M. Garucko nuotr.

Žydų paveldo pėdsakais Panevėžyje

Žydų paveldo pėdsakais Panevėžyje

Žydų bendruomenės vaidmuo Panevėžio raidos istorijoje turi ypatingą reikšmę. Ne veltui Aukštaitijos sostinė kadaise vadinta mažąja Jeruzale. Sekmadienio popietę paminėti Tarptautinę holokausto aukų atminimo dieną ir pasivaikščioti po žydiškąjį istorinį Panevėžį susirinko bemaž šimtas panevėžiečių.

Ekskursiją vedusio Panevėžio kraštotyros muziejaus direktoriaus Arūno Astramsko teigimu, Panevėžyje religinė žydų bendruomenė įsikūrė ganėtinai vėlai – XVIII a. pabaigoje, suvienijusi maždaug 200 gyventojų. Tuomet jie sudarė ketvirtį miestiečių. XIX a. viduryje žydų bendruomenės dalis jau siekė apie 60 proc. Panevėžio gyventojų, o XX a. pradžioje sumažėjo dešimčia procentų. Tokia kaita vyko dėl kelių aspektų. Žydų kilmės kūdikių išgyvenimo procentas buvo didesnis nei kitų bendruomenių naujagimių, tačiau XIX a. antrojoje pusėje dėl ekonominių priežasčių prasidėjo didelė žydų emigracija į Jungtines Amerikos Valstijas ir Pietų Afriką. Taip pat įtakos turėjo ir padidėjusi lietuvių migracija iš aplinkinių kaimų į miesto teritoriją.

Žydų palikimas miestui

Su Ramygalos gatvėje, netoli miesto priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos esančio Panevėžio žydų bendruomenės pastato istorija jau ne vienas yra pažįstamas. Visgi žydų indėlį į Panevėžio raidą menančių pastatų išlikę nemažai. Didžiausi ir brangiausi centrinės miesto dalies pastatai priklausė ne kam kitam, o žydams.

Ramygalos gatvėje, vos už kelių namų nuo gaisrinės, netoliese Atviro jaunimo centro stūksantis masyvus geltonas namas – buvęs pagrindinis žydų bendruomenės pastatas – rabinatas. Jame savo darbus vykdydavo rabinas – ne tik dvasininko, valdininko pareigas, bet ir labai svarbaus bendruomenės lyderio pareigas užimdavęs asmuo, renkamas trejų metų kadencijai.

Kitoje gatvės pusėje, kur dabar įsikūręs Panevėžio ligoninės Infekcinių ligų korpusas, pastatas anksčiau irgi priklausęs žydams. Ten nuo 1885 metų taip pat veikusi ligoninė. Tokios ligoninės buvo išlaikomos iš bendruomenės lėšų. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, ligoninė sunyko, nes žydai buvo priverstinai evakuoti. Tarpukariu žydiškos ligoninės ėmė priimti visus, ne tik žydų kilmės, ligonius. Ligoninės buvo populiarios, gyventojai pasitikėjo jose dirbančiais medikais. Šios medicinos įstaigoms buvo pradėta skirti ir valstybinė dotacija.

O pats miesto centras – maždaug nuo dabartinės „Panevėžio eglės“ pastato iki Ukmergės gatvės – turėjo ,,slabotkės’’ vardą. Čia būta istorinio kvartalo, kuriame gyveno neturtingi žydai.

Ješivos pastate (dabar ,,Panevėžio eglė’’) kadaise veikė aukštesnioji žydų mokykla. Į ją skubėdavę visi, trokšdavę įgyti kitokių žinių, ne vien šventojo rašto studijų, kurių hebrajų kalba mokydavo chederų ir talmud toros mokyklose.

Panevėžyje pirmoji ješiva įkurta dar 1908 metais, iš Žagarės kilusio arbatos pirklio bei magnato Kalmano Zeevo Visockio lėšomis.

Panevėžys ir Izraelyje

Unikalu, kad po Antrojo pasaulinio karo rabinas Josifas Kahenemanas Izraelyje atidarė Panevėžio vardu pavadintą ješiva, kuri aktyviai veikia iki šių dienų. Į šią aukšto rango dvasininkų mokyklą dabar suvažiuoja tūkstančiai studentų iš viso pasaulio.

Pagrindine ,,slabotkės’’ gatve laikyta dabartinė Ukmergės gatvė. J. Miltinio dramos teatro teritorijoje 1880-aisiais Naftalis Feigelsonas įkūrė pirmąją spaustuvę, taip pat – pirmąjį knygyną ir viešąją skaityklą.

Šiame rajone iki Antrojo pasaulinio karo buvo ir Sinagogų aikštė. Čia veikė didelė, mūrinė, žieminė sinagoga, o šalia – medinė, vasarinė.

Sinagogos žydams nėra vien tik sakrali erdvė: jose gali vykti ir šokiai, ir pamokos, ir prekyba. Šventa yra tik Tora, padėta į aron kadešą – specialią medinę dėžę. Viena tokių iki šiol yra išlikusi M. Valančiaus gatvės sinagogoje.

O dabartinis Panevėžio apygardos teismo pastatas Elektros gatvėje 1928 metais buvo pirmoji Panevėžio žydų gimnazija hebrajų kalba. Ji laikyta prestižine, jos tarybos nariai buvo turtingiausi miesto žydai. Gimnazija veikė iki Antrojo pasaulinio karo.

1873 metais per Panevėžį nutiesta geležinkelio linija, ėmė kurtis pirmosios stambios įmonės – mechaniniai malūnai. Sumalti miltai bei įvairios kruopos per Liepoją buvo išvežami į Angliją.

Nemažai gyventojų pamena, jog ir dabartinio viešbučio ,,Romantic’’ pastate kadaise irgi veikė malūnas. Jis priklausė Bereliui Rubinšteinui. A. Astramsko teigimu, malūnų valdytojus būtų galima drąsiai vadinti vienais iš stambiausių to meto pramoninkų – juos lenkė tik lenkas verslininkas Stanislovas Montvila.

Vieni žudė, kiti gelbėjo

Žydų holokaustas – skaudi žaizda pasaulio istorijoje. Vis tik iki šiol egzistuoja išpažįstančiųjų antisemitizmą ir neigiamai nusistačiusiųjų prieš žydų tautą. A. Astramsko teigimu, egzistuoja dvi antisemitizmo rūšys – senasis tradicinis ir modernusis. Senasis sako, jog žydai nepripažino Jėzaus Kristaus, jį nukryžiavo ir dėl to yra kalti. Tačiau žydas gali pasikeisti, jeigu atsiverstų į krikščionybę – taip jis išpirktų savo nuodėmes.

Modernusis antisemitizmas atsirado XIX a. antrojoje pusėje. Jis byloja priešingai – žydas gimė su savo neigiamomis savybėmis ir niekada nepasikeis. Jį galima tik sunaikinti, izoliuoti ar kitaip išvaryti iš šalies..

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais visuomenės požiūris į žydus buvo ganėtinai tolerantiškas, daugiausiai įvykdavo vietinės reikšmės konfliktų, kokių pasitaikydavo įvairiose bendruomenėse.

Vėliau Lietuva atsidurė Rusijos imperijos gniaužtuose, o šioji laikėsi dviejų požiūrių į žydus. Iki 1881 metų žydus buvo bandoma integruoti ir asimiliuoti: steigiamos mokyklos, mokoma rusų kalbos ir panašiai.

Vienai rusų organizacijai, kurios dalis narių buvo ir žydai, nužudžius carą Aleksandrą II, Rusijos politika pasikeitė kardinaliai – pereita prie žydų izoliacijos.

Tačiau didysis žydų naikinimas Lietuvoje prasidėjo praėjusio amžiaus 5-ojo dešimtmečio pradžioje. 1940-1941 – tragiški metai žydų istorijoje. Atėjus tarybų valdžiai, visoje Lietuvoje, o taip pat ir Panevėžyje, uždarytos žydų mokyklos, gimnazijos, spaustuvės, ješibotas. Nacionalizuota daug pramonės, prekybos įmonių, gyvenamųjų namų, taip pat ir Panevėžio žydų ligoninė.

1941-aisiais, nacių armijai užėmus Panevėžį, prasidėjo pirmieji žydų tautybės žmonių areštai ir žudynės. Nors, anot A. Astramsko, lietuviai neretai bando dėl šių istorinių faktų atsakomybę priskirti vokiečiams, tačiau tiesa kur kas kartesnė. Istoriko teigimu, vokiečiai yra idealoginiai holokausto autoriai, o lietuviai – įrankiai, vykdę žydų trėmimą ir naikinimą.

Tų pačių metų birželio 26 – 27 dienomis Panevėžį užėmė nacių kariuomenė, o liepos 11-ąją miesto komendantas įsakė visiems žydams prisisiūti šešiakampę Dovydo žvaigždę ir per vieną dieną įsikelti į geto teritoriją. Dabar ją riboja Klaipėdos, J. Tilvyčio ir Nemuno gatvės.

Perkraustymą prižiūrėjo ir vykdė savivaldybės valdininkai, o getą, apjuostą dvejomis kartimis, saugojo 10-asis policijos batalionas.

Getas su jo visais gyventojais likviduotas per vos kelias žudymo akcijas. Vien rugpjūčio 23-osios egzekucijos metu nužudyta apie 8000 žydų: apie 1500 vyrų, 1600 vaikų, likusioji dalis – moterys. Kiekvienoms žudynėms buvo suformuojamas specialus būrys, kuriam priklausydavo keli gestapininkai, lietuvių tautinio darbo pirmojo bataliono kariai ir savanoriai.

Ir vis dėlto net tokioje klaikioje istorinėje beprotybėje būta išlaikiusiųjų žmogiškumą aukščiausia vertybe – žydų gelbėtojų, rizikavusių savo ir savo šeimų gyvybėmis. Vienas jų – tuometinis Panevėžio meras Karolis Reisonas, bandęs užginčyti kelių asmenų perkraustymą į getą. Pagalbos ranką tiesė ir Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas, vienuolė Marija Rusteikaitė.

Išsaugoti žydų kultūrą

Holokausto padariniai Lietuvoje buvo itin skausmingi, po fizinio bandymo susidoroti su žydų tauta sekė dvasiškai žlugdanti sovietinė okupacija.

1990 metais, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, atgimė ir Panevėžio žydų bendruomenė. Atsikūrė bendruomenės Taryba, kuriai vadovavo istorikas, publicistas, visuomenės veikėjas Anatolijus Fainbliumas. 1991 metais Tarybos pirmininko pavaduotoju išrinktas Gennadijus Kofmanas, o nuo 2001 m. jis ir vadovauja bendruomenei. Atsikūrusios Panevėžio žydų bendruomenės pagrindinis tikslas ir uždaviniai – judaistinių tradicijų, turtingos žydų kultūros išsaugojimas ir puoselėjimas.

1993 metais buvusio geto vietoje Panevėžio miesto savivaldybės ir Žydų bendruomenės pastangomis pastatytas paminklas „Geto vartai“. 1994 metais atidengtas memorialinis ženklas ant buvusio ješiboto pastato (Savanorių g. 11). 2001 metais tokiu pat atminimo ženklu pažymėti žydų maldos namai (Valančiaus g. 4).

Kadaise kloję Panevėžio gyvenimo progresui žydai šiuo metu Aukštaitijos sostinėje tesudaro nedidelę tautinę mažumą. Bendruomenės duomenimis, mieste gyvena per 100 žydų tautybės asmenų.

 

 

Galerija

Komentarai

  • Kodel rackausko niekas neisvare?

  • ar ne urbšininkai organizavo?

  • Vien itarimai, sunkiais nusikaltimais kaltinamam Rackauskui, daug ka pasako apie zmogu.

    • Atsakyti
Rodyti visus komentarus (3)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų