Adrieno Williamso nuotr.

Didinga scena prie upių santakos

Didinga scena prie upių santakos

Upės vandenyse atsispindintis įspūdingas modernus amfiteatras ne tik teikia prieglobstį kultūros renginiams. Jis jau tapo vienu gražiausių Trua Rivjero miesto (Kvebeko provincija; Kanada) akcentų kaip unikalus šiuolaikiškas urbanistinis ženklas. Anksčiau čia buvo pramoninė zona – teatro vietoje veikė popieriaus fabrikas, kurį teko uždaryti po dutūkstantųjų ekonominės krizės.

Adrieno Williamso nuotr.

Išskirtinė vieta miesto centre – kaimynystėje esantis parkas (Harbourfront Park) ir Šventojo Kventino sala (Île St.-Quentin) prie Sen Moriso ir Šventojo Lauryno upių santakos – šaukte šaukėsi pokyčių. Miesto valdžia nusprendė atgaivinti ir pertvarkyti upių krantines.

Uždarytas popieriaus fabrikas buvo nugriautas, apleista pramoninė vietovė savivaldybės iniciatyva išvalyta. Taip atsirado vietos įgyvendinti projektą „Trois-Rivières-sur-le-Saint-Laurent“, turintį atgaivinti miestą ir sugrąžinti gyventojams prieigą prie vandens upių santakoje. Rekreacinės ir kultūrinės paskirties projektas turėjo tapti visuotiniu pavyzdžiu, traukiančiu miesto bendruomenę.

Buvo suplanuota patobulinti infrastruktūrą: įrengti pasivaikščiojimų alėjas, viešąsias erdves, atidaryti kultūros įstaigų. O pagrindiniu šio projekto akcentu turėjo tapti naujasis vasaros amfiteatras, galintis sutalpinti iki 10 000 žiūrovų.

Miesto savivaldybė paskelbė atvirą anoniminį architektūrinį konkursą – taip projektas įgavo tarptautinį mastą. Toks konkurso formatas suteikė unikalią galimybę gana nedideliam Trua Rivjero miestui išsirinkti išties estetišką ir novatorišką statinio projektą, o drauge panagrinėti betoninės architektūros sprendimus, kuriais amfiteatras apibendrintų miesto plėtrą.

2012 m. įvykusį konkursą laimėjo architektas iš Monrealio Paulis Laurendeau. Projektą, kuriam skyrė kone penkerius metus, jis įgyvendino kartu su vietos studija „Beauchesne Architecture Design“. Beje, tai jau antras šio architekto su scenos statyba susijęs darbas – kiek anksčiau, taip pat laimėjęs atvirą konkursą, P. Laurendeau suprojektavo teatrą Dolbo-Mistasinio mieste šiaurinėje Kvebeko dalyje.

Trua Rivjero amfiteatro statybos darbai buvo baigti 2015-aisiais, dar metus užtruko aplinkos tvarkymo darbai. Amfiteatro atidarymo proga įvyko didžiulis „Cirque du Soleil“ šou.

Adrieno Williamso nuotr.

Statinio aštriabriaunio ryškiai raudono stogo siluetas matyti plaukiant Sen Moriso ir Šventojo Lauryno upėmis. Žvelgiant iš tolo, amfiteatro konstrukcijos savo forma ir fasadų faktūra kiek primena jūrinius konteinerius, kuriuos dešimtimis upe gabena laivai. Nors ir pakankamai didelis, naujasis miesto statinys neatrodo sunkus.

Atvirumo ir svetingumo įspūdį sukuria priekinio fasado nebuvimas ir ant aštuonių liaunų 26 metrų aukščio kolonų užkeltas 7 200 kv. metrų ploto stogas. Iškilęs virš horizonto, jis jau tapo gerai atpažįstamu Trua Rivjero ženklu. O ant atraminės sienos 6 metrų aukščio laminuotos medienos raidėmis užrašytas miesto pavadinimas savotiškai pakeičia standartinį riboženklį.

Architektai sumaniai išnaudojo statinio stogą, kuris dabar dengia sceną, apšvietimo įrangą, fojė ir pagalbines patalpas. Pirminiame projekte buvo numatytas nedidelis, tik žiūrovų zoną dengiantis stogas, turėjęs tiesiog saugoti nuo lietaus. Galiausiai nuspręsta jį iškelti kur kas aukščiau, padidinti jo plotą (dabar – 80 x 90 m) ir paversti svarbiausiu bei ryškiausiu amfiteatro elementu. Stogo briaunas architektai stengėsi padaryti kuo plonesnes: visu perimetru jis aptaisytas 6,4 mm storio cinkuoto plieno plokštelėmis, o centrinėje stogo dalyje, kuri yra net 6 m aukščio, telpa techninės patalpos, sceninė bei apšvietimo įranga.

Įkvėptas klasikinės italų architekto Andreos Palladio sukurtos garsiosios Vilos Rotondos, P. Laurendeau griežtą simetriją pasirinko pagrindiniu geometriniu sprendimu. Kompozicijos aiškumas ir erdvinės organizacijos paprastumas primena esminius Renesanso architektūros principus, puikiai suderintus su šiuolaikiniais kokybės, estetikos, socialiniais ir komforto reikalavimais.

Amfiteatro architektūra kupina nuostabą keliančių efektų ir kontrastų, pabrėžiančių teatrinę statinio paskirtį. Ateinančius žiūrovus pasitinka vertikaliomis aliumininėmis plokštėmis apdailintas ir trijų atspalvių raudona spalva dažytas fasadas. Vakare ir naktį šias plokštes iš apačios apšviečia prožektoriai, sukurdami klostuotos teatro scenos uždangos iliuziją. Efektingas fasado raudonumas paskatino pakeisti pradinį sumanymą ir ryškiai raudonai nudažyti stogo apačią.

Adrieno Williamso nuotr.

Emocijų kelia ir aukštos juodo plieno sienos, tarsi įrėminančios sceną, stikliniuose fojė fasaduose atsispindintys dramatiški saulėlydžiai arba plyšį uoloje primenanti aukšta, siaura anga šoninėje fojė sienoje, pro kurią einama į žiūrovų zoną. Pastarasis architektūrinis sprendinys dar labiau sustiprina erdvių pereigos dramatizmą: kirtus juodos fojė ribą, pasitinka ryškiai raudonos uždangos įspūdį sukuriančios sienos, ir ši spalva lydi žiūrovą visą kelią iki pat amfiteatro sėdimųjų vietų.

Šis modernus amfiteatras, kaip kultūrinė miesto erdvė, naudojamas nuo gegužės iki rugsėjo. Jame vyksta tiek dideli renginiai, užpildantys visą amfiteatro erdvę, tiek mažesni: vietos simfoninio orkestro koncertas ar džiazo festivalis. Žiemą masyvios šilumą izoliuojančios durys uždaro sceną, o susidariusioje vidinėje erdvėje vyksta parodos, susitikimai ir kiti renginiai, kuriuose galima priimti maždaug 700 žmonių.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų