Pakelti namai Naujajame Džersyje (Ira Wagner nuotr.)

Pasiraitoti kelnes: Rytinės JAV pakrantės gyventojai su potvyniais kovoja kildami aukštyn

Pasiraitoti kelnes: Rytinės JAV pakrantės gyventojai su potvyniais kovoja kildami aukštyn

Rizikingoje pajūrio zonoje įsikūrę Naujojo Džersio valstijos gyventojai nenori keltis į kitą vietą. Jie renkasi keltis į viršų.

Prieš šešerius metus rytinėje JAV pakrantėje siautęs uraganas Sendė pridarė 70 mlrd. JAV dolerių žalos. Audra ir dėl jos kilę potvyniai apgadino arba visiškai sunaikino 650 tūkst. namų, o 8 mln. vartotojų nutrūko elektros energijos tiekimas. Iš karto po uragano Naujojo Džersio valstijoje gyvenantys žmonės ėmėsi veiksmų. Jie pradėjo savo namus kelti į viršų. Pagrindinis tikslas buvo išvengti didelių potvynių žalos ateityje ir sumažinti milžiniškas būsto draudimo išlaidas.

Pakelti namą ant polių nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Šis sumanymas yra kompleksiškas ir brangus procesas, priklausomai nuo sudėtingumo, jis gali kainuoti nuo 30 tūkst. iki 150 tūkst. JAV dolerių.

Iš pradžių reikia atlikti gausybę paruošiamųjų veiksmų. Namą turi apžiūrėti du atskiri inžinieriai – vienas nustato, į kokį aukštį pastatas gali būti pakeltas, kitas tikrina grunto būklę. Tolesniems darbams reikia suderinti gausybę kitų leidimų, be to, kadangi tai populiaru, laisvų specialistų tenka palaukti.

Pastato dydis, jo pamatai, grunto būklė yra labai svarbūs veiksniai kėlimo procese. Namai, pastatyti ant tvirto grunto, gali būti kilstelėti pakankamai lengvai. Pastatų, esančių ant nelygaus arba silpno grunto, atveju gali tekti gręžti polius, kurie dar labiau išaugina projekto kainą.

Stebėtina, bet pakėlimo etapas neužtrunka labai ilgai. Šiomis paslaugomis užsiimančios įmonės kėlimui naudoja hidraulinius keltuvus. Po truputį keldami namą nuo pamatų, darbininkai tuo pat metu po apačia konstruoja atramas iš palečių. Procesas dažniausiai užtrunka apie dieną.

Paletės yra tik laikinas sprendimas – jos suteikia vietos pradėti statyti tvirtesnes namą laikysiančias konstrukcijas. Šis etapas pareikalauja daugiausia laiko ir išlaidų. Reikia įrengti ne tik pamatus ir laikančiąsias konstrukcijas, bet ir iš naujo nutiesti dalį vamzdžių ir laidų, įrengti laiptelius ar takelius.

2013 m. amerikiečių fotografas Ira Wagneris pradėjo fiksuoti namų pakėlimo procesą, o 2018 m. viduryje savo nuotraukas sudėjo į knygą „Pakelti namai: Džersio pakrantė po uragano Sendės“ (angl. „Houseraising: The Jersey Shore after Hurricane Sandy“).

Knygos viršelis

Apie savo projektą I. Wagneris papasakojo „Statyk PRO“ žurnalui.

– Praktinis klausimas – ar šiose vietose įsikūrusiems gyventojams nebūtų lengviau įsigyti nekilnojamojo turto kitur? Atrodo, kad pakelti namą yra labai brangu.

– Jie siekia pakelti namą tam, kad jis galėtų atitikti draudimo reikalavimus. Parduoti namus tikriausiai yra sudėtinga. Vienas iš mane sudominusių dalykų – žmonių prisirišimas prie savo namų.

Galbūt tikrai lengviau parduoti namą ir persikraustyti, tačiau tas ryšys lemia, kad žmonės nori namus apsaugoti, ir darys ką tik gali, kad čia pasiliktų. Net jei toks žingsnis nėra gerai apskaičiuotas.

Galime prisiminti ir daugybę kur kas sudėtingesnių situacijų, pavyzdžiui, kodėl žmonės pasilieka gyventi tokiuose miestuose kaip Alepas Sirijoje? Miestas bombarduojamas, tačiau gyventojai nesitraukia. Manau, kad jei gyveni vienoje vietoje ilgą laiką, ilgainiui supranti, jog nenori jos užleisti niekam kitam.

– Tai šiek tiek primena istoriją, kai dalis per Černobylio katastrofą evakuotų žmonių grįžo į aplinkinius Pripetės kaimus – savo sprendimus jie motyvuoja panašiai.

Taip, tai irgi geras pavyzdys. Jie gyveno ten visą savo gyvenimą, puikiai pažįsta vietoves ir grįžta net žinodami apie radiacijos rizikas. Tai, kad jie pasirinko likti ten gyventi, yra neįtikėtina.

– Tačiau ar toks romantiškas prisirišimas prie namo neblėsta? Šiais laikais vis daugiau žmonių įsivaizduoja namą kaip bet kurį kitą pirkinį, pavyzdžiui, automobilį, o ne amžiną tvirtovę.

– Galbūt žmonės nebeperka tiek namų kiek anksčiau, tačiau JAV nuosavybės idėja yra labai svarbi. Turėti savo namus yra daugelio žmonių svajonė, todėl nemanau, kad šis požiūris labai pasikeitė.

(Ira Wagner nuotr.)

– Kalbėjotės su šių namų savininkais. Koks bendras jų požiūris į tokią situaciją?

– Stichija ir apsisaugojimas nuo jos žmones labai erzino dėl daugelio priežasčių. Jie ne visada sulaukdavo finansinės pagalbos ir turėjo darbus atlikti ne draudimo pinigais, o savo.

Be to, kadangi audra apgadino daugybę namų, žmonėms buvo labai sudėtinga pradėti darbus. Reikėjo, kad tokias paslaugas teikiantys statybininkai rastų laiko jų būstui, gauti leidimus, atlikti įvairius patikrinimus. Kai kuriems namų savininkams tai užėmė keletą metų, nes šis procesas nėra greitas ir pigus.

Vyresniems žmonėms, kurie buvo pripratę prie to, kad jų namo durys yra prie pat žemės, tapo sunkiau. Dabar kad patektų vidun, atsineštų pirkinius jie turi įveikti didelius laiptus.

Manau, kad didžiumą tokie įvykiai labai suerzino – tai juk laikas ir pinigai. Tačiau kai paklausdavau jų, kodėl taip daro, žmonės kartodavo tai, ką jau minėjau. Pamenu, vienas savininkų man sakė, kad šiame name jis praleido vaikystę, todėl tiesiog negalėjo jo palikti.

(Ira Wagner nuotr.)

– Tačiau namai pastatyti netoli vandens, ar tam tikra prasme tai nebuvo neišvengiama?

– Galbūt, tačiau iš kitos pusės, jiems patinka gyventi prie vandens. Tai yra pranašumas, kuris padaro šią vietą patrauklesnę, todėl jie norėjo padaryti viską, kad galėtų čia pasilikti.

– Dažnai girdime apie JAV siaučiančius uraganus, matėme Naujojo Orleano tragediją, Kalifornijos gaisrus. Tačiau amerikiečiai vis iš naujo atstato tai, kas sugriauta. Ar tokiose situacijose nesuveikia neapčiuopiami principai – nesitraukti, neieškoti lengvesnių kelių, o tiesiog rasti būdų nepasiduoti gamtai?

– Manau, kad tai taiklus apibendrinimas. Greičiausiai toks požiūris galioja nemažai vietovių. Tikriausiai tai lemia, jog žmonės pasiryžę rizikuoti. Jie mąsto, kad toks įvykis galėtų nutikti tik kartą gyvenime, sykį per šimtą metų. Galbūt tai nelabai racionali prielaida, bet bent jau nėra taip, kad atstatinėti jiems tenka kas penkerius metus.

Žinoma, yra vietų, kur stichinės nelaimės nutinka labai dažnai, ir su klimato atšilimu jų tikimybė išaugo. Galbūt tai, kas nutiko praeityje, nėra geras rodiklis ateičiai.

Esu skaitęs knygą, kurioje aiškintasi, kas tokiose situacijose verčia žmones elgtis taip, o ne kitaip. Jie dažnai mąsto, kad kai tokie dalykai nutinka, tampi nesužeidžiamas, tarsi tai negalėtų nutikti dar kartą.

Tokiose situacijose taip pat egzistuoja ir grupės mentalitetas, kai visi nori telktis ir kovoti. Net jeigu viską tenka daryti pačiam, kiti aplinkui elgiasi taip pat. Jautiesi tarsi kovotum su likimu.

Taip pat lemia ir pasididžiavimas bei meilė savo gyvenamai vietai. Tai jų namai ir jie nenori pasiduoti ir atsitraukti.

(Ira Wagner nuotr.)

– Fotografavote šiuos pakrančių namus nuo 2013-ųjų. Kokia situacija regione šiandien?

– Paskutines nuotraukas projektui padariau 2016 m. viduryje, tačiau pats gyvenu Naujajame Džersyje, todėl neretai ten lankausi. Namų pakėlimo procesai vis dar vyksta, nors ir ne taip aktyviai kaip anksčiau.

– Esate minėjęs, kad nesutikote daug namų savininkų, dauguma namų buvo tušti. Žmonės nesiryžta čia gyventi, kol viskas neužbaigta?

– Iš esmės ne. Kai tik namas parengiamas pakėlimui, procesas trunka neilgai. Statybininkai naudoja hidraulinius įrenginius ir antroje dienos pusėje namas jau būna pakilęs virš žemės. Kur kas daugiau laiko trunka viską užbaigti.

Retai, bet pasitaiko, kad žmonės ryžtasi čia gyventi tada, kai namas dar stovi ant medinių palečių.

– Jūsų nuotraukose nematyti žmonių, tačiau labai smalsu, kas jie tokie. Kokie žmonės gyvena šiose vietovėse – jauni, seni, turtingi?

– Savininkai labai įvairūs, galbūt šiek tiek vyresnio amžiaus, bet nebūtinai labai turtingi. Kai kurie pakelti namai yra labai dideli, tikros vilos, taigi galima spėti, kad savininkai finansiškai laikosi gerai. Bet taip pat galite matyti ir daugybę kuklių pajūrio namelių.

Didžiumą nuotraukų padariau rudenį, žiemą ir pavasarį. Labai daug šių namų yra naudojami kaip vasarnamiai, todėl ir nesutikau daug žmonių. Tačiau manau, kad pažvelgus į namą galima pasakyti, kokie žmonės čia galėtų gyventi.

– Ar nerodyti žmonių buvo sąmoningas jūsų pasirinkimas?

– Manau, kad taip. Jei įsižiūrėsite atidžiai, pastebėsite, kad nuotraukose gausu smulkių detalių, kurios gali mums šį bei tą papasakoti apie namuose gyvenančius žmones.

Nuotraukoje, kuri panaudota mano knygos viršeliui, po langu galima pamatyti gėlių vazonus. Neįtikėtina – namas pakeltas, bet jie išlikę. Galbūt sunku pasakyti pažiūrėjus į paveikslėlį, tačiau juose esančios gėlės nėra tikros, jos plastikinės.

Yra ir daugiau panašių dalykų. Tarkime, žiūrite į pakeltą namą ir pastebite, kad vieno iš jų prieangyje kabo vėjo varpeliai. Tokios nedidelės detalės tarsi kuria paties namo, o ne jo šeimininko portretą.

– Pakelti namai vizualiai atrodo įspūdingai, tačiau ar pradėdamas fotografuoti šią seriją turėjote tikslą papasakoti platesnę istoriją?

– Manau, tai, jog dabar su jumis kalbamės, reiškia, kad pasakojimas tose nuotraukose yra. Ar bent jau kyla klausimų, kurie priverčia susimąstyti.

Viena vertus, ši situacija unikali JAV pakrantės regionams, tačiau tuo pačiu ir universali, panaši į kitas pasaulio vietas, kuriose bendruomenės patiria stichinius gamtos reiškinius ir yra priverstos į juos reaguoti.

– Įdomi jūsų biografijos detalė – ilgai dirbote bankų sektoriuje, tačiau vėliau ėmėtės fotografijos. Dabar dažniausiai fotografuojate pastatus. Kas lėmė tokius pasikeitimus?

– Taip, dirbau su finansais daugiau nei 30 metų. Vis dėlto visada mėgau fotografiją. Kai buvau vaikas, pristatinėdavau laikraščius prenumeratoriams. Iš kiekvienos šeimos uždirbdavau apie 25 centus per savaitę ar panašiai, o kai buvau keturiolikos, iš santaupų nusipirkau fotoaparatą.

Tris dešimtmečius dirbau finansų srityje, tada pagalvojau, kad galėčiau užsiimti kitomis veiklomis. Greitai bus vienuolika metų, kai mečiau bankininkystę. Pradėjau lankyti fotografijos pamokas ir rimtai užsikabinau.

Dar nuo koledžo laikų man taip pat buvo įdomūs miestai, jų istorija, suplanavimas. Visuomet rūpėjo, kaip jie atrodo, kuo skiriasi kiekviena gyvenvietė, todėl per fotografiją visa tai susiejau ir fotoaparatą naudoju pasauliui tyrinėti.

Komentarai

  • Tai baisus potvynis

Rodyti visus komentarus (1)

Atsakymas į Nijol komentarą Atšaukti atsakymą

Daugiau leidinio naujienų