123rf / Viktor Goriachuk nuotr.

Statybinių medžiagų išmetamų teršalų deklaravimas

Statybinių medžiagų išmetamų teršalų deklaravimas

Šiuolaikinėje rinkoje akcentuojamas sudėtinių medžiagų nekenksmingumas, patikiamos jų emisijos klasės. Ar tai rodo rinkos subrendimą ir gamintojų sąmoningumą, ar vis dėlto tai – tik įstatymo paskatintas elgesys, o gal dar vienas rinkodaros triukas? Šia tema kalbamės su Kauno technologijos universiteto (KTU) Cheminės technologijos fakulteto mokslo prodekanu, Aplinkosaugos technologijos katedros docentu Dainiumi Martuzevičiumi.

Dainius Martuzevičius, KTU Cheminės technologijos fakulteto mokslo prodekanas, Aplinkosaugos technologijos katedros docentas (D. Martuzevičiaus nuotr.)

– Jūsų vadovaujama Oro taršos tyrimų grupė ir statybines medžiagas tiria kaip potencialų aplinkos ir patalpų oro taršos šaltinį. Ar turite atsakymą į šį daugialypį klausimą?

– Paprastai ženklinimo dėl ženklinimo nebūna. Todėl tai tikrai nėra pigus rinkodaros triukas, ar kalbėtume apie emisijų klases, numatytas Europos Sąjungos standarte ir Lietuvos higienos normoje, ar apie gamintojų savanorišką nestandartizuotą ženklinimą, kuriuo demonstruojamas konkurencinis pranašumas.

Statybinių produktų poveikis aplinkai yra labai reikšminga tema, ypač turint omenyje darnios statybos ar sveikų pastatų svarbą. Pirminė pastato funkcija yra užtikrinti žmonėms sveiką gyvenamąją ar darbinę aplinką. Šiuo metu, per daug susikoncentravus į energinį efektyvumą, ima atrodyti, kad pagrindinė pastato paskirtis yra energijos taupymas. Dėl tokio požiūrio sandariuose pastatuose suprastėja mikroklimatas ir oro kokybė, o gyventojai gali jausti neigiamą poveikį sveikatai.

Vyrauja nuostata, kad tinkamas vėdinimas yra pakankamas sprendinys užtikrinti gerą oro kokybę pastatuose. Tačiau moksliniai tyrimai, tarp jų ir atliekami KTU Aplinkosaugos technologijos katedros mokslininkų, rodo, jog vien ventiliacija negali išspręsti oro kokybės problemos, jei statybai bus pasirinktos intensyviu teršalų išmetimu į patalpų orą pasižyminčios medžiagos.

Statybinių medžiagų ar produktų poveikis aplinkos orui imtas vertinti palyginti seniai. Jau 1989 metų Europos Sąjungos Tarybos statybos produktų direktyvoje (89/106/EEB) nurodyta, kad statybos produktai turi būti sukurti taip, kad nekeltų sveikatos sutrikimų gyventojams ar kaimynams, taip pat į aplinką neskleistų nuodingų dujų.

Kiek vėliau Europos standartizacijos komitetas buvo įgaliotas sukurti suvienodintus testavimo metodus, o 2011 metais naujasis Statybos produktų reglamentas (Construction product regulation) jau konkrečiai nurodė, kad statybos produktai, į aplinką skleisdami lakiuosius organinius junginius, šiltnamio efektą skatinančias dujas bei kietąsias daleles, neturi daryti poveikio aplinkai. Galiausiai 2013 metais buvo išleistas dokumentas CEN/TS 16516 („Statybos produktai. Pavojingų medžiagų išleidimo vertinimas. Išsiskyrimo į patalpų orą nustatymas“), apibrėžiantis lakiųjų organinių junginių emisijos iš statybinių medžiagų testavimo procedūras.

Statybos produktų reglamentu siekiama panaikinti laisvo statybinių medžiagų ar produktų judėjimo ES ribose apribojimus, todėl šie produktai turi būti įvertinti pagal įvairias charakteristikas, tarp jų ir lakiųjų organinių junginių išmetimą į aplinkos orą.

Šiuo metu Vokietija, Belgija ir Prancūzija jau yra sukūrusios sistemą ir teršalų sąrašus, suteikiančius pagrindą atlikti šiuos matavimus. Po kelerių metų informacija apie teršalų emisiją jau bus ir CE ženklo dalis, tačiau valstybės narės dar turės priimti atitinkamą teisinį reglamentavimą. Taigi statybos produktų ženklinimas yra teisiškai sukurta priemonė, nurodanti naudotojui galimą lakiųjų organinių junginių išsiskyrimą iš medžiagos.

Geriausiai žinomas tokios medžiagos pavyzdys – formaldehidas, priklausantis labai lakių medžiagų grupei. Nors šios medžiagos cheminė formulė labai paprasta, ji pasižymi neigiamu poveikiu žmogaus sveikatai, įtariamas net kancerogeninis jos poveikis. Dažniausias šios medžiagos šaltinis patalpose yra medienos plokštėse esančios karbamido-formaldehido dervos. Patalpoje su naujais baldais ir kitomis medžiagomis, turinčiomis tokio tipo klijų, aukštos formaldehido koncentracijos gali laikytis ilgai, o vėdinimas jų sumažinti iki sveiko oro verčių nėra pajėgus.

Formaldehido teršalų kiekis Europoje reguliuojamas jau seniai. Dar 1985 metais kai kuriose Europos valstybėse buvo įdiegta E1 emisijos klasė, taikyta medienos plokštėms. 2004 metais priimtas standartas EN 13986 numato E1 ir E2 emisijos klases. Lietuvoje tais pačiais metais buvo priimta higienos norma HN 105:2004, numatanti tas pačias emisijos klases.

Statybinių medžiagų emisijos deklaravimas - gamintojų sąmoningumas ar reklaminis triukas?

123rf / Viktor Goriachuk nuotr.

– Minėjote, kad netrūksta savanoriškų gamintojų iniciatyvų deklaruoti medžiagų nekenksmingumą. Ar tai daro ir Lietuvos gamintojai?

– Socialiai atsakingi gamintojai intensyviai ieško, kuo pakeisti formaldehido pagrindu veikiančias dervas, kurdami mažai formaldehido skleidžiančius gaminius (apie tai pažymima ir etiketėje ant pakuotės). Tačiau tokios gamybos plėtrą riboja vartotojai, kurie, rinkdamiesi statybines medžiagas ar gaminius, dažniausiai vadovaujasi mažiausios kainos principu, kas šiuo atveju nėra protingiausias sprendimas. Tai ypač aktualu vykdant viešųjų pirkimų procedūras, po kurių mažiausiai kainuojančios prastesnės kokybės medžiagos sukuria nepalankią aplinką pastato naudotojams, ypač mokyklose ar darželiuose.

Lietuvoje paminėčiau čia veikiantį IKEA padalinį, kuris elgiasi socialiai atsakingai populiarindamas mažai teršalų išleidžiančių medžiagų gaminius. Tačiau problema ta, kad ir jiems sunku konkuruoti su pigia produkcija rinkoje, kuri neaišku, nei kur pagaminta, nei kokią teršalų emisiją skleidžia į aplinką. Blogiausia, kad tokie neaiškios kilmės baldai dėl mažiausios kainos gana dažnai tampa mokyklų ir darželių pasirinkimu, o juose sėdėdami vaikai staiga pradeda čiaudėti.

Formaldehidas yra labiausiai žinoma medžiaga, todėl jos naudojimas geriausiai reguliuojamas. Tačiau polimerinių statybos produktų gamybos metu tirpikliams, klijams, plasti katoriams naudojama šimtai lakiųjų organinių ar pusiau lakių organinių junginių. Šie junginiai labiau ar mažiau intensyviai skiriasi į aplinkos orą per visą jų eksploatavimo laikotarpį. Deja, daugelis šių medžiagų yra kenksmingos žmogui, o jei emisija palyginti didelė ir vėdinimas yra nepakankamas, gali susidaryti kenksmingos sveikatai sąlygos, dar vadinamos „sergančio namo sindromu“.

Ši problema Europoje sprendžiama keliais būdais. Pirma, pažangios šalys ar jose veikiančios asociacijos yra įvedusios suminę lakiųjų organinių junginių koncentracijos vertę kaip atskaitos tašką priimant eksploatuoti naują pastatą. Tačiau ši suminė vertė gali neadekvačiai atspindėti atskirų junginių koncentraciją ir galimą poveikį aplinkai. Dėl šios priežasties šiuo metu dirba Europos Komisijos suburta ekspertų grupė, kurios darbas yra parengti lakiųjų organinių junginių sąrašą, nustatant mažiausias tinkamas teršalų emisijos vertes, pagal kurias galėtų būti serti kuojama visoje Europoje pagaminta produkcija arba importuojama iš už Europos ribų.

Mūsų šalies Sveikatos apsaugos ministerija taip pat deda daug pastangų, kad šis sąrašas įsigaliotų Lietuvoje ir taip sudarytų sąlygas apsaugoti vartotojus nuo nekokybiškos produkcijos. Tuomet visos į ES rinką tiekiamos statybinės medžiagos turės būti testuojamos ir tinkamai ženklinamos. Drauge produktų gamintojai turės ieškoti alternatyvių gamybos būdų, kad galimai pavojingos medžiagos būtų pakeistos labiau aplinkai draugiškomis medžiagomis.

Polimerinių statybos produktų gamybos metu tirpikliams, klijams, plastifikatoriams naudojama šimtai lakiųjų organinių ar pusiau lakių organinių junginių. Šie junginiai labiau ar mažiau intensyviai skiriasi į aplinkos orą per visą jų eksploatavimo laikotarpį.

„Socialiai atsakingi gamintojai intensyviai ieško, kuo pakeisti formaldehido pagrindu veikiančias dervas. Tačiau tokios gamybos plėtrą riboja vartotojai, kurie, rinkdamiesi statybines medžiagas ar gaminius, dažniausiai vadovaujasi mažiausios kainos principu. Tai ypač aktualu vykdant viešųjų pirkimų procedūras, po kurių mažiausiai kainuojančios prastesnės kokybės medžiagos sukuria nepalankią aplinką pastato naudotojams, ypač mokyklose ar darželiuose,“- teigia doc. Dainius Martuzevičius.

– Tuomet ar galima teigti, kad kol nėra šio sąrašo ir atskaitos sistemos, kurią taikant būtų testuojamos ir sertifikuojamos statybinės medžiagos, vartotojus pasiekia galimai nuodinga produkcija?

– Taip, tą galima teigti. Nuskambės sarkastiškai, tačiau neseniai į tokią situaciją buvo patekusi Vokietijos aplinkosaugos agentūra. Ji įsikėlė į naują pastatą, kurio grindys buvo išklotos kilimine danga, nuo jos sklido labai nemalonus kvapas. Danga buvo ištirta ir paaiškėjo, kad teršalų emisija viršija ribines vertes. Žinoma, tuomet visame pastate kiliminė danga buvo pakeista. Tai tikrai nėra juokai. Todėl europiniu mastu ir imamasi norminti visas šias kenksmingas medžiagas. Bet paprastai teisinis reguliavimas bėga paskui verslą…

– KTU Aplinkosaugos technologijos katedros mokslininkai neseniai įgyvendino kelis patalpų oro taršos projektus, tarp jų ir EK „Life+“ programos iš dalies nansuotą projektą „Pastatų energinio efektyvumo didinimo poveikis patalpų oro kokybei ir visuomenės sveikatai Europoje („Insulate“)“. Ką parodė šis tyrimas?

– Tai buvo penkerių metų darbų ciklas, kurio metu atlikome didelį skaičių patalpų oro užterštumo tyrimų daugiabučiuose pastatuose, mokyklose ir darželiuose, vienbučiuose, mažai energijos naudojančiuose pastatuose. Nagrinėjome taršos šaltinių intensyvumą ir oro kokybės valdymo priemones. Didžiojoje dalyje pastatų oro kokybė buvo nebloga, tačiau užfiksavome nemažai nepakankamo vėdinimo atvejų, taip pat blogą oro kokybę ką tik pastatytuose pastatuose – dėl tų pačių lakiųjų organinių junginių išsiskyrimo. Šios emisijos mažėjo eksponentiškai ir po kelių mėnesių jau nebedarė reikšmingos įtakos oro kokybei.

Vienas šio tyrimo pasiūlymų yra pastato energinio naudingumo sertifikavimą susieti su patalpų oro kokybės sertifikavimu, kadangi šie du procesai turi vienas kitą papildyti. Tik įsitikinus, jog mažai energijos naudojantis pastatas yra sveikas jo gyventojams, turėtų būti ksuojama pastato statybos baigtis. O gyventojams, besiruošiantiems renovuoti pastatus, taip pat atnaujinant visuomeninės paskirties pastatus, ypač mokymo įstaigas, kaip būtiną inžinerinę priemonę rekomenduojame įdiegti priverstinės ventiliacijos sistemas, o apdailai rinktis mažesnės teršalų emisijos medžiagas.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų