Apleistiems Vilniaus kvartalams – viliojanti perspektyva

Apleistiems Vilniaus kvartalams – viliojanti perspektyva

Kas lemia nepatrauklių ir prasta reputacija garsėjančių sostinės rajonų atgimimą: mada, finansinės injekcijos, menininkų sambūrių vietos, o gal novatoriška infrastruktūros plėtra?

Visa tai svarbu, tačiau daug lemia ir psichologinis aspektas. Greitai pakeisti visuomenės nuomonę apie vieną ar kitą miesto rajoną nėra taip paprasta kaip pastačius modernų pastatą ar sutvarkius jo aplinką.

Stoties rajoną atranda baltosios apykaklės

„Kartais pakanka naujų suoliukų ir trinkelių, bet didesnius pokyčius žada šių dienų infrastruktūra. Štai nejaukus stoties rajonas palengva tampa neatsiejama miesto dalimi, kurioje netrukus iškils viešbutis ir nauji gyvenamieji namai“, – prognozuoja Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamento direktoriaus pavaduotoja Rūta Matonienė.

Tačiau šių pokyčių Vilnius laukė gana ilgai. „Metų metais stoties prieigų veidas nekito, kol vieną dieną čia ėmė daugėti žmonių, į mane panašių. Atsiradus naujų paslaugų, baltosios apykaklės ėmė vis dažniau jų ieškoti. Juos atviliojo patrauklios kainos“, – teigia netoli stoties turgaus įsikūrusiame architektūros projektavimo biure dienas leidžiantis architektas Algirdas Kaušpėdas.

Jis džiaugiasi miestiečių reakcija į pokyčius: kuriasi jaunas verslas (naujos maitinimo įstaigos, kirpyklėlės, barzdaskučiai), kuris, pernelyg neinvestuodamas į interjerą, dairosi naujos koncepcijos. Vakarais į šią vietą jau ėmė plūsti jaunimas. Miesto savivaldybė sureagavo ir išasfaltavo gatvės atkarpą prie pat stoties. „Būtų gerai, jei atsinaujintų ir likusi Pylimo gatvės dalis, juk netrukus joje iškils modernaus meno muziejus. Jis neabejotinai taps nauju traukos tašku, per Pylimo gatvę stoties rajoną sujungiančiu su Senamiesčiu“, – prognozavo architektas. A. Kaušpėdas sutinka, kad stoties prieigose dar neišsivadėjo dėvėtų drabužių tvaikas, dar trūksta įdomesnio turinio; tas pats turgus turėtų tapti ekologiškesnės, labiau delikatesinės pasiūlos meka.

Seni gamyklų pastatai Naujamiestyje virsta loftais, atidaromi restoranai, galerijos, kirpyklos, viešbučiai – anksčiau laikyto nesaugiu ir nepatraukliu gyventi rajono įvaizdis pastaruoju metu sparčiai gerėja.

Prie gaivinimo prisidėtų ir privatus verslas

Antra vertus, niekas nenuneigs, kad stoties rajonas vis labiau artėja prie Senamiesčio.

Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius mano, kad dar trūksta keleto svarbių dalykų: visų pirma šį rajoną prie centro reiktų priartinti psichologiškai. Rekonstravus siaurąjį pėsčiųjų tiltą virš geležinkelio, atsirastų dviratininkams ir pėstiesiems patogi Naujininkų jungtis su Senamiesčiu. Taip pat jau yra iniciatyvų rekonstruoti autobusų stotį, geležinkelio stoties teritorijoje statyti viešbutį su didžiule automobilių aikštele, įrengti apžvalgos ratą, o Sodų gatvėje atkurti sodą. Šie projektai turėtų tapti integracijos ašimi, kurioje atsirastų ir naujų traukos centrų.

Teritorijos sutvarkymo pagrindine ašimi galėtų tapti Drujos gatvės tąsa ir pietinio aplinkkelio pratęsimas pro stotį. Taip atsirastų jungtis su Šv. Stepono gatve, kurioje dabar yra akligatvis. Aikštė priešais stotį virstų plačia, šviesoforais reguliuojama gatve, transporto terminalą perkeliant į kitą gatvės pusę priešais autobusų stotį.

Stoties rajoną prie Senamiesčio padėtų priartinti ir privataus verslo iniciatyva: prie geležinkelio stoties įgyvendinant daugiaaukštės automobilių aikštelės projektą, rekonstruojant autobusų stotį bei statant viešbutį ir komercinį centrą. Visos šios priemonės sukurtų naują Vilniaus stoties rajono urbanistinę aplinką, kuri būtų saugesnė ir reprezentatyvesnė.
Pasak Lietuvos architektų sąjungos pirmininko Mariaus Šaliamoro, peržvelgus Berlyno, Londono, Pary-žiaus patirtį, buvusių stočių terminaluose, nereikalinguose pastatuose kuriasi muziejai, kultūros centrai, kino teatrai, prekybos centrai, laikinojo apsistojimo įstaigos. „Tai – vietos, kurios tampa jungiančiais mazgais. Išskirtinumo joms suteikia tai, kad čia susikerta visi transporto keliai, todėl ir Vilniaus stoties rajonas taps ypatingu centru“, – neabejojo pašnekovas.

Peržvelgus Berlyno, Londono, Paryžiaus patirtį, buvusių stočių terminaluose, nereikalinguose pastatuose kuriasi muziejai, kultūros centrai, kino teatrai, prekybos centrai, laikinojo apsistojimo įstaigos. Tai – vietos, kurios tampa jungiančiais mazgais. Išskirtinumo joms suteikia tai, kad čia susikerta visi transporto keliai, todėl ir Vilniaus stoties rajonas taps ypatingu centru.

Stoties laukia Naujamiesčio likimas

„Permainos neišvengiamai ateis ir į stoties teritoriją, o Vilniaus autobusų stotis, remiantis kitų Europos miestų pavyzdžiu, neišvengiamai taps kultūros ir komercinės veiklos centru. Tai – tik laiko klausimas“, – sako M. Šaliamoras.

Panašų kelią, jo vertinimu, jau nuėjo Naujamiestis. Šiandien šio rajono virsmas nieko nebestebina. Vietoj apleistų gamyklų, medinių lūšnų kyla nauji daugiabučių kvartalai, prekybos centrai, biurai, viešbučiai, kuriasi madingi restoranai. „Kai 1998 metais Naujamiesčio raidos programoje vietoje gamyklų braižėme komercinius ir gyvenamuosius kvartalus, iš mūsų juokėsi. O dabar visa tai jau vyksta ir pokyčiai akivaizdūs“, – sako vienas geriausių Lietuvos urbanistų, architektas Mindaugas Pakalnis, prisimindamas tuomet utopiškai atrodžiusias prognozes.

Traukos centru čia tapo prieš keletą metų pastatytas viešbutis „Comfort Hotel LT“, ne tik svečius, bet ir miestiečius viliojantis vienu geriausių sostinėje restoranų „Time“. Šalia jo vietoj sandėlių iškilo gyvenamųjų namų kvartalas „Oslo namai“. Netoliese statomas gyvenamosios ir komercinės paskirties „Kauno–Algirdo kvartalas“, o buvusios duonos kepyklos „Vilniaus duona“ teritorijoje įsikūrė „Naujamiesčio namų“ kvartalas.

Savo eilės jau laukia buvusi Grąžtų gamykla, kurios teritorijoje numatoma statyti dar vieną daugiabučių kvartalą. Apie plėtros planus paskelbė ir viešbučio „Panorama“ šeimininkai, kurie planuoja ne tik išplėsti ir atnaujinti viešbutį – norima šalia pastatyti ir gyvenamosios bei verslo paskirties pastatų.

Gaivinant ir bandant prie visuomenės poreikių pritaikyti nejaukiausius Vilniaus rajonus, sudėtingiausia užduotis tenka urbanistams.

Siūloma „įdarbinti“ apleistas teritorijas

Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos direktorius Mindaugas Statulevičius sako, kad jauno verslo traukos centru stoties prieigos tampa dėl jaunų verslininkų kūrybinės laisvės troškimo, galimybių pasireikšti ir palankių nuomos kainų. Daugelyje Europos sostinių jau įvyko ši apleistų rajonų evoliucija. Lietuvai artimas pavyzdys – Olandija, kur inovatyvūs verslai ir įvairios iniciatyvos į anksčiau pavojingais laikytus rajonus pritraukia didelį žmonių srautą.

Dar viena patirtis – viename prasčiausių Londono rajonų 2012 m. surengtos olimpinės žaidynės. „Londone paraiškos įprastai teikiamos jau turint idėją, kad reikės vieną ar kitą teritoriją sutvarkyti. Būtent taip įvyko su rajonu, kuriame buvo surengtos žaidynės. Pačiam teko ten lankytis ir matyti, kaip sporto bendruomenės renginys pakeitė rajono, iki tol laikyto nesaugiu, veidą. Šiandien jame netrūksta nei socialinių, nei ekonominių iniciatyvų. O juk ir Lietuvoje turime 120 ha apleistų ir nenaudojamų miesto teritorijų, kodėl jų „neįdarbinus“, – siūlo pašnekovas.

Menininkų veikla į ąpleistą Užupį pritraukė verslą, kuris ėmė siūlyti paslaugas, laisvalaikį, būstus ir svečių namus. Šiandien Užupis – puikus pavyzdys, kaip stipriai miesto rajono atsigavimą gali paveikti privati iniciatyva.

Naujam gyvenimui prikelia menas

„Jeigu jau menas atėjo į naują teritoriją ir rado joje savo nišą, labai tikėtina, kad anksčiau ar vėliau paskui jį atseks vartotojų srautai (šiuo atveju populiarus angliškas posakis follow the Art – „sek paskui meną“), privatus verslas, siūlydamas savo paslaugas, gyvenamąsias vietas, laisvalaikį. Būtent taip nutiko Užupyje. Jo fenomenas iškilo čia buriantis meno iniciatyvoms, – kalbėjo M. Statulevičius. – Nauji restoranai, galerijos, kirpyklos ir grožio centrai, atsidarę šalia stoties, Naujamiestyje įsikūrę gyvenamieji loftai. Taigi sėkmingas bilietas žadamas ne tik Naujininkams, bet ir Šnipiškėms“.

Tiesa, pastarosios turi savo specifiką (medinės architektūros kaimas, esantis šiuolaikinio verslo centro viduryje, čia žemės sklypai brangiausi visame Vilniaus mieste), todėl verslininkai gana atsargiai vertina savo galimybes. Nusipirkus žemės Šnipiškėse ir norint statyti, dėl priešgaisrinių reikalavimų nuo medinių statinių tenka palikti labai didelius atstumus.
O su tuo, kad Naujamiestis tampa patrauklia vieta, sutinka ir nekilnojamojo turto bendrovės „Ober-Haus“ Būsto departamento vadovas Audrius Šapoka: „Neprestižinis ir nesaugus gyventi rajonas kratosi savo šleifo ir tampa patrauklia vieta, kurios veidas ir įvaizdis pastaruoju metu sparčiai gerėja.“

Tačiau Naujamiesčio rajonas nėra vienalytis. Jį sudarantys segmentai ir juose esančio nekilnojamojo turto kainų lygis skirtingas. Pavyzdžiui, ryškus skirtumas tarp Savanorių prospekto, Gerosios Vilties gatvės, užstatytos seniausiais Vilniuje daugiabučiais, ir centrui, Senamiesčiui artimesnės teritorijos.

Investicijos žada saugią rytdieną

Didžiulėmis plėtros galimybėmis pasižymintis sostinės Naujamiestis vilioja investuotojus, nes nekilnojamasis turtas šalia centro esančiame rajone yra likvidus, o investicijos – pelningos.
Architekto M. Pakalnio teigimu, didžiulis privalumas, kad Naujamiestyje plėtotojams pavyksta projektams konsoliduoti didesnes teritorijas, kuriose kuriami kokybiški miesto kvartalai su vidiniais kiemais, pėsčiųjų takais, skverais, vidinių gatvelių tinklu.

„Vokiečiai ir anglai tokioms teritorijoms turi specialiųjų teritorijų statusą, leidžiantį konsoliduoti nuosavybę, kad būtų galima statyti vientisus kvartalus, o ne pavienius objektus. Esminis dalykas įgyvendinant tokius projektus – numatyti viešųjų erdvių struktūrą. Naujamiesčio kvartalai yra per dideli, todėl juos reikia skaidyti vidinių gatvelių tinklu, kad jomis galėtum judėti iš kvartalo į kvartalą, o kartu kvartalo viduryje būtų formuojami saugūs kiemai. Vokiečiai, taikydami tokią kvartalų rekonstrukcijos metodiką, gražiai atgaivino ne vieną Berlyno rajoną.

Naujamiestyje jau įgyvendinti projektai, ypač „Naujamiesčio namai“, rodo, kaip neatpažįstamai gali atsigauti ir pasikeisti miesto dalis“,  – pabrėžė M. Pakalnis.

2012 m. vasaros olimpinės žaidynės buvo surengtos viename prasčiausių Londono rajonų. Pačiam teko ten lankytis ir matyti, kaip sporto bendruomenės renginys pakeitė rajono, iki tol laikyto nesaugiu, veidą. Šiandien jame netrūksta nei socialinių, nei ekonominių iniciatyvų. O juk ir Lietuvoje turime 120 ha apleistų ir nenaudojamų miesto teritorijų, kodėl jų neįdarbinus.

Galerija

Jūsų komentaras

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų