Šiuolaikinės mokyklos centro nuotr.

Nesaugūs statiniai – skurdžios ar gyventojų primirštos miesto kasdienybės veidas?

Nesaugūs statiniai – skurdžios ar gyventojų primirštos miesto kasdienybės veidas?

2016 metais sostinės savivaldybė senamiesčio daugiabučių gyvenamųjų namų avarinės būklės balkonams ir kitiems fasadų elementams sutvarkyti skyrė 142 tūkst. eurų. Ir nors ši suma kone dvigubai didesnė nei ankstesniais metais, statinių besilupančia, gyventojams ant galvos krintančia danga mieste liko.

Kada paskutinį kartą eidami gatve atkreipėte dėmesį į žaliu tinklu aptrauktą renovuotiną pastato dalį? Kaip tąkart jautėtės? Matyt, atsitraukėte saugiu atstumu ir sukalbėjote porą „Sveika Marija“? Pakanka peržvelgti pastarųjų metų statistiką ir iškart matyti, kad kriminalinėse suvestinėse kasmet fiksuojama atvejų, kai žmonės nukenčia nuo nusidėvėjusių daugiabučių balkonų atplaišų, plytų.

Statybos, remonto ir renovacijos darbų bendrovės „Irdaiva“ statybos direktorius Ramūnas Tumonis sako, kad sunerimti gyventojai turėtų tuomet, kai nuo senų namų balkonų  nubyra tinkas. „Tuomet reikėtų kviestis specialistą, nes, pribėgus vandens, balkonas ims rūdyti, o ilgainiui tai virs nepriežiūros pasekme, ardančia statinį. Niekas kitas už gyventoją to nepadarys“, – vieną esminių priežasčių, lemiančių balkonų griūtį, atskleidžia pašnekovas.

Trūksta visuotinės programos

Kaip tokia situacija būtų sprendžiama bet kurioje kitoje šalyje?

Technikos mokslų daktaras Česlovas Ignatavičius Vilniaus miestui siūlo pasimokyti iš austrų pavyzdžio, kur nesaugūs balkonai nupjaunami, o ne paliekami likimo valiai, kad nusineštų į juos įžengusių ar pro šalį einančių gyvybę.

Renovacijos apdaras palengva keičia miesto statinių veidą: jis tampa saugesnis ir vientisesnis. Šiuolaikinės mokyklos centro nuotr.

Tiesa, tiek Č. Ignatavičius, tiek architektas Algirdas Kaušpėdas sutaria, kad Vilniaus senamiestyje padėtis dėl nesaugių statinių gerėja: „Eidamas gatve, pastebiu žaliu tinklu dengtus balkonus. Kai kuriuose tų butų žmonės dar gyvena, greičiausiai neturtingi ir negalintys sau leisti užsisakyti specialių priemonių remontui. Akivaizdu, kad trūksta visuotinės programos, pagal kurią miestas galėtų pats visus įtartinus balkonus sutvarkyti, bet ir jis stokoja lėšų“, – įsitikinęs A. Kaušpėdas.

Renovuotini – ne tik bešeimininkiai statiniai

Pasak Vilniaus miesto savivaldybės Miesto ūkio ir transporto departamento Būsto administravimo skyriaus Statinių naudojimo priežiūros poskyrio vedėjo Tauro Varenbergo, mieste šiuo metu yra 95 neūkiškai prižiūrimi pastatai. Dauguma jų – Šnipiškių, Senamiesčio, Naujosios Vilnios, Naujamiesčio, Žvėryno seniūnijose. Specialistas sako, kad šis skaičius nuolat mažėja, nes pastatų savininkai pasirūpina neprižiūrimų statinių nugriovimu (2016 m. nugriauti statiniai Giedraičių g. 3, Linkmenų g. 29, Rinktinės g. 8, 10 ir kt.), kitu atveju jie rekonstruojami.

Dalis neprižiūrimų (nenaudojamų) statinių – nebaigtos statybos objektai Trinapolio g. 3 (paskirtis – gyvenamoji), Žirmūnų g. 111B (neregistruotas), Gaono g. 4 (paskirtis – gyvenamoji). Jų priežiūra nėra priskirta savivaldybės kompetencijai, tad statybos priežiūrą atlieka Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija.

Dalis neprižiūrimų (nenaudojamų) pastatų neturi savininko (ar savininkas nežinomas), todėl jie Vyriausybės nustatyta tvarka įtraukiami į atitinkamą apskaitą ir sprendžiamas klausimas dėl jų pripažinimo bešeimininkiais. Teismo sprendimu pripažinus statinį bešeimininkiu, jis perduodamas valstybės arba savivaldybių institucijoms. Tuomet sprendžiamas tolesnis jo likimas: ar panaudoti, ar nugriauti.

Kaipgi derėtų elgtis su nesaugiu statiniu mieste, kuriam vis nerandama lėšų renovuoti? Vilniaus miesto vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis sako, kad tokius pastatus reikėtų uždrausti eksploatuoti ir skirti baudas, t. y. remtis britų patirtimi: „Jei po valdžios raginimų susitvarkyti neskubama, atėjusi valdžia tuo pasirūpina ir pateikia sąskaitą. Šios neapmokėjus, gyventojai iškeliami už miesto, o pastatas lieka miestui. Civilizuotas pasaulis problemas sprendžia būtent taip. Lietuvoje pakaktų pereiti Kauno Laisvės alėja ir išvystume ne vieną pastatą užkaltais langais.“

Vilniuje yra daugiau kaip 83 tūkst. statinių, iš jų daugiau kaip 15 tūkst. priskiriama ypatingų statinių kategorijai, todėl pasitaiko, kad ir nauji statiniai (konstrukciniais sprendiniais) prastesni už šimtamečius pastatus. Visais atvejais statiniai turi būti prižiūrimi teisės aktų nustatyta tvarka, o už jų naudojimą, priežiūrą ir atnaujinimą atsakingi savininkai.

Architektas Algirdas Kaušpėdas mano, kad dalis vilniečių prisiimti atsakomybės dėl prastos senų  namų balkonų būklės negali dėl paprasčiausios priežasties – nepakankamų finansų. Šiuolaikinės mokyklos centro nuotr.

Kada vertėtų sunerimti balkono savininkui dėl suprastėjusios šio pastato elemento būklės? Č. Ignatavičius paaiškina, jog apie tai sprendžia specialiai sudaryta komisija, antra vertus, jei 60 proc. balkono susidėvėję: nutrupėjęs betonas, matyti metalas, sunerimti verta. Taisyti balkoną ar ne, sprendžia inžinierius, nebent gyvenate ne daugiabučiame, o nuosavame name, tuomet ir renovacija taps asmeniniu galvos skausmu.

Kone dešimtmetį balkonų renovacija užsiimanti UAB „Balkonų renovacija“ atskleidžia, kad vieno balkono renovacijos darbai apytiksliai gali siekti nuo 1 tūkst. iki 10 tūkst. eurų (pastarasis variantas būtų gana ištaigingas ir įmantrus, pvz., su liūtų galvomis).

Padėtį pagerina ir baudos

Žinant, kad dėmesio avarinės būklės senamiesčio daugiabučių balkonams ir fasadams nebuvo skiriama kelis dešimtmečius, situacija gerėja ne taip sparčiai, kaip tikimasi. Tačiau vien praėjusiais metais, kaip tvirtina T. Varenbergas, sutvarkyti 66 avariniai balkonai ir 7 fasadų elementai (daugiausia daugiabučių namų fasadų atnaujinta Gedimino prospekte ir Žygimantų gatvėje), o šį pavasarį planuojama baigti remontuoti dar 8 senamiesčio daugiabučius.

„Prie geresnės estetinės istorinių pastatų išvaizdos ir didesnio gyventojų bei praeivių saugumo prisideda ir aktyviai vykdoma senamiesčio balkonų renovacija“, – kalbėjo Vilniaus miesto savivaldybės specialistas. Jokia paslaptis, kad spartesnius nesaugių statinių renovacijos darbus skatina numatomos baudos. Vien 2016 m. pastatų savininkams už netinkamą pastatų priežiūrą, T. Varenbergo teigimu, buvo surašyti 8 protokolai, įteikti 375 reikalavimai pašalinti nustatytus pažeidimus naudojant statinius.

Štai Administracinių nusižengimų kodekso 360 straipsnis numato atsakomybę už statinių techninės priežiūros taisyklėse numatytų priemonių netaikymą: kai yra pavojinga statinio deformacija ir griūties grėsmė, bauda siekia nuo 300 iki 1500 eurų, juridiniams asmenims – nuo 1000 iki 10 000 eurų (Statybos įstatymo 60 straipsnis).

Prie prevencinių priemonių, suteikiančių miestui daugiau saugumo, T. Varenbergo tvirtinimu, galima priskirti ir sostinės savivaldybės kiekvienais metais sudaromą nekilnojamojo turto objektų, kuriems taikomas padidintas (šiuo metu 3 proc.) nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, sąrašą. Į jį įrašomas tas fizinių ir juridinių asmenų nekilnojamasis turtas, kurio patalpų ir statinių savininkai arba naudotojai nevykdo Statybos įstatyme nustatytų statinių naudotojų pareigų prižiūrint statinį. Šiame sąraše yra 122 nekilnojamojo turto objektai.

Ar šios priemonės pakankamos miestelėnų saugumui užtikrinti? Jei taip, kodėl nusenę balkonai vis tiek kelia grėsmę? Vienareikšmiško atsakymo nėra. A. Kaušpėdas dramatizuoti  esamos padėties nelinkęs: „Didžiuliame automobilių sraute išvengti eismo įvykių nepavyksta, taip ir su mūsų senamiesčiu ir taisytinomis jo vietomis. Mažesniame ir tvarkos daugiau būtų.“

Specialisto komentaras
Česlovas Ignatavičius
Statinių ir jų projektų ekspertas

Taip jau susiklostė, kad anksčiau butus įsigiję asmenys nesirūpindavo balkonų priežiūra, todėl su metais ryškių defektų vis daugėjo. Taigi, kaip tvarkysiesi pats, jei tai – valstybės atsakomybė?

Žmogaus mentalitetas, ne vien skurdas lėmė esamą miesto pastatų situaciją, iš kurios šiandien kapstomės. Tačiau nepriklausomybė ugdo naujas tradicijas. Miestuose mažėja stiklinius šiltadaržius primenančių terasų (ačiū už tai miestų architektams). Tiesa, viena bėda, kad daugiabučių gyventojai – tai vis pinigų stokojantys pensininkai, o tai reiškia viena – renovacija ir modernizacija jiems ne visad įkandama. Bet pokyčių jau esama: žmonės supranta, kad nekilnojamasis turtas – jų nuosavybė ir atsakomybė, taigi apleistos, senos nekilnojamojo turto konstrukcijos vis labiau prižiūrimos.

Galerija

Jūsų komentaras

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų