Anetos Vaitkienės nuotr.

Urbanistikos dievai gręžiasi į miestus darkančius statinius

Urbanistikos dievai gręžiasi į miestus darkančius statinius

Per dideli verslo užmojai ir nepamatuota rizika kaskart graso liūdna, neišsipildžiusia ir miesto statinių veidą darkančia realybe. Tačiau didieji Lietuvos miestai palengva vaduojasi iš jų įvaizdį darkančių betoninių griozdų gniaužtų.

Daugiabutis „Arfa“

Konstitucijos prospekte naujam gyvenimui prikeliamas daugiabutis „Arfa“. Anetos Vaitkienės nuotr.

Vilniečiai džiaugiasi Konstitucijos prospekte naujam gyvenimui prikeliamu daugiabučiu „Arfa“, kauniečiai iki šiol mena ilgus metus akis badžiusių „Respublikos“ ir „Britaniko“ viešbučių vaiduoklius. Vilniaus savivaldybės Miesto plėtros departamento direktorius Mindaugas Pakalnis mano, už tai, kad padėtis gerėja, reikia dėkoti urbanistikos dievams, kurie palengva gręžiasi į miestų centrą: „Tai jų dėka nekilnojamojo turto objektai įgauna vis didesnę vertę ir grįžta į žmonių rankas.“

Tuo metu Vilniaus mero patarėjas Povilas Poderskis sako, kad prie gerėjančios padėties prisideda ir interaktyvusis Vilniaus miesto žemėlapis, kuriame galima matyti neprižiūrimus statinius. Skaičiuojama, kad Vilniuje jų – arti trisdešimt. Taigi pokyčiai ne tokie greiti, kaip norėtųsi.

Vaizdą gadina ir valstybės turtas

Dalis valstybės nekilnojamojo turto dėl jo fizinės būklės vis dar stypso nenaudojama ir atrodo apleista, pavyzdžiui, ūkiniai, gamybos pastatai, sandėliai. Dalis jų yra įtraukiami į parduodamų objektų sąrašą ir parduodami aukcionuose, o tie, kurių neįmanoma parduoti, yra griautini.

Pavyzdžiui, neveikianti Didžiasalio plytų gamykla bus griaunama, kai tik tam bus skirtas finansavimas. Panašus likimas laukia ir kito nekilnojamojo turto – butų, sandėliukų, garažų, privačių vienkiemių, kurių savininkai mirę, o paveldėtojų nelikę. Toks nekilnojamasis turtas lieka neprižiūrimas iki jį paveldi valstybė – tuomet pradedami tvarkyti tokio turto dokumentai ir objektas ruošiamas parduoti.

Nuo 2014 m. spalio, kai pradėjo veikti kaip centralizuotas turto valdytojas, Turto bankas yra perėmęs beveik 500 valstybės paveldėto nekilnojamojo turto objektų; iki tokių objektų pardavimo aukcionuose dalis jų išnuomota. Dalis nenaudojamo nekilnojamojo turto nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Norint nustatyti nenaudojamo turto Lietuvoje mastą, reiktų suskaičiuoti valstybei ir savivaldybėms priklausantį tokį turtą.

Dėl apleistų šalies didmiesčių pastatų investuoti Lietuvoje nelinkę ir užsienio investuotojai. Anetos Vaitkienės nuotr.

Kas tie vaiduoklių valdytojai?

Valstybės turto valdytojai ir turto naudotojai yra visos valstybės ir savivaldos institucijos, taip pat valstybės įmonės, kurios patikėjimo teise valdo valstybės turtą, viešosios įstaigos, panaudos pagrindais ar pagal patikėjimo sutartis valdančios valstybės nekilnojamąjį turtą.

Valstybės turto informacinės paieškos sistemos (VTIPS) duomenimis (kurie kiekvieną dieną kinta), 2016 m. lapkričio 15 d. 859 valstybės institucijos valdė ir naudojo 30 178 nekilnojamojo turto objektus, kurių bendras plotas – 16 486 894 kv. metrų.

Turto bankas rūpinasi, kad apleistas nekilnojamasis turtas būtų bent minimaliai užsandarintas ar aptvertas, kad į jį negalėtų patekti asocialūs asmenys. Apverktinos būklės statinių per visą Lietuvą suskaičiuotume ne tiek jau mažai, o lėšų jiems aptvarkyti ne visad pakanka, todėl jie ir griūna ant netyčia priklydusių turistų galvų, vasaromis tampa asocialių asmenų priebėga.

Neapsižiūrėjimas ar neūkiškumas?

Nekilnojamojo turto plėtros asociacijos vadovas Mindaugas Stasiulevičius sako, kad sužiūrėti visą valstybinį turtą nėra lengva. Jo teigimu, Finansų ministerija yra pripažinusi, kad neturi itin tikslios informacijos.

M. Stasiulevičiaus įsitikinimu, didžiausią pavojų visuomenei kelia apleisti pastatai. Paklaustas, kaip reikėtų vertinti susiklosčiusią situaciją, jis dėsto, kad čia kaltas valstybės neūkiškumas. Antra vertus, asociacijos vadovas neabejoja, kad netrukus matysime daugiau gerųjų pavyzdžių, tarp kurių bus ne vien tik Energetikos ministerija, tinkamai valdanti savo turtą.

Kiek nuosekliau tvarkytis su vaiduokliu virtusiu turtu Lietuvoje sekasi privačiam verslui: ten bent langai ir durys užkalami, nusamdoma minimali apsauga. O kas atsakytų griuvus pastato daliai ar kilus gaisrui valstybei priklausančiame pastate? Jokia paslaptis, kad verslą uoliau tvarkytis su nekilnojamuoju turtu skatina vadinamasis botago principas, tiksliau mokesčiai, kuriuos tenka mokėti apleistų pastatų savininkams.

Nebaigtas daugiabutis trinapolio g.

Pastatai vaiduokliai – nepamatuoto verslininkų godumo padarinys, kurį paskatino ekonominės krizės. Anetos Vaitkienės nuotr.

Ekonominių krizių palikimas

Iš kur paveldėjome tiek apleistų pastatų? Atsakymas daugiau nei akivaizdus: tai – per virtinę metų besikaupiantis buvusių krizių paveldas. Dideli verslo užmojai ir nepamatuotos galimybės dažnu atveju virto neperžengiamų ir nebaigtų betonų džiunglėmis.

„Šių statinių skaičius nėra tolygus, šiuo metu rinkoje jų mažėja, bet tokių gavome po kiekvienos ekonominės krizės. Žmonės kartais perka statinius „popieriuje“, nesigilindami, todėl ir turime egzempliorių, kuriuos nugriauti per brangu, o išlaikymo sąnaudos per didelės. Mažinti užstatyto turto išlaikymo kainos bankai nesutinka“, – apie įsisenėjusias problemas pasakoja M. Pakalnis.

Nekilnojamojo turto bendrovės „Ober Haus“ Kauno biuro vadovas Saulius Umbrasas neslepia, kad po ankstesnių krizių likę pastatai vaiduokliai investuotojams ne visuomet patrauklūs. „90 proc. jie mažina greta stovinčių statinių nekilnojamojo turto vertę. Net jei sklype tik pamatai, pirkėjas jau suvaržytas, kokia tikimybė, kad šie jam tiks? O kur dar nusidėvėjimas, pelėsis ir kiti dalykai“, – vardija ekspertas.

Visai kita situacija, kai statinio griaučiai neišgriuvę, tuomet investuotojai jų nesipurto. „Sau būsto besižvalgantys tikrai nenorės įsikurti pastato vaiduoklio pašonėje, o investuotojai dėl to visai nebūgštaus“, – atviras S. Umbrasas. Jo tikinimu, nekilnojamasis turtas nėra sritis, kurios galėtų imtis bet kas: čia būtina įvertinti daugelį svertų, gerai apgalvoti, nusimanyti apie bendruosius ir detaliuosius planus.

Tačiau netrūksta ir pozityvių pavyzdžių. Vienas jų – Kaune, Kaunakiemio gatvėje nugriautas miestą darkęs vaiduoklis, savo vietą užleisiantis alaus daryklos automobilių stovėjimo aikštelei (alaus darykla „Volfas Engelman“ į pastato infrastruktūrą ir įrangą yra pasirengusi investuoti 4,5–5 mln. eurų).

Turto banko komentaras
Ar valstybė yra suskaičiavusi savo nekilnojamąjį turtą?

Apleistas pastatas

Anetos Vaitkienės nuotr.

Tam, kad valstybės nekilnojamasis turtas būtų ne tik suskaičiuotas, bet ir efektyviai valdomas, yra sukurta Valstybės turto informacinė paieškos sistema (VTIPS), kurios valdytojas yra Finansų ministerija, o tvarkytojas – valstybės įmonė Turto bankas.

Sistema sukurta tam, kad duomenys apie valstybės turtą būtų kaupiami centralizuotai ir būtų susisteminti: būtų žinoma, kiek valstybė turi nekilnojamojo turto, kaip jis yra valdomas ir kiek tai kainuoja. Ji taip pat padeda atlikti nenaudojamo ar laisvo valstybės nekilnojamojo turto paiešką, nustatyti neefektyviai ir neracionaliai naudojamą turtą, realius viešojo sektoriaus poreikius.

2015 metais vyko bandomoji VTIPS eksploatacija, o 2015 metų duomenis apie nekilnojamojo turto sąnaudas visi viešojo sektoriaus subjektai privalėjo pateikti iki 2016 m. gegužės 1 dienos, apie valdomą ir naudojamą turtą – iki liepos 1-osios.

Tačiau iki šiol dalis institucijų to nepadarė arba pateikė ne visą informaciją. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ketina priimti nutarimą dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo ataskaitos rengimo. Priėmus nutarimą, remiantis VTIPS duomenimis, kitų metų pirmąjį ketvirtį turėtų būti pradėta rengti oficiali ataskaita apie valstybės turtą, kuri turės būti pateikta derinti Finansų ministerijai, o galutinė – Vyriausybei.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų