Emigrantas iš Anglijos iki Lietuvos dviračiu įveikė per 2700 kilometrų tam, kad Lietuvos visuomenė ugdytų tolerantiškumą sergantiesiems Dauno sindromu vaikams.

Žygiui dviračiu per Europą įkvėpė dukrytė

Žygiui dviračiu per Europą įkvėpė dukrytė

Anglijoje su šeima įsikūręs Tautvydas Piragis dviračiu nuo Anglijos iki Lietuvos įveikė net 2700 kilometrų. Daug fizinių ir psichologinių jėgų reikalaujanti kelionė – ne tik savo ribų išbandymas, bet ir pastangos atkreipti visuomenės dėmesį į ypatingus – saulės vaikus, tokius, kokia yra ir Tautvydo dukrelė.

Į Aukštaitijos sostinę užsuko kiek neįprasta keliautojų komanda. Anglijoje su šeima įsikūręs Tautvydas Piragis dviračiu nuo Anglijos iki Lietuvos įveikė net 2700 kilometrų. Daug fizinių ir psichologinių jėgų reikalaujanti kelionė – ne tik savo ribų išbandymas, bet ir pastangos atkreipti visuomenės dėmesį į ypatingus – saulės vaikus.

T. Piragis atviras – kai prieš ketverius su puse metų į jų šeimą atėjo taip ilgai laukta pagrandukė Kamilė, tėvus ištiko šokas – dukrelė gimė turėdama Dauno sindromą. Netrukus išgąstį ir nerimą pakeitė begalinė meilė, sklidinai užpildžiusi šeimos gyvenimą. Pradėjęs domėtis Dauno sindromą turinčių vaikų ugdymo galimybėmis, T. Piragis suprato, kad jie tokie patys kaip ir sveiki, tik reikia kiek daugiau rūpesčio ir globos. Tėčio nuomone, Lietuvoje tokiems vaikams trūksta ne tik specialistų pagalbos, bet ir tolerancijos. Anot tėčio, gal iš baimės, gal iš nežinojimo ar išankstinių neigiamų nuostatų Dauno sindromo varginami mažyliai, vadinami saulės vaikučiais, dažnai patiria aplinkinių patyčias ir atstūmimą, o tai ir yra skaudžiausia. Būtent toks požiūris nulėmė T. Piragio apsisprendimą su šeima emigruoti į Didžiąją Britaniją. Visgi, skirtingai nei kai kurie emigrantai, gimtosios šalies jis nekeikia ir nekritikuoja. Vyro teigimu, norint ką nors gyvenime keisti, reikia pradėti nuo savęs.

„Šis mano žygis skirtas saulės vaikams, augantiems Lietuvoje. Dauno sindromą turintys vaikai ir jų artimieji dažnai čia patiria socialinę izoliaciją, bet tikiu, kad bent po truputį požiūrį galime keisti ir tą pradėti reikia nuo savęs“, – teigė T. Piragis.

Suteikė prasmę

Idėja dviračiais įveikti beveik trijų tūkstančių kilometrų maršrutą nuo Anglijos iki Lietuvos emigrantui brendo jau seniai. Tik vis pritrūkdavo motyvacijos, laiko ar pinigų. O prieš dvejus metus, per dukrytės Kamilės gimtadienį, Tautvydas draugams pranešė, kad tas laikas jau atėjo. Socialiniame tinkle pakvietė ir kitus jungtis prie šios kiek beprotiškos idėjos.

„Žmona lyg tarp kito pasvarstė, kam minti dviračiais tokį atstumą šiaip sau, galbūt šį žygį galima padaryti prasmingą. Pirmas žvilgsnis buvo į savo saulytę – Kamilę, turinčią Dauno sindromą. Norėjosi skleisti daugiau žinių apie tokius vaikus. Šis žygis – ne dėl visų saulyčių, o gyvenančių Lietuvoje. Kelionės metu kvietėme aukoti pinigų. Jie bus skirti švietimui apie vaikus, turinčius viena papildoma chromosoma daugiau“, – pasakojo netradicinio žygio dalyvis.

Įrodė turįs parako

Gegužės 3-iąją pajudėjęs iš Anglijos Lutono miesto, per šešiolika dienų T. Piragis pasiekė gimtuosius Anykščius, o iš čia dar maždaug 800 kilometrų sukorė per įvairius Lietuvos miestus ir miestelius. Tai jau antrasis toks žygis – lygiai prieš metus jis taip pat leidosi tuo pačiu maršrutu. Nors dar prieš paramos žygį emigrantas intensyviai treniravosi, nepraleisdavo Anglijoje vykstančių labdaros varžybų, ši kelionė pareikalavo kaip niekad daug fizinių ir psichologinių jėgų. Tik išvažiavęs iš Lutono jis be jokių ilgesnių sustojimų miegui ar valgymui mynė keturiasdešimt valandų, per kurias dviračiu įveikė 750 kilometrų.

„Sau bandžiau įrodyti, kad galiu, dar turiu parako. Pasirodo, viskas įmanoma. Tikriausiai ne veltui žygio šūkis „Galiu daugiau, nei tu manai“, – šypsosi T. Piragis.

Netikėtos kliūtys

Po tokio spurto bet kokie bandymai pailsėti nuėjo šuniui ant uodegos. Keliautojo organizmas buvo taip pervargęs, kad net nepavyko užmigti. Tad jau po pusvalandžio Tautvydas vėl leidosi į kelią – norėjo prisivyti tolimesnėje maršruto vietoje prie žygio prisijungusį bičiulį Andrių Vasiliauską. Tačiau T. Piragio laukė netikėtumas. Leidžiantis nuo kalno, kai greitis siekė daugiau kaip 40 kilometrų per valandą, staiga ant dviračių tako išbėgo didelis šuo.

„Sustabdyti jau nespėjau, staigiai mečiausi į šalikelę. Viskas vyko taip greitai, kad dviračio batai, kurie fiksuojami prie pedalų, net neatsisegė, gal keturis kartus verčiausi kūliavirsčia“, – pasakojo keliautojas.

Nors kaulų lūžių pavyko išvengti, Tautvydas sunkiai susižalojo rankos riešą, koją, smarkiai sumušė krūtinę, buvo gerokai nubrozdintas veidas. Nors iki tos dienos finišo dar liko apie trys dešimtys kilometrų, dviratininkas jau nebesugebėjo jų įveikti. Iki viešbučio keliautoją nuvežė iš paskos automobiliu jį lydėjusi žmona Diana su dukrele. Trauma nesustabdė vyro entuziazmo. Nors ir su vaistais nuo skausmo, bet toliau tęsė savo kelionę.

T. Piragis atviras – sužinojus, kad taip ilgai laukta dukrytė turi Dauno sindromą, šeimą ištiko šokas, tačiau netrukus nerimą pakeitė begalinė meilė.

Atstūmė net mokykla

Kol pasiekė galutinį kelionės tašką, Tautvydas su bičiuliu kasdien numindavo vidutiniškai po du šimtus kilometrų. Daugiau įveikti trukdė ir fizinis nuovargis, ir sumenkęs budrumas. Kita vertus, šios kelionės tikslas nebuvo rekordų siekimas, o visuomenės švietimas ir kvietimas aukoti Žmonių su Dauno sindromu ir jų globėjų asociacijai. Kur tik sustodavo, T. Piragis su nedidele komanda praeiviams dalydavo lankstinukus apie šią kilnią akciją su prisegtomis skirtingomis kojinaitėmis, simbolizuojančiomis toleranciją sergantiesiems Dauno sindromu.

„Tikiu, kad šis žygis gali tapti tradicinis. Juokauju, kad pats turėsiu minti dar aštuonerius metus, nes prisižadėjau, kad minsiu dešimt metų. Esu žodžio žmogus, jeigu pasakiau, taip ir padarysiu. Dar prieš kelionę pasakiau, kad jeigu bus suaukota iki starto pradžios 1500 eurų, nusiskusiu galvą plikai. Trūko vos kelių eurų, teko pažadą įvykdyti. Bet tai tik plaukai, ataugs“, – šypsosi Tautvydas.

Jis svarsto, kad Lietuvoje dar turės nutekėti daug vandens, kol saulės vaikai, tokie kaip jo dukrelė, taps visaverčiais visuomenės nariais. Dabar, jo nuomone, tokių vaikų ne tik savotiškai šalinamasi, bet ir nenorima priimti į bendrojo lavinimo mokyklas. Kelionėje po Lietuvos miestus ir miestelius žygeivius lydėjo mergaitė, serganti Dauno sindromu, su tėvais. Ji šiemet pradinėje mokykloje baigia keturias klases, bet jos nenori priimti į bendrojo lavinimo mokyklą. Anot švietimo įstaigos direktorės, tokiam vaikui ugdytis nėra nei finansinių galimybių, nei specialistų.

„Provincijoje esančios mokyklos direktorei labai nepatiko, kai pasakiau, kad reikia požiūrį pradėti keisti nuo savęs. Tai yra neįgalus vaikas, bet jeigu į jį investuosime daugiau laiko, jis bus toks kaip visi. Lietuvai dar reikėtų kelių dešimtmečių, kad bent priartėtų iki tokio lygio, kokį pasiekusi Anglija“, – mano T. Piragis.

Tikroji čempionė

Paties T. Piragio dukrytė Anglijoje lanko valstybinį darželį, o nuo rudens jau keliaus į pirmąją klasę ir mokysis kartu su sveikais vaikais. Tėvai dėl savo pagrandukės ramūs – jau gavo laišką, kad mokykloje ji turės pedagogę, kuri dirbs tik su ja. Mergaitei padės ne tik mokytis, bet ir apsirengti, pavalgyti, pasirūpinti savimi.

„Anglijos valstybė mokyklai už mano dukrytės mokslus ir priežiūrą per mėnesį perves per 7 tūkst. svarų. Buvau kiek šokiruotas išvydęs tokią sumą, juk mes tik emigrantai. Žinoma, aš dirbu legaliai, moku valstybei mokesčius. Mane pribloškė valstybės požiūris į negalią turinčius vaikus“, – kalbėjo tėtis.

Jeigu Lietuvoje gana dažnai saulės vaikai sulaukia kreivų žvilgsnių, Didžiojoje Britanijoje visi su T. Piragio dukryte elgiasi draugiškai, šypsosi, nori pakalbinti ar net paglostyti. Tautvydas prisipažįsta, kad pačiam buvo labai keistas toks aplinkinių noras pačiupinėti mažylę. Bet dabar supranta kodėl.

„Šie vaikučiai į pasaulį atėjo todėl, kad žemėje trūksta meilės. Jie ateina tam, kad skleistų didelę begalinę meilę. Jie nebijo dalytis jausmais, yra atviri, nuoširdūs, be jokio apsimetinėjimo, o to labai trūksta šių dienų visuomenei. Mes turime dar labai daug ko mokytis iš saulės vaikų“, – su meile apie savo gyvenimo džiaugsmą – dukrą kalba vyras.

Anot T. Piragio, tai, kad dukrytė gimė turėdama viena chromosoma daugiau, tik praturtina jo ir žmonos gyvenimą. Turintieji Dauno sindromą gali būti visaverčiai visuomenės nariai. Anglijoje didelė dalis šių žmonių turi darbus, mėgstamas veiklas, kuria šeimas. Galbūt jiems reikia daugiau laiko atlikti vieną ar kitą darbą, tačiau jį atlieka daug geriau nei sveiki, bet nemotyvuoti žmonės.

„Kamilė yra mūsų netyčiukas, bet be galo lauktas ir mylimas vaikas, suteikęs gyvenimui visai kitokią prasmę. Visi sako, kad esu šaunuolis, įveikęs tiek kilometrų dviračiu, bet tikroji čempionė yra mano dukrytė. Ji visoje kelionėje lydėjo mane. Su mama automobiliu įveikė daugiau kaip 3300 kilometrų. Dėl savo Kamilės aš galėčiau nuversti ir kalnus, ji yra didžioji mano gyvenimo įkvėpėja“, – gražių žodžių dukrai negailėjo T. Piragis.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų