Viešbutis „Artagonistas“. Laimono Ciūnio nuotr.

„Artagonistas“ – naujas Vilniaus senamiesčio personažas

„Artagonistas“ – naujas Vilniaus senamiesčio personažas

Lietuvoje gerai žinoma nekilnojamojo turto vystymo kompanija „MG Valda“ praplėtė savo veiklos ribas ir ėmėsi viešbučių verslo. Ji rekonstravo du sostinės Pilies gatvės pastatus, paversdama šiuos viešbučiu „Artagonistas“, ir pasiryžo pati tapti jo valdytoju.

Viešbutis "Artagonistas"

Viešbutis „Artagonistas“ Pilies g. Laimono Ciūnio nuotr.

Pilies gatvė – viena gražiausių ir geriausiai žinomų Vilniaus senamiestyje. Šioje gatvėje stovintys įspūdingos architektūros senoviniai pastatai neabejotinai reikalauja pagarbaus požiūrio į jų atnaujinimą, todėl bet kokia rekonstrukcija yra iššūkis ne tik pastato savininkams, architektams, statybininkams, bet ir dekoratoriams, interjero specialistams.

Menas – pagrindinis „veikėjas“

Sostinės senamiestyje apstu viešbučių. Tad jų savininkams tenka gerokai pasukti galvą, ką naujo, nematyto ir įspūdingo pasiūlyti savo svečiams. „Artagonistas“ pasirinko kelią, kuris užkoduotas viešbučio pavadinime, – koncepcijos ašimi tapo vaizduojamasis menas. Komerciškai nesaldūs profesionalių jaunosios kartos dailininkų darbai suformavo ryškų ir ekscentrišką viešbučio charakterį.

Drąsūs, masiniam skoniui oponuojantys meno kūriniai puošia ne vien bendrąsias erdves, bet ir svečių kambarius. Įprastai viešbučiai vertinami pagal teikiamų paslaugų kokybę, o „Artagonistas“ gali būti vertinamas dar ir kaip meno galerija – jame nėra dviejų vienodų patalpų, nes kiekvienas kambarys yra tarsi suaugęs su jame pirmuoju smuiku griežiančiu dailės darbu.

Viešbutis "Artagonistas"

Viešbutis „Artagonistas“. Laimono Ciūnio nuotr.

Meno kūriniai, viešbučio kūrėjų sumanymu, turėjo tapti savarankiškais objektais, šiandienos kalba pasakojančiais savo istorijas, provokuojančiais, šokiruojančiais ir skleidžiančiais nepakartojamą nuotaiką. Tokios idėjos įkūnijimas tapo iššūkiu, todėl architektų studijos „Plazma“ specialistai (Evelina Talandzevičienė, Rytis Mikulionis, Skirmantė Deniušienė, Dina Sargautienė), norėdami įgyvendinti sumanytą koncepciją, bendradarbiavo su „The Rooster Gallery“ įkūrėja Jurgita Juospaityte-Bitiniene. Kuratorė padėjo atrinkti 16 menininkų, kurių darbais šiandien gali grožėtis viešbučio svečiai. Tai – Algirdas Kuzma, Nerijus Erminas, Jurgis Tarabilda, Linas Jusionis, Vytautas Viržbickas ir Ieva Rojūtė, Rodionas Petrovas, Aistis Kavaliauskas, Vita Opolskytė, Marija Šnipaitė, Kristina Ališauskaitė, Eglė Karpavičiūtė, Gabrielė Šermukšnytė, Vaiva Šimoliūnaitė ir Rima Šimoliūnienė, Auksė Miliukaitė.

Visuose viešbučiuose stengiamasi svečius pasitikti kuo maloniau, o čia siekiama dar ir nustebinti: tik įėjus, registratūroje, akį traukia įspūdingo dydžio per keletą aukštų besitęsiantis piešinys. Tai J. Tarabildos kūrinys – personažas Artagonistas. Jis šiek tiek šokiruoja (bet juk vienas meno tikslų ir yra kelti emocijas), tačiau puikiai įkūnija viešbučio koncepciją.

Rekonstrukcija – iššūkis architektams ir rangovams

Neretai susidaro įspūdis, kad senamiesčio pastatų rekonstrukcijai taikomos griežtos kultūros vertybių apsaugos ir paveldosaugos taisyklės gerokai pakerpa sparnus drąsioms idėjoms. Žvelgiant į šį viešbučio vystytojų, architektų ir rangovų bendro darbo rezultatą, tampa akivaizdu, kad net ir taikantis prie specifinių reikalavimų galima sukurti originalų, modernų interjerą ir išsaugoti autentišką architektūrą.

Meno integravimas į viešbučio erdvę nebuvo vienintelis iššūkis. Sudėtinga buvo ir tinkamai parinkti naudojamas technologijas, atlikti statybos darbus, užtikrinti kokybę – senamiestis diktuoja ypatingas sąlygas. Visi, susidūrę su rekonstrukcija tokioje miesto vietoje, sutinka, kad tai – viena sudėtingiausių erdvių statybos darbams vykdyti.

Dėl paveldosauginių ribojimų kartais tenka atsisakyti tam tikrų medžiagų naudojimo ar technologinių sprendinių. Pavyzdžiui, kad nebūtų pakeistas ar pažeistas pastato fasadas, viešbutis negalėjo būti šiltinamas iš išorės. Nors tai šiuo metu yra pats pažangiausias būdas užtikrinti tinkamas komforto sąlygas ir aukštą energinę pastato klasę, jo teko atsisakyti, kad būtų išsaugota vertinga istorinė pastato išvaizda. Žinoma, architektai ir rangovai darė viską, ką galėjo, kad viešbutyje būtų sukurtas maksimalus įmanomas komfortas – tam buvo pasitelktos šiuolaikiškos rekuperacijos ir šildymo sistemos, visiškai automatizuotas viešbučio valdymas, naudojamos kokybiškiausios apdailos medžiagos. Šių sprendimų įgyvendinimas taip pat nebuvo paprastas: inžinerinę įrangą teko išradingai slėpti nesugadinant autentiško mūro, kitų originalių pastato konstrukcinių, taip pat kambarių ir bendrų erdvių apdailos elementų.

Antra, senamiestyje visuomet trūksta vietos, kad būtų galima įsirengti patogią statybvietę. Rekonstrukcijos metu vietos stoka apsunkino ir statybinių medžiagų laikymą, stigo vietos statybiniams vagonėliams, o siauros, vingiuotos gatvelės kėlė sunkumų gabenant betoną ir stambiagabarites konstrukcijas. Štai, norint atvežti ilgesnes nei 7 metrų metalines stogo sijas, teko pasirūpinti specialiu leidimu įvažiuoti į Pilies gatvę nuo Katedros pusės. Mat iki tol statybininkų naudotas maršrutas per Latako gatvę netiko – tokiam kroviniui būtinas ilgas automobilis tiesiog negalėjo ja važiuoti.

Viešbutis "Artagonistas"

Viešbutis „Artagonistas“. Laimono Ciūnio nuotr.

Pastatų istorija nesibaigia

„Artagonisto“ viešbutis įsikūręs ne viename, o dviejuose vienas šalia kito stovinčiuose pastatuose (Pilies g. 36 ir 34) – jie skirtingos istorijos ir nevienodos paveldosauginės vertės. Pastatas Pilies g. 34 nėra valstybės saugomas objektas, tačiau jo istorija siekia XVI amžių: 1530–1743 m. jis priklausė siuvėjų cechui, o vėliau – laikrodininkams J. ir B. Veineriams. Kur kas turtingesnė yra antrojo, valstybės saugomo, 36-uoju numeriu pažymėto pastato praeitis. Jo istorija taip pat prasideda XVI amžiuje. Vėliau šioje vietoje stovėję keli namai – tris iš jų 1654–1677 m. įsigijo iždo raštininkas S. J. Kotla. Tad dabartinio pastato pagrindą sudaro keli korpusai. Praėjus maždaug keturiasdešimčiai metų (1717 m.), namai atiteko Čenstakavos vienuoliams paulinams, o dar po kelių dešimtmečių juos, nukentėjusius per gaisrą, iš esmės rekonstravo M. ir B. Lopacinskiai. XVIII a. pabaigoje ant pastato buvo užstatytas trečias aukštas, o nuo 1800 m. jame įrengta vaistinė. XIX a. ne kartą keitėsi pastato savininkai – tuo laikotarpiu name buvo nuomojami butai, veikė parduotuvės. 1928 m. jį įsigijo Lietuvių labdarybės draugija. Po Antrojo pasaulinio karo name buvo įrengti butai, įsikūrė visuomeninės organizacijos.

Dabar šie pastatai tapo viešbučiu, atvykstantiems svečiams pasakojančiu įspūdingą miesto istoriją.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų