Niujorko pamokos Vilniui

Niujorko pamokos Vilniui

Vargu ar būtų galima lyginti Vilnių ir Niujorką. JAV megamiestas, kuriame gyventojų bemaž tris kartus daugiau nei visoje Lietuvoje, sprendžia išties kitokias urbanistines problemas. Visgi panašu, kad su nemaža dalimi iššūkių amerikiečiai susitvarko lengviau nei dešimt kartų mažiau gyventojų turintis Vilnius.

Sužavėjo dialogo kultūra

Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos (LNTPA) delegacija, nuvykusi į Niujorką, suprato – lankosi tikrai ne veltui, pasisemti patirties yra iš ko.

„Miesto infrastruktūros valdymas, skaidrus ir aiškiai reglamentuotas nekilnojamojo turto plėtotojų indėlis kuriant viešąją infrastruktūrą – šitų dalykų tikrai verta pasimokyti. Niujorkas turi savus modelius, kuriuos galėtume pritaikyti ir mes. Žinoma, visai kitokiu masteliu, tačiau manau, jog dalis tų modelių būtų veiksmingi“, – pasakojo LNTPA vadovas Mindaugas Statulevičius.

Jo manymu, būtų galima plačiau susipažinti ir tam tikrais aukštuminės statybos sprendimais. Suprantama, Vilniuje tokio aukščio statinių, kokie statomi Niujorke, vargu ar atsiras. Tačiau sužinoti, kaip sprendžiami gaisrinės saugos, insoliacijos bei žaliųjų plotų išsaugojimo klausimai tokiame didmiestyje – tikrai pravartu ir naudinga.

Tačiau pirmiausia, LNTPA vadovo nuomone, iš amerikiečių reikėtų pasimokyti dialogo kultūros. Visuomenė pasitiki savo išrinktomis bendruomenių tarybomis, jos konstruktyviai diskutuoja su verslininkais, o šie vadovaujasi aiškiai suformuluotais reikalavimais ir jų laikosi.

Projektų derinimas – skaidrus ir aiškus

Niujorkas yra atskirų teritorinių vienetų junginys, kurį sudaro daugiau kaip 50 zonų, savotiškų seniūnijų. Kiekviena jų savarankiškai sprendžia įvairius klausimus: socialinius, urbanistinius ir kitus. Nepaisant to, kad kiekvienoje zonoje galioja savos taisyklės, miesto plėtros procesas vienodas visame Niujorke.

Kaip vyksta projektų tvirtinimo procesas? Parengti nauji projektai teikiami vadinamajai bendruomenės tarybai (angl. community board). Naujų projektų vertinimui bendruomenių tarybose Niujorke skirta 60 dienų. Per šį laikotarpį vyksta vieši projekto rengėjų klausymai, pristatymai visuomenei, teikiamos rekomendacijos. Per nustatytą terminą bendruomenių tarybos gali nepritarti projektui, tačiau privalo išdėstyti pagrįstus argumentus, kodėl taip nusprendė.

„Nepateikiami abstraktūs pastebėjimai „gražu–negražu“. Projekto teikėjams argumentuotai paaiškinama, kodėl projektas nėra tinkamas, ką tikslinga tobulinti. Pavyzdžiui, architektūriniai sprendimai sukuria perteklinius šešėlius kitiems objektams, projektas blogina aplinkos oro kokybę, neišspręstas automobilių stovėjimo klausimas. Visos pastabos pateikiamos vertinti profesionalams centrinėje Niujorko valdžioje“, – pasakojo M. Statulevičius.

Kai projektą įvertina centrinės miesto valdžios profesionalai, procesas perkeliamas į politinį lygmenį – sprendimus tvirtina miesto taryba. Lietuviai stebėjosi, jog visos projekto derinimo ir tvirtinimo procedūros tokio dydžio mieste detaliai suplanuotos dienomis: kiek dienų kuri institucija turi svarstyti, kiek dienų skirta pastaboms pareikšti, kiek – skųsti sprendimus.

LNTPA vadovo nuomone, Lietuvoje irgi galėtų būti tiksliai reglamentuotas projekto derinimo procedūrų laikas. Jis lyg ir yra, tačiau, pavyzdžiui, paskutinę kurios nors institucijos derinimo dieną projektų vystytojai gauna pastabą pataisyti vieną ar kitą detalę, o kai tai padaroma, gauna dar pastabų. Ir procedūros derinimo laikmatis vis įjungiamas iš naujo.

„Nereikia manyti, kad Niujorke projektų derinimo procedūra labai lengva. Ji ir negali būti lengva, tačiau yra skaidri ir aiški. Stengiamasi, kad neliktų vietos kokioms nors manipuliacijoms.

Vystytojai irgi žino, kad bet kaip parengtų projektų negalima teikti, nes sykį jam nepritarus, kitą kartą pateikti bus žymiai sudėtingiau. Dėl to jie stengiasi kuo geriau atlikti paruošiamuosius darbus. Jie kur kas labiau nei mes vertina laiko ir pinigų santykį, suprasdami, jog tinkamai neparuoštas projektas bus atmestas ir per jo koregavimo laikotarpį bus prarasta labai daug pinigų“, – paaiškino M. Statulevičius.

Tikrieji savivaldos principai

Vieną svarbiausių vaidmenų miesto planavimo procese vaidina bendruomenių tarybos. Jos veikia kiekvienoje Niujorko zonoje, renkamos vietos gyventojų. Tarybos nariai nėra architektai ar urbanistai, turi įvairias specialybes. Tačiau išrinkti į tarybą jie įsipareigoja mokytis ir gilinti žinias apie architektūrą, teritorijų planavimą, miestų plėtros gerąją praktiką, infrastruktūros valdymą ir pan. Gilinti žinias bendruomenių tarybos nariams padeda miesto planavimo departamento specialistai.

„Vilniuje ir kituose mūsų didmiesčiuose vietos bendruomenės yra aktyvios. Todėl buvo įdomu palyginti, kaip Niujorke veikia bendruomenių tarybos, kaip jos lokaliai sprendžia urbanistinius klausimus. Atkreiptinas dėmesys, kad ten bendruomenės tarybos nario pareigos nėra tiesiog duotybė – mane išrinko ir aš geriausiai viską žinau. Anaiptol. Tarybos nariai įsipareigoja mokytis ir gauti sertifikatus, kad tikrai susipažino ir supranta miesto planavimo bei valdymo principus. Pas mus vietos bendruomenių atstovai dažniausiai vadovaujasi ne žiniomis, o savo asmeniniu supratimu. Šis uždarumas dažnai sukuria priešpriešą su miesto kūrėjais“, – sakė M. Statulevičius.

Niujorko bendruomenių tarybos nuo lietuviškųjų vietos bendruomenių skiriasi pirmiausia tuo, kad neretai mūsiškės stokoja gilesnio supratimo apie savas teritorijas ir vadovaudamosi emocijomis mėgina daryti įtaką visur. Antai pagarsėjusi sostinės Žvėryno bendruomenė kažkodėl ima spręsti naujų projektų įgyvendinimo klausimus Naujamiestyje. Galbūt tokia situacija susiklostė dėl to, kad seniūnijos Vilniuje praktiškai eliminuotos iš projektų svarstymo, viską lemia centrinės valdžios sprendimai. O Niujorke visuomenė pasitiki išrinktomis bendruomenių tarybomis ir taip įgyvendinami tikrieji savivaldos principai.

„Tai nereiškia, kad Niujorke išvengiama protesto akcijų prieš vienokių ar kitokių projektų įgyvendinimą – visgi mieste gyvena beveik dviejų šimtų tautybių ir daugelio kultūrų žmonės. Tačiau ten stengiamasi sudaryti sąlygas, kad tų piketų nebūtų, kad viskas būtų sprendžiama demokratiniu būdu“, – pastebėjo M. Statulevičius.

Architektų žaidimo aikštelė

Niujorkas šiuo metu apibūdinamas kaip viso pasaulio architektų žaidimo aikštelė – čia galima išvysti pačių žinomiausių kūrėjų rengiamus projektus. Miesto valdžia laikosi politikos „įsileisti“ vadinamuosius ikoninius projektus, kurie garsintų Niujorką ir konkuruotų su kitais megamiestais. Žinoma, su Dubajumi konkurencija netikslinga, tačiau nenorima nusileisti kitiems pasaulio finansų centrams – Honkongui, Singapūrui, Londonui. Dėl to išskirtiniams projektams plėtoti sudaromos kuo palankesnės sąlygos.

„Projektai teikiami atsakingai, neužtenka pristatyti vien gražių vizualizacijų. Vystytojai žino, jog reikia apgalvoti daug klausimų, pradedant projekto atsiradimo vieta ir laiku, architektūra, baigiant dėmesiu bendruomenei“, – pastebėjo M. Statulevičius.

Šiuo metu viena aktualiausių temų plėtojant Niujorką – viešųjų erdvių sukūrimas. Žinant žemės sklypų kainas šiame didmiestyje, suprantama, kad neišnaudojamas erdves verslininkai netruko paversti nekilnojamojo turto objektais. Šis procesas stabdomas ir tarp dangoraižių vis dažniau paliekamos neužstatytos buvusios automobilių stovėjimo aikštelės, nedideli skverai su krepšinio stovais, kitokios erdvės, kuriomis galėtų naudotis gyventojai. Visiems žinoma, kad tokie sklypai gali būti parduoti labai brangiai, tačiau to neplanuojama daryti, nes toks yra bendruomenės susitarimas. Tokios erdvės yra ir bendruoenių traukos centrai, gaivus oro gūsis stiklo ir plieno miške. Todėl kartais leidžiama atokesnėse vietose statyti aukštesnius, nei numatyta reglamentuose, pastatus mainais už tai, kad verslininkai paliktų brangų žemės sklypą centre visuomenės poreikiams.

Kalbant apie viešąsias erdves, viena įspūdingiausių Niujorke – „High Line“. Tai jau uždaryta geležinkelio trasa, pakelta virž žemės antrame lygmenyje, kuri dabar skirta pėstiesiems. Ji visa apsodinta augalais, įrengtos originalios poilsio zonos. Šios viešosios erdvės įrengimas davė didelį efektą – dėl jos išskirtinumo palei ją sklypų kainos nekilnojamojo turto projektams plėtoti smarkiai išaugo, atsirado išskirtinės architektūros pastatai tokių architektų, kaip Zahos Hadid, Bjarke Ingels (BIG), pakilo ir jau esamo turto vertė.

Geriau nei metro nėra

Didžiausias šios dienos iššūkis Niujorke – užtikrinti kuo daugiau natūralios šviesos ir mažinti oro taršą. Prieš kurį laiką aukštybiniai pastatai buvo statomi tiesiog stačiakampio formos. Miesto planuotojai netruko pastebėti, kad jeigu visi pastatai bus tokios formos, jie mes vieni ant kitų šešėlį, saulės spinduliai neprasiskverbs į gatves, viešąsias zonas. Todėl dabar stačiakampio formos pastatas gali būti tik iki tam tikro aukšto, o stiebiantis aukštyn – laiptuojama. Susiaurėjusios pastatų viršūnės nebemeta tokio didelio šešėlio.

Statytojams taikomi ne tik reikalavimai užtikrinti laidumą šviesai. Kaip ir Vilniuje Niujorke būtina prisidėti prie viešosios infrastruktūros. Tik skirtumas tas, kad Vilniuje taikomi įvairūs modeliai, kaip nekilnojamojo turto vystytojai įgyvendindami projektus turėtų prisidėti prie viešosios infrastruktūros plėtros. Dažnai verslininkai iš anksto nežino, ko iš jų bus pareikalauta. Niujorke nėra nežinomybės. Ten, atsižvelgiant į rajonų ypatumus, vystytojai iš anksto žino, kokias sąlygas turės įgyvendinti plėtodami projektą: įrengti įėjimą į metro liniją, sumokėti į biudžetą tam tikrą įmoką ar prisidėti prie tramvajaus linijos plėtros.

„Pas mus nėra tokio aukštingumo pastatų, tokio užstatymo tankio, todėl projektų plėtotojai dažnai įpareigojami įrengti prie pastatų atitinkamą automobilių stovėjimo aikštelių kiekį. Tokiu būdu prisidėti prie viešosios infrastruktūros plėtojimo Niujorke retai reikalaujama. Šiame megamieste automobilių stovėjimo aikštelės dažniausiai neįrengiamos, net požeminės. Tai labai brangu, be to, visiems vietų keliasdešimties aukštų dangoraižyje tikrai neužtektų. Žmonės skatinami naudotis viešuoju transportu, tokiu būdu sprendžiama ir oro užterštumo mažinimo problema“, – pasakojo M. Statulevičius.

Niujorke patogesnio susisiekimo būdo nei metro – nėra. Mieste, kuriame gyventojų tankis viršyja 10 tūkst. viename kv. kilometre, o pačioje Manhatano širdyje ir 25 tūkst. viename kv. kilometre, metro yra alternatyvos neturinti efektyviausia transporto rūšis. Lietuvių delegacija darė eksperimentą: vidudienį viena grupė į numatytą vietą Manhetene iš viešbučio tame pačiame rajone vyko metro, kita – taksi. Išvykus vienu metu, metro važiavusi grupė 6 kilometrų atstumą įveikė pusvalandžiu anksčiau. Didžiulį autombilių srautą gatvėse sudaro taksi bei pavežėjimo paslaugas teikiantis transportas, kitas viešasis transportas, specialiųjų tarnybų transportas.

Statistika rodo, kad kai kuriuose Niujorko rajonuose nuosavus automobilius turi labai nedaug gyventojų. Pavyzdžiui, Manheteno rajone jų neturi net 76 proc. gyventojų, tik kas penktas gyventojas turi po vieną automobilį, o po du – tik kas dvidešimt penktas rajono gyventojas. Turėti automobilį Niujorke – nemenka prabanga. Jau vien dėl to, kad reikia rasti kur jį laikyti. Jeigu tai ir pavyksta, gali tekti susimokėti apie 20–30 JAV dolerių už valandą. Taigi niujorkiečiai skatinami naudotis viešuoju transportu ir mažinti aplinkos taršą.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų