmąjį pusmetį gaisrų skaičius įspūdingas – 985. Palyginti su tuo pačiu laikotarpiu praėjusiais metais, gaisrų skaičius išaugo net 20,7 proc., nes pernai per tą patį laikotarpį užfiksuota 816 gaisrų.

Jau pusantrų metų nebereikia derinti naujai statomo namo projekto su priešgaisrinę priežiūrą vykdančiais pareigūnais. Manoma, kad projekto stadijoje viską sužiūrės ir suprojektuos architektas su konstruktoriumi, o per statybas pastato gaisrine sauga pasirūpins techninę priežiūrą vykdantis asmuo.

„Mes projektų nebederiname nuo 2017 metų sausio pirmos dienos. Iš vienos pusės gerai – darbo krūvis sumažėjo. Bet, kalbant atsakingai, situacija keista. Atrodo, architektai turėtų išmanyti, kaip teisingai suprojektuoti židinių, krosnių bei dūmtraukių įrengimą. Tačiau kiek anksčiau pačiam ir kolegoms teko derinti projektus, galiu pasakyti, kad labai dažnai juos grąžindavome pataisyti“, – sako Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Valstybinės priešgaisrinės priežiūros skyriaus viršininkas Giedrius Jasionis.

Dega ir seni, ir nauji namai

Šiuo metu užbaigęs statyti naują namą pats savininkas jį gali atiduoti vertinti, deklaruodamas, kad laikėsi visų priešgaisrinės saugos reikalavimų. Anot G. Jasionio, toks požiūris į statybos procesus yra per daug liberalus. Mat dažnas statytojas deramai nežino priežgaisrinės saugos reikalavimų ir tik vienas kitas pasikonsultuoja su specialistais ar kreipiasi į patyrusį ugniagesį, kuris nukreipia tinkama linkme ir pataria, kaip tinkamai įrengti dūmtraukį ar krosnį.

Pašnekovas taip pat nemano, kad didėjantį gaisrų skaičių dėl nederamai prižiūrimų krosnių ar dūmtraukių ir jų gedimų lemia tik įvykiai senos statybos pastatuose.

„Absoliučiai jokio skirtumo – naujas ar senas statinys. Aišku, su senais problemų dažniausiai yra daugiau, tačiau lygiai taip pat dega ir nauji. Juk fizikos neapgausi. Pavyzdžiui, jei nuo dūmtraukio iki degių konstrukcijų neišlaikytas reikiamas atstumas, tai anksčiau ar vėliau nutiks nelaimė“, – galimas bėdas vardija G. Jasionis.

Praktijoje, anot specialisto, pasitaiko daugybė įvairių priešgaisrinės saugos pažeidimų. Pavyzdžiui, jeigu statinys turi degią stogo dangą, tai dūmtraukį virš kraigo dažniausiai reikia pakelti vieną metrą. Jeigu stogo danga nedegi – dūmtraukį pakanka pakelti 50 cm. Kitas dažnas pažeidimas dar projektinėje stadijoje – nenurodytas saugus atstumas iki degių konstrukcijų: gegnių ir grebėstų. Pasitaiko, kad perdanga ar sienos projektuojamos iš degių medžiagų arba mediniai laiptai numatomi per arti krosnių ir dūmtraukių.

„Dabar pastato įteisinimo procedūros supaprastintos, niekas neatvažiuoja pas statytoją patikrinti pastato ir neprašo statybinių medžiagų techninių duomenų. Valstybiškai žiūrint į šitą reikalą, valstybei turėtų rūpėti privačios statybos pastatų gaisrinė sauga. Juk žmogus uždirbo pinigus, už juos pirko medžiagas, samdė meistrus ir sukūrė produktą – namą, kuris stovi Lietuvos žemėje. Dažnai tas statinys nėra saugus, jo niekas nevertino. Kai jis degs, valstybė skirs didelius resursus gaisrui malšinti. O gaisruose gali žūti ar nukentėti žmonės. Tada ugniagesius stato prie sienos ir klausia – tai ką jūs padarėte, kad žmonės nežūtų tuose pastatuose“, – retoriškai kalba G. Jasionis.

Jis priminė, kad ugniagesiai, suprasdami situacijos rimtumą, šiemet vykdo geranorišką akciją „Gyvenkime saugiai“. Jos metu gyventojai mokomi gyventi saugiau, laikytis gaisrinės saugos reikalavimų, aiškinama, kur slypi pavojai.

„Nors pabrėžiame, kad atėjome ne bausti, dažnas Lietuvos gyventojas nenori mūsų matyti. Prieš nosį užtrenkia duris arba tiesiog atsisako bendrauti“, – sako G. Jasionis.

Dūmtraukius rekomenduoja valyti dažnai

Gaisrinės saugos inžinierius Martynas Matulevičius taip pat mano, kad naujai statomų pastatų gaisrinė sauga užkrauta ant statytojų pečių. Ją iš esmės šiek tiek priminė nuo gegužės 1 dienos įsigaliojęs įstatymas namuose įsirengti dūmų detektorius.

„Remiantis statistika, reikėtų išsiaiškinti, ar dega naujos statybos namai, ar jau seniai eksploatuojami pastatai, kurie nėra deramai prižiūrimi. Greičiausiai, 80 proc. bus senesnių pastatų. Juk dūmtraukį reikia valyti prieš šildymo sezoną, per jį ir šildymo sezonui pasibaigus, kaip to reikalauja bendriosios gaisrinės saugos taisyklės. Reiškia – mažiausiai tris kartus per metus“, – sako M. Matulevičius.

Jis mano, kad prieškarinėje Lietuvoje kaminkrėčiai buvo tikrai labai paklausūs. Tuomet dūmtraukių žmonės tikriausiai nevalydavo tris kartus per metus, bet bent kartą ar du – tikrai. Anot Martyno, dabar daugelis sistemų gamintojų tvirtina, kad jų dūmtraukiai unikalūs, juose nesikaupia suodžiai, tai žmonės jų ir nevalo.

„Dūmtraukiuose užsidega čia susikaupę ir neišvalyti suodžiai. Kūrenant krosnis ar katilus suodžių sluoksnis auga, auga, kol tampa pakankamai storas ir užsidega. Jeigu dūmtraukis yra nesandarus, senas, neprižiūrėtas, akivaizdu, kad jame bus plyšių. Per juos laksto kibirkštys ar liepsnos, o kai nėra išlaikomas saugus atstumas tarp dūmtraukio ir degių konstrukcijų ar apdailos elementų – viskas, kyla gaisras“, – pasakoja M. Matulevičius.

Štai kodėl dūmtraukius reikėtų valyti tris kartus per metus. Valydamas specialistas taip pat turi apžiūrėti, ar dūmtraukis nėra išsisandarinęs. Juk ilga eksploatacija ir nuolatiniai temperatūros pokyčiai su laiku gali išsandarinti dūmtraukius.

Gaisrinės saugos inžinierius mano, kad iš dalies pastatų saugumu gali pasirūpinti draudimo bendrovės. „Šią funkciją dabar turi perimti verslas, pavyzdžiui, draudimo kompanijos. Draudžiant pastatus ekspertai galėtų įvertinti saugumo lygį: patikrinti projektą ir apžiūrėti esamą situaciją. Jei viskas tvarkoje, pastatų draudimas gali kainuoti mažiau, o jeigu yra tam tikrų rizikų, tektų mokėti didesnę įmoką“, – teigia M. Matulevičius.

Ar tokios gaisrinės saugos tikrai užtektų? Atsakymą į šį klausimą pateiks praktika ir laikas.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų