Žvilgsnis į Bistrampolį – iš toliau

Žvilgsnis į Bistrampolį – iš toliau

Būnant kituose regionuose visada malonu išgirsti geru žodžiu minint savąjį kraštą. Aukštaitija, Panevėžys turi kuo džiaugtis bei didžiuotis – apie šio krašto žmones, pasiekimus, ypatybes ne kartą kalbėta šalies mastu, rašyta respublikiniuose leidiniuose, knygose.

Užsienio laikraščiuose bei žurnaluose straipsnių apie Panevėžį rečiau aptinkame. Tačiau tokių radus būna ypač malonu suvokti, jog mūsų kraštas žinomas ir gerokai toliau.

Maloniai nustebintas buvo ir dvasininkas Rimantas Gudelis, vasarą Varšuvoje gavęs dovanų populiarų lenkišką žurnalą „Historia“, kuriame buvo publikuotas didžiulis rašinys apie Bistrampolio dvarą.

Žurnalą dovanojo buvusių dvaro savininkų palikuonis Tadeušas Bistramas. Su juo straipsnio autorius Jaroslavas Kosakovskis ir kalbėjosi apie Lietuvą, tikslino duomenis apie Panevėžio kraštą, Bistrampolį.

Rašinys, pavadintas „Bistrampolyje“, prasideda autoriaus pasakojimu apie, deja, per vėlai gautą, visu pusmečiu pavėlavusį kvietimą į filmo „Lietuviškieji „Tvano“ keliai“ premjerą, vykusią Bistrampolio dvaro žiūrovų salėje.

Lenkams nereikia aiškinti, apie ką bus kalbama, paminėjus žodį „tvanas“. Visiems aišku, jog dėmesys bus skiriamas garsiam lenkų rašytojui Henrikui Senkevičiui (1846–1916 m.). Visame pasaulyje žinomų kūrinių „Kryžiuočiai“, „Tvanas“ ir kitų autorius H. Senkevičius 1905 metais gavo Nobelio literatūros premiją. Jis buvo šeštasis šios premijos laureatas rašytojas.

Straipsnyje apie Bistrampolį ir ieškoma šio rašytojo pėdsakų Lietuvoje.

Žurnale „Historia“ išspausdinta Bistrampolio nuotrauka daryta prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Straipsnio autoriaus archyvo nuotr.

Užrašas ant nuotraukos prieš straipsnį „Bistrampolyje“ byloja: „Pagal daugelį žodinių liudijimų ir giminės pasakojimų, prieš rašydamas „Tvaną“ H. Senkevičius tą dvarą aplankė keletą kartų.“

Autorius rašo perskaitęs kvietime, jog kartu su filmo premjera įvyks iškilmės, kurių metu lietuviai ir lenkai atidengs Henriko Senkevičiaus apsilankymams Bistrampolyje atminti skirtą lentą.

Dvaras arti Panevėžio

Straipsnyje, kurį iš lenkų kalbos maloniai išvertė Regina Čirickaitė, rašoma: „Dešiniajame Nevėžio upės, taip pat žinomos ir iš Česlovo Milošo literatūros, krante esantį Panevėžio miestą kai kas priskiria garsiosios Liaudos apylinkėms. Bet kokiu atveju laikoma, kad Žemaitiją ir Liaudą nuo Lietuvos kitos dalies – Aukštaitijos skiria būtent į Nemuną įtekantis Nevėžis.

Savo knygoje „Pokalbiai apie laikus ir žmones“ kunigas, Šv. Petro bazilikos Romoje kanauninkas Valerijonas Meištavičius (1893–1982 m.) rašė: „Per Panevėžį vieškeliu tiesiai į pietus Barklainių ir Krekenavos kryptimi buvo važiuojama į Bistrampolį. Kelias, daugiausia smėlėtas, vedė per kaimelius, kol ateidavo į pušimis apaugusią kalvą, kurioje per užtvanką būdavo sukama į kairę ir tilteliu per upelį važiuojama į Bistrampolį.

Būdavo įvažiuojama į slėnį – jame platus kiemas, jo gilumoje stovėjo balti rūmai: labiau stanislaviška negu saksų statyba su skliautuotu pirmuoju aukštu, virš kurio buvo didelis, paremtas kolonomis balkonas. Iš to balkono šeimininkai žvalgydavosi atvažiuojančių svečių.“

Teksto autorius J. Kosakovskis klausia: „Ar tarp tų svečių taip pat būdavo ir Henrikas Senkevičius?“ Ir patvirtina, kad „pagal daugelį žodinių liudijimų ir šeimos pasakojimų Senkevičius, prieš rašydamas „Tvaną“, Bistrampolį lankė keletą kartų.“

Straipsnyje pasakojama apie artimus Bistramų kaimynus – Švoinickių šeimą, kuri „vėliau persikėlė į Krekenavos apylinkes Liaudoje, kur turėjo seną Rodų dvarą. Romanas Švoinickis iš Rodų (1845– 1912 m.) buvo žinomas dailininkas, jo darbai iki šiol puošia bažnyčias Krekenavoje ir Upytėje.

Juos galima pamatyti ir Varšuvos nacionaliniame muziejuje, nes Švoinickis kūrė ir Lietuvoje, ir mieste prie Vyslos“.

Pasakojama, kad Vladislavas Bistramas buvo pirmosios Senkevičiaus žmonos Marijos Šetkevičiūtės pusbrolis. Taigi labai tikėtina, kad, kaip skelbia pasakojimai, Senkevičius, keletą kartų svečiuodamasis Rodų dvare prie Krekenavos, taip pat lankėsi ir netoli esančiame Bistrampolyje.

Drauge su Romanu Švoinickiu lankė Vladislavą Bistramą ne tik kaip bendrą bičiulį, bet ir kaip giminaitį. Tą trijulę siejo ir pomėgis žaisti kortomis vintą, apie tai prisimenama visuose Bistramų ir Švoinickių giminių pasakojimuose.

Neabejojo Senkevičiaus lankymusi Bistrampolyje ir kun. V. Meištavičius, kuris minėtoje knygoje rašė: „… ponas Senkevičius kadaise praleido vasarą Bistrampolyje. Ten pažino mūsų bajoriją, Liaudą, Vadaktus, Pociūnėlius, ir taip jie pateko į jo trilogiją.“

Tekste pasakojama, kad pagal heraldikos specialistus ir namų archyvą, Bistramų šeima kilusi iš Prūsijos. „Lietuviškosios šakos pradininkas buvo Janas Kazimiežas Bistramas, karaliaus Vladislavo IV dvariškis. Už savo diplomatinius nuopelnus 1645 m. iš Lenkijos monarcho gavo 26 valakus žemės Orvistovskių valsčiuje ir Daukainiuose. Jo sūnus Janas Evaldas, vedęs lenkų bajoraitę Aną Sviencicką, dar nupirko netoli Panevėžio du folvarkus, vadinamus Barklainiais. Antroje XVIII a. pusėje vienas iš tų folvarkų, tam, kad skirtųsi, buvo pavadintas Bistrampoliu“, – rašoma minėtoje knygoje.

„Geriausi laikai Bistrampoliui atėjo, kai dvarus savo rankose sutelkė Karolis Bistramas (1790–1856 m.) ir jo sūnus, taip pat Karolis (1812–1886 m.), Panevėžio apskrities bajorų maršalka, vedęs Zofiją Mineikaitę, kuri kraičiu atsinešė keletą vertingų žemės valdų, buvusių Upytės krašte.

1863 metais caro valdžia Karolį (jaunesnį) įkalino už jo sūnaus, jau anksčiau minėto Vladislavo, dalyvavimą sukilime, o visus jam priklausiusius dvarus apkrovė sekvestru, ir, tik laimingai susiklosčius aplinkybėms, po keleto metų šeimai pasisekė juos atgauti.

Dar prieš caro sekvestrą Karolis Bistramas nusprendė vietoje seno medinio dvaro pastatyti ponišką rezidenciją. Mūrinis gyvenamasis namas buvo baigtas 1850 m., tačiau visos rezidencijos statyba su parko įkūrimu tęsėsi dar keliolika metų“, – rašo kunigas V. Meištavičius.

Kultūrinių renginių vieta

Daug dėmesio skyręs istoriniams įvykiams ir asmenybėms, straipsnio autorius rašo ir apie šių dienų Bistrampolį.

Apie Bistrampolio rūmų likimą po karo šiandien pasakoja dokumentinių filmų režisierius Tadeušas Bistramas: „Po karo Bistrampolio dvaras priklausė Panevėžio hidromelioracijos technikumo mokomajam ūkiui, vėliau tarybiniam ūkiui.

Iširus tarybiniam ūkiui, dvaras liko be šeimininko. 1997 metais Bistrampolis buvo perduotas Panevėžio vyskupijai (Kristaus Karaliaus katedrai) ir VšĮ Jaunimo integracijos centrui. Su tuo jaunimu bendradarbiavo suinteresuotas kultūrine veikla kunigas dr. Rimantas Gudelis. Galvodamas apie būsimą visos rezidencijos atgaivinimą, kun. Gudelis 2003 m. dar suniokotuose dvaro pastatuose organizavo pirmąjį Bistrampolio kultūros festivalį.“

Bistrampolio istorija – lenkiškame žurnale. Straipsnio autoriaus archyvo nuotr.

Apie kun. R. Gudelio veiklą Bistrampolyje režisierius T. Bistramas teigė sužinojęs visai atsitiktinai. „Tvarkydamas su savo filmais susijusius reikalus Kultūros ir tautinio paveldo ministerijoje jis išgirdo, kad ministerijos darbuotojos kalba apie Bistrampolį. Pasirodo, kun. Gudelis, visur ieškodamas lėšų rūmams atstatyti, kreipėsi taip pat ir į šią Lenkijos ministeriją. Asmeniškai tuo susidomėjęs Tadeušas Bistramas užmezgė kontaktus su dvasininku ir jau 2004 m. buvo pakviestas į II Bistrampolio festivalį su savo filmu apie Adomo Mickevičiaus jaunystę „Lietuva, Tėvyne mano“, – rašoma žurnale.

T. Bistramas žurnalo skaitytojams pasakoja apie permainas Bistrampolyje: „R. Gudelis nusprendė rūmus atstatyti, įrengti juose viešbutį, išsaugojant senąjį vidaus patalpų išdėstymą, o vienoje iš buvusių arklidžių įrengti parodų ir žiūrovų salę. Gautomis lėšomis, taip pat ir iš Europos Sąjungos, tie drąsūs planai per keletą metų buvo įgyvendinti. Kun. R. Gudelis tapo Bistrampolio notariniu savininku. Ir toliau ramiai plėtojo jį dominančią kultūrinę veiklą, toliau organizavo festivalius, į kuriuos pradėjo atvažiuoti žinomiausi Lietuvos menininkai – muzikai, dainininkai, rašytojai, dailininkai. Kunigo nuomone, pagal seną tradiciją bajorų dvaras, net ir perdarytas į viešbutį, turi būti kultūros ir meno centru.

Kultūros festivaliai suremontuotuose rūmuose Bistrampolyje vyksta jau beveik 15 metų. Juose dalyvauja menininkai ne tik iš Lietuvos ir Lenkijos, bet ir iš kitų Europos kraštų.“

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų