"Eikos" namai Pilaitėje (vilnius). Vizualizacija

Orkestras, kuriam diriguoja projektų vadovas

Orkestras, kuriam diriguoja projektų vadovas

Projektas – tai svarbiausias statinio statybos etapas, pradžių pradžia, tačiau neretai jis panašesnis į idėją, o ne į galutinį rezultatą. Statybos metu iškilus kokiems nors neaiškumams ar problemoms, jis koreguojamas. Nemažai pakeitimų paskatina ir tai, kad Lietuvoje atskiros sistemos vis dar projektuojamos nematant visumos. Darbus skubina spaudžiantys terminai, taupant lėšas, nesamdomas specialistas, kuris viską sužiūrėtų. Taip neišvengiama apmaudžių klaidų.

Kyla klausimas, ar apskritai dar galime kalbėti apie suderintą  projektą ir kiek pastato kokybė priklauso nuo projekto? Specialistų – architektų, rangovų, inžinierių, montuotojų – požiūris šiuo klausimu nevienodas, tačiau visi jie problemą pripažįsta.

Donatas Misiūnas

„TAEM architektai“ direktorius Donatas Misiūnas. Asmeninio archyvo nuotr.

Inžinerinių sprendimų įmonių grupės „TAEM Group“ projektavimo valdymo įmonės „TAEM architektai“ direktorius Donatas Misiūnas siūlo, prieš pradedant kalbėti apie projekto kokybę, susitarti dėl požiūrio taško. „Galiu garantuoti, kad architektui, statybos vadovui, statybos techniniam prižiūrėtojui ir užsakovui žodis „kokybė“ turi skirtingą prasmę. Jeigu žiūrėtume labai supaprastintai, architektui kokybės kriterijus bus galimybė projekte įgyvendinti savo architektūrines ir urbanistines idėjas (nes visa kita jam tiesiog mažai įdomu); statybos vadovui – projekto dalių suderinamumas (nes tai mažina statybos darbų perdarymo tikimybę); techniniam prižiūrėtojui – sprendinių detalumas, mažinantis riziką dedant spaudą „pritariu“.

Užsakovą, statytoją minėti projekto kokybės klausimai mažai jaudina ir tai natūralu, nes jam svarbiau, kas yra susiję su verslo sąlygomis ar gyvenamąja aplinka. Tai iš esmės nesusiję su kitų statybos dalyvių projekto kokybės samprata, pavyzdžiui, klientas to nesupranta ir neturi suprasti. O tai yra didžioji konflikto, kuris pasireiškia statybvietėse įprastu komunikavimu –„užsakovas kvailys“ ir „projektuotojai manęs nesupranta“, priežastis“, – sako D. Misiūnas.

Pasak „TAEM Group“ atstovo, kliento verslo supratimas, gebėjimas nurodyti projekto problemą ir pasiūlyti sprendimą, periodiškas atsiskaitymas dėl rezultatų – tai pagrindiniai kokybiškam projektui keliami reikalavimai. „Tai labai svarbu, nepaisant, ar projekto iššūkis yra trumpas terminas, ar itin maža statybos kaina, ar noras savo statiniu išsiskirti rinkoje“, – teigia D. Misiūnas ir tuoj pat retoriškai paklausia, ar idealiai detalizuotas ir suderintas projektas yra kokybiškas, jeigu jame neatsirado vietos kliento pasirinktai technologijai arba projektas parengtas pavėluotai ir negaunama finansavimo.

„Eikos“ namai

Statomi „Eikos“ namai Pilaitėje.

Pasigendama gerų valdytojų

Lietuvoje, ieškant pigesnio varianto, projektas užsakomas vienam specialistui, statybą vykdo kitas rangovas, o inžinerinius tinklus tiesia dar kita kompanija. Taip ne tik 10–30 proc. viršijamas biudžetas, dažnai pats statinys stokoja kokybės. Tas pat pasakytina ir apie inžinerines sistemas, kai jas projektuoja patys montuotojai, tiekėjai nematydami kitų projekto dalių ir atsižvelgdami tik į architektūrinę konstrukcinę dalį. Bet ar tokiu atveju galima kalbėti apie suderintą vienalytį projektą?

Nekilnojamojo turto plėtros ir statybos įmonių grupių Lietuvoje UAB „Eika“ projektų valdymo direktorius Robertas Grigalis sako, kad apie suderintą projektą kalbėti būtina, nes to reikalauja Lietuvos Respublikos statybos leidimų ir statybos valstybinės priežiūros informacinė sistema „Infostatyba“.

„Šiuo metu Lietuvoje pasigendama stiprios projekto inžinieriaus kompetencijos. Inžinieriaus, kuris sužiūrėtų visų projekto dalių suderinamumą, sugebėtų atskirų dalių projektuotojams suformuluoti konkrečias užduotis ir kontroliuoti atliktų užduočių kokybę. Geriausia, kai projektą rengia kompetentingas inžinierius, o rangovo projektuotojai darbo procese pateikia pasiūlymus, kaip tobulinti techninį projektą. Čia svarbiausia kompetencija – gebėjimas duoti tikslią užduotį ir patikrinti kokybę“, – sako R. Grigalis.

Pasak „TAEM Group“ atstovo D. Misiūno, problema ne tai, kad skirtingose projekto stadijose jį rengia ar įgyvendina daug dalyvių. Jo manymu, daug dalyvių, skirtingų nuomonių ir įvairių patirčių neturėtų trukdyti, o atvirkščiai – užtikrinti racionalius projekto sprendinius, nes pastatas, statytas generalinės rangos būdu, yra kokybiškesnis už iškilusį ūkio būdu. Tačiau čia susiduriama su klausimu, kaip suvaldyti daug informacijos, rizikų bei interesų.

D. Misiūnas įsitikinęs, kad projektavimo rinkos problema yra projektų valdymo kompetencijų trūkumas: „Realybėje atestuotas statinio projekto vadovas, turintis užtikrinti kokybišką projektą, neturi nei žinių, nei gebėjimų, nei noro organizuoti darbą taip, kad projektas atitiktų kliento lūkesčius. Projektą jis rengia pagal savą kokybės supratimą: projekto valdymo architektai visą savo potencialą iššvaisto kovodami su klientais dėl architektūrinės išraiškos, o projekto valdymo derintojai linkę spręsti jau iškilusias problemas ir aktyviai nesirūpina kitais kokybiniais parametrais.

Tik tie reti projekto vadovai, kurie geba išgirsti ir įgyvendinti tikrus, o ne pačių projektuotojų įsivaizduojamus, menamus kliento poreikius, yra tikrieji projekto šeimininkai ir sugeba užtikrinti kokybišką projektą ir įgyvendina kliento lūkesčius.“

VGTU Elektronikos, Mechanikos ir Transporto inžinerijos fakultetų laboratorijų korpusas

VGTU Elektronikos, Mechanikos ir Transporto inžinerijos fakultetų laboratorijų korpusas (Vilnius)
„TAEM Group“ nuotr.

Pakeitimai ir ekspertizė

Ekspertų teigimu, pakeitimai yra nuolatinė projekto būsena, todėl pakeitimų valdymo kompetencija yra viena esminių kokybiško projektavimo sąlygų. Ir tai net nebūtinai nekokybiško projekto požymis. Juk technologijos tikrai greitai keičiasi, todėl projekto sprendimų tobulinimas – pagirtinas statybos proceso elementas.

Skaudžiausios, dažniausiai pasitaikančios projekto klaidos yra pastato konstrukcijų ir inžinerinių sistemų sankirtose, pavyzdžiui, angų ir vamzdynų nesutapimai. Todėl architektai, konstruktoriai ir inžinieriai, rengdami projektą, turi būti darni komanda. Darant projekto pakeitimus, labai svarbi visapusiška jų kompetencija, nes bet kuris keitimas paskatina kitus keitimus. Atliekant projekto ekspertizę, visa tai įvertinama iki darbų pradžios. Bet kas tuomet vertina jau statybos eigoje vykstančius pakeitimus?

Paprastai atliekamos dvi projekto ekspertizės: viena – privalomoji, kuri būtina statybos leidimui gauti, ir specialioji. Pirmoji ekspertizė yra labiau bendro pobūdžio: patikrinama prisijungimo ir kitų sąlygų atitiktis, planavimo dokumentų, esminių statinio reikalavimų atitikimas. Specialiosios ekspertizės pasitelkiamos tada, kai norima patikrinti konkrečius projekto dalykus, pvz., nustatyti pastato perdangos įlinkio dydį modeliuojant apkrovas, nustatyti šalčio tiltelių skaičiavimo teisingumą ir t. t. Atliekant neesminius projekto pakeitimus (keičiant patalpų planavimą, stogo dangą, santechnikos prietaisų išdėstymo vietas ir kt.), ekspertizė nėra privaloma, tačiau jei dėl tokių pakeitimų kyla abejonių, ji gali būti atlikta. Atliekant esminius projekto pakeitimus (keičiant konstrukcijas), tokia ekspertizė jau tampa privaloma – tokie pakeitimai įpareigoja keisti visą techninį projektą.

Visiškai pagrįstu laikomas reikalavimas projekte nenurodyti konkretaus gamintojo ar produkto, nes abstraktūs reikalavimai suponuoja didesnį konstrukcinių sprendimų variantiškumą ir galimai racionalesnes statybas. Tačiau projekto reikalavimų išsamumas yra bendras kliento ir projekto vadovo sprendimas, leidžiantis projektą įgyvendinti geriausiu įmanomu būdu. Bet kokiu atveju nešališkas ir kliento interesams atstovaujantis projekto vadovas turi užtikrinti, kad projekto reikalavimuose nebūtų užmaskuota proteguojamų medžiagų tiekėjų, kas pažeistų kliento interesus.

Projektavimo programos – mada ar reali nauda?

Be abejo, kokybiškam projekto įgyvendinimui svarbu geras specialistas. Vis dėlto statybos sektoriaus profesionalai problema laiko ne gerų specialistų trūkumą (jų mokymo įstaigos parengia pakankamai), o, kaip jau minėta, projekto valdymo kompetencijų turinčių projekto vadovų nebuvimą.

„Visi deklaruoja: projektuojame kokybiškai, priimame racionalius sprendimus, žada laikytis terminų. Bet užtenka paklausti: „Kaip tai darote?“. Paprašius atsiųsti grafiką, kuriame matytųsi ne projekto struktūra, o priemonės, kuriomis valdomas projektavimo procesas, tikroji valdymo kompetencija išryškėja. Tokiu atveju sunku kalbėti apie kokybišką klientų lūkesčių įgyvendinimą“, – kalba D. Misiūnas.

Pašnekovas teigia, kad dabartinė aukštojo mokslo sistema neparuošia aukštų projekto valdymo kompetencijų turinčių asmenų, drauge išmanančių projektavimo ir statybos technologijas. Kai kurios kompanijos šią projekto vadybos problemą sprendžia, pavyzdžiui, atskirdamos projektavimo valdymo ir statinio projekto vadovo funkcijas: vienas asmuo rūpinasi kliento lūkesčių suvaldymu, projekto komandos komplektavimu ir sutartinių įsipareigojimų įvykdymu, o antras – užtikrina projekto techninio įgyvendinimo kokybę. Taip geriausiai išnaudojamos skirtingų profesionalų kompetencijos ir lengviau įveikiami projektu keliami iššūkiai.

Sutariama, kad, kaip ir bet kuriame kitame darbe, geriausias projektuotojas bus tas, kuris perėjo visus statybos darbų etapus, pradėdamas nuo paprasto montuotojo. „Jei projektuotojas savo veiklą pradėjo nuo žemiausio laiptelio, jis geriau nusimanys apie projektą, jo kokybę, jos įtaką statybos procesui. Toks projektuotojas bus vertinamas ir graibstomas. Aš visiems į „Eiką“ atėjusiems praktikantams sakau: net negalvokite apie projektavimą, kol 2–3 metų nepraleisite statybos aikštelėse“, – teigia R. Grigalis.

Sėkmingam projektui svarbu ne tik žmogiškieji ištekliai, bet ir technologijos.Pasaulyje, siekiant išvengti projektavimo klaidų, jau seniai naudojamos įvairios projektavimo programos, ir kasmet jų vis daugėja, jos tampa vis sudėtingesnės. Tačiau kiek jos realiai naudingos?

BIM skaitmeninis modeliavimas leidžia kurti ir valdyti visą statinio informaciją visais jo gyvavimo etapais, nuo pirminės projekto koncepcijos iki jo nugriovimo. BIM modelis apima skaitmeninį statinio modelį, erdvinį jo sąryšį su aplinka, geografinę informaciją, visus pastato architektūrinius, konstrukcinių ir inžinerinių sistemų sprendimus, elementų bei medžiagų kiekius ir jų kokybinius parametrus. Ši programinė įranga padeda lengviau įgyvendinti sudėtingesnius architektūros sprendinius, kompleksiškus ir sudėtingus statinius sumodeliuoti ar suprojektuoti kur kas sparčiau ir tiksliau. BIM projektavimo sistema taip pat suteikia galimybę atlikti išsamią energetinę, statybos kainos ar panašią analizę projektavimo metu, tokiu būdu parenkant tinkamiausius sprendinius statybos tikslams įgyvendinti. Atrodo, ko daugiau norėti? Nors Vakarų šalyse šis metodas sėkmingai taikomas, jo nauda mūsų šalyje kalbinti specialistai abejoja.

Pasak D. Misiūno, projektavimo programų naudą jau seniai įrodė išsivysčiusios Vakarų rinkos. Modeliavimo metodais pagrįstas projektavimas leidžia išvengti daugelio nesusipratimų: žioplų klaidų, projekto dalių nesuderinamumo, neišvengiamų jo pakeitimų ir papildomų išlaidų ar nepageidautinos gaišaties statybos metu, tačiau tam prireikia ilgesnių projektavimo terminų (kalbant apie terminą iki statybos leidimo, o ne apie gryną projektuotojo darbo laiką, kurį jis vis tiek statybos metu sugaišta perprojektuodamas).

D. Misiūnas apgailestauja, kad lietuviška nekilnojamojo turto rinka dažnai negali sau to leisti: praktikoje užgrūdintų BIM specialistų vis dar vienetai (nes nepakankama paklausa, todėl tokie specialistai brangūs), o nuolatinės „beprotiškos gyvenimo skubos“ režimu gyvenantys statytojai negali sau leisti ilgai planuoti (ir projektuoti) projektų. „Tai nėra gera praktika, ją reikia visų statybos dalyvių išgalėmis keisti, bet ji dar vis vyraujanti. Todėl projektavimo (ir projekto pakeitimų) valdymo kompetencijos nebuvimas, o ne specialistų architektūrinės ar inžinerinės žinios yra esminis kokybiško projektavimo trūkumas“, – mano D. Misiūnas.

Savo ruožtu „Eikos“ projektų valdymo vadovui dėl BIM naudos kyla klausimų. „Projektuojame pagal šią programą, bet ar šiuo projektu šiandien gali naudotis visi rangovai, ar visi jie turi reikiamą kompetenciją ir programinę įrangą? Kaip BIM modelio brėžiniai pasiekia rangovo brigadininką, darbininką? Lietuvoje kol kas aš nemačiau, kad darbininkai statybvietėje naudotųsi šios programos brėžiniais. Švedijoje tai matyti teko. Čia vėl iškyla darbuotojų kompetencijos, kvalifikacijos, atestacijos klausimai“, – įsitikinęs R. Grigalis.

Taikant pažangius projektavimo metodus bei įrankius, tinkamai valdant informacijos sklaidą tarp projektą rengiančių specialistų ir pasitelkus profesines žinias, bus laiku priimti optimalūs projektiniai sprendimai, kurie leis išvengti nukrypimų nuo projekto įgyvendinimo plano.

Ignas Talalas

Architektas Ignas Talalas

Architekto komentaras

Ignas Talalas

Neretai visa atsakomybė už projektą, inžinerinių sprendimų suderinamumą tenka architektui – esą jis turi matyti projekto visumą.

Per pastaruosius 10 metų keitėsi statybos įstatymai, dėl to gerokai pakito ir statinių projektai. Į rankas patekę 10 metų senumo projektai šiandien verčia nusišypsoti. Projektų sudėties ir detalumo reikalavimai ir toliau griežtėja, yra vis labiau reglamentuojami, ir tai yra labai geras, teisingas požiūris bei judėjimas į priekį. Tiesioginę šio proceso naudą jaučia galutinis vartotojas, t. y. statytojas. Statinio projektas – ne koncepcija, projektiniai pasiūlymai gali būti koncepcija, bet ne techniniai darbo projektai. Palyginkime statybos sektorių su automobilių pramone: kas būtų, jei dizaineriai, galvodami tik apie estetiką, sukurtų labai gražų automobilio vairą ir sakytų: „Ai, oro pagalves kažkaip po to įmontuosime.“ Šiandien jau visiems aišku, kad toks požiūris absurdiškas. Visi suprantame, kad važinėjame greitais, estetiškais, aplinką tausojančiais ir, svarbiausia, saugiais automobiliais tik dėl glaudaus dizainerių, inžinierių ir gamybos bendradarbiavimo. Tokią siekiamybę matau ir projektavimo, statybos sektoriuje.

„Betonas net neturi tokio parametro kaip galiojimo laikas. Pasižiūrėkime į karo laikų fortus. Jei betonas geras, jam net be jokių konservacijos priemonių nieko blogo neatsitiks!“

Projektuojant pastatus, visi sprendiniai ir pakeitimai turi būti atliekami projektinėje stadijoje, kad statybas galėtų įvykdyti net robotai (artėjame ir prie to) arba kad pastatų komponentai būtų gaminami gamyklose. Taip užsakovas galėtų ganėtinai tiksliai prognozuoti statybos išlaidas ir išvengti brangiai kainuojančių klaidų taisymo, finansinių problemų, nemalonumų su bankais ar gyvenimo „amžinose statybose“. Kaip to pasiekti? Tik rengiant detaliuosius projektus. Užsakovą gali sugundyti galimybė sutaupyti projekto sąskaita. Deja, niekas neskaičiuoja, kiek po to kainuoja toks skubotas sprendinių priėmimas. Juolab, pastačius dalį pastato, priimti norimus sprendimus būna jau per vėlu: sienų nebepastumsi, langų nebeperkelsi, tenka susitaikyti su kompromisais.

Suprantama, ne visi užsakovai turi lakią vaizduotę ir pakeitimų užsimano tik pasivaikščioję po erdves. Tačiau šiandien yra šios problemos sprendimų. VR (virtualiosios realybės) technologija leidžia užsakovams „pasivaikščioti“ po būsimus pastatus, pamatyti erdves ir daryti pakeitimus, kol dar ne vėlu. Statybininkams, montuotojams sukurti net išmanieji šalmai – šie specialistai, būdami objekte, gali matyti galutinį rezultatą, kaip turės atrodyti vėdinimo sistema, kurią dar tik ruošiasi montuoti. Kol dar visi braižė rankomis, ir pirmosios CAD sistemos atrodė prabanga…Technologijos pinga ir tampa vis labiau prieinamos, greitai BIM projektavimas, VR ir kitos technologijos taps kasdieniu standartu.

Galiu tik pasidžiaugti, kad statybos sektorius neatsilieka nuo naujovių. BIM projektavimo sistemos leidžia architektams greičiau ir tiksliau derinti sprendinius su inžinieriais, parengti kokybiškus detaliuosius projektus. Taisyti klaidas projekte gali būti dešimtį kartų pigiau negu taisyti jas statybos metu. Idealu, kai architektas ir visi inžinieriai projektuoja trimatį modelį, programos automatiškai aptinka klaidas ir pan. Dar geriau, kai visi fiziškai dirba toje pačioje vietoje, tuomet supaprastėja komunikavimas, tačiau tokią „prabangą“ turi tik didžiosios įmonės. Tiesa, dabar tai jau nėra būtinybė, internetas leidžia visiems dirbti atskirai, įtraukti net ir užsienio projektuotojus, rengti projektus kitose šalyse. Viskas priklauso tik nuo gebėjimo organizuoti darbą, paskirstyti užduotis, kas, po ko ir kada bus daroma, kada, kam, ką ir su kuo derinti. Visi inžinieriai ir projektuotojai – tarsi orkestras, kuriam diriguoja projektų vadovas.

Universitetuose jaunuoliai mokomi įvairių dalykų, suteikiami pagrindai, tačiau tikrosios žinios ateina su praktika. Prieš kelerius metus vienas kolega suabejojo, ar tikrai turime mokyti architektus skaičiuoti konstrukcijas, įrengti šildymo sistemas, įvaldyti darbų organizavimo programas, gal reikėtų koncentruotis į meninį pajautimą, estetikos lavinimą, piešimą ir grafinį dizainą? Mano manymu, tai – neatskiriami dalykai. Geras architektas turi išmanyti viską, kitaip turėsime tik mano minėtą dizainerį, kuris projektuos gražius, bet funkciškai beverčius „automobilių vairus“. Suprantama, visus niuansus gali išmanyti tik savo srities specialistas. Dėl to ir dirbame su įmonėmis, inžinieriais, bet architektas turi žinoti visas galimybes, domėtis naujovėmis, matyti visumą. Glaudus profesionalų tarpusavio bendradarbiavimas, pasitelkiant šiuolaikines ryšių, komunikavimo ir projektavimo technologijas, yra modernių pastatų projektavimo ir statybos esmė.

Jūsų komentaras

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų