E. Blaževič nuotr.

Žurnalistika parodė pasaulio spalvas

Žurnalistika parodė pasaulio spalvas

 

Būdama vos dešimtokė ji pradėjo vesti laidą vietinėje Panevėžio radijo stotyje, o 24-erių jau galėjo džiaugtis geriausios metų radijo laidų vedėjos titulu. 2018-aisiais į Jutos Liutkevičiūtės rankas patekusi „Auksinės bitės“ statulėlė tapo ir jos charakterio atspindžiu. Nuolat daugiau nei kiti kėlusi klausimus ir ieškodama atsakymų panevėžietė anksti suprato norinti būti žurnaliste.

„Kas žino, ko norėjau būdama vaikas – galbūt tik šlovės ir būti žinių vedėja?“, – juokiasi sėkmingai žurnalistinės karjeros laiptais kopianti panevėžietė.

Pirmieji žingsniai žengti dar besimokant Panevėžio „Vyturio“ vidurinėje mokykloje. Lietuvoje buvo leidžiamas žurnalas „Mokyklos frontas“, tačiau Aukštaitijos sostinės mokyklose jis gana retai pasirodydavęs.

Panevėžietės tai nesustabdė – netrukus prie leidinyje publikuojamų straipsnių pasirodė ir J. Liutkevičiūtės pavardė. Idėjų nestokojančiai paauglei to neužteko. Vasarą jos balsas ėmė skambėti vietinės radijo stoties eteryje.

O mokydamasi Juozo Balčikonio gimnazijoje Juta aiškiai suvokė, jog tikrasis jos pašaukimas – žurnalistika. Visgi studijuoti to dalyko nenorėjo.

„Gana anksti pradėjau lankytis žurnalistų mokyklėles, važiuoti į įvairius seminarus ir ten labai daug dėstytojų sakė: „Įgykite normalią profesiją – politikos mokslų, istorijos, lietuvių kalbos, į žurnalistiką galėsite ateiti dirbti bet kada“, – prisimena Juta.

Panevėžietė prisimena pedagogus, bandžiusius atkalbėti nuo nelengvos žurnalisto profesijos, argumentuojančius, jog kas rytą teks susidurti su daug streso, nuolat sukti galvą, ką įdomaus surasti žinių ištroškusiai visuomenei.

Nors dėl išskirtinės išvaizdos Juta ne visuomet buvo suprasta aplinkinių, tačiau turėjo drąsos neišsižadėti savo laisvės. E. Blaževič nuotr.

Nors toji nežinomybė ir įtampa išties retkarčiais dabar aplanko, bet tuomet mokytojų perspėjimai neįbaugino atkaklios merginos. Juta visada buvusi ta, kuri nori žinoti kur kas daugiau nei kiti.

„Manau, jog tai ir lėmė, jog atsidūriau žurnalistikoje. Tai yra vieta, kur bent jau stengiesi išgirsti visas įmanomas puses ir suprasti, kad pasaulis nėra vien tik juodas ar baltas“, – sako J. Liutkevičiūtė.

Laisvė būti savimi

Juta prisipažįsta: būdama paauglė ji aplinkinių žvilgsnius traukė dėl gana iššaukiančios išvaizdos ir tai lėmė, jog dažnai likdavo nesuprasta.

„Niekada nekompleksuodavau, tik žiūrėdavau į žmones, kurie tyčiojasi, juokiasi, bado pirštais į mane, ir visuomet galvodavau: „Įdomu, o ką galvoja jie?“ Net norėdavau juos priėjusi užkalbinti: kas jiems taip nepatinka, kas taip erzina ir kodėl?“ – sako žurnalistė.

Panevėžietė dalijasi pamokančia istorija. Ji buvo neseniai įgijusi vairuotojo pažymėjimą ir kartu su tėčiu išriedėjo pasivažinėti miesto gatvėmis.

„Už manęs važiuojantys žmonės garsiai signalizavo, susijaudinau, jog labai blogai vairuoju. O mano tėtė sėdi visiškai ramus ir sako: „Juta, tu važiuok kaip tau reikia. Jeigu jiems yra blogai – aplenks“. Šita taisykle vadovaujuosi ir visame kame. Jeigu kam nors blogai – mane aplenks“, – šypteli pašnekovė.

Noras suprasti kitą padėjo J. Liutkevičiūtei užmegzti itin artimą draugystę su knygų pasauliu. Skaitydama panevėžietė sako pajutusi, kaip įdomu įsijausti į kito kailį. Namuose didelės bibliotekos, iš kurios būtų galima laisvai rinktis, nebuvo, tačiau skaitymo poreikį Juta patenkindavusi su kaupu.

„Skaitydavau labai daug, o tėvai suteikdavo visas sąlygas – neliepdavo eiti dirbti, skusti bulvių“, – juokiasi mergina.

Jutos šeima – skaičių žmonės. Tėvai matė, jog dukra linkusi prie menų, kalbos ir literatūros. Jau nuo pat mažų dienų jai buvo duota valia daryti ką norinti.

Taip ji drąsiai imdavo lankyti tai vieną, tai kitą būrelį, juos mesti ir vėl ieškoti naujos veiklos. Nemažai laiko Juta praleisdavusi ir viena: ką nors rašydavusi savo kambaryje prie stalo ar naršydavo internete.

Pašnekovės akimis, gerai, kai yra disciplina, tačiau jos atveju labiausiai pasiteisino ribų nebuvimas.

„Niekas per daug nesikišdavo į tai, ką darau, nekreipdavo į vieną ar kitą pusę. Tikriausiai aukštesnių galių dovana yra tai, jog su man duota laisve visai gerai susitvarkiau, o juk buvo galima nueiti šunkeliais“, – svarsto J. Liutkevičiūtė.

Tarmės nesikrato

Jau daugiau nei dešimtį metų J. Liutkevičiūtė dirba radijo laidų vedėja. Mergina sako, jog jos atvejis nėra unikalus – tenka pastebėti vis daugiau mokyklinio amžiaus jaunuolių, kurie į žurnalistinį lauką sėkmingai žengia nuo ankstyvos paauglystės.

Pati Juta atvirauja, jog jaučia atsistojusi į reikiamas vėžes ir puikiai mena linksmas istorijas, nutikusias dėl panevėžietiškos tarties.

Tiesioginio eterio metu kalbindama performanso menininkę iš Panevėžio Moniką Dirsytę, kurios akcentas yra iš tiesų labai ryškus, radijo laidoje nejučia ir pati pradėjusi panevėžiuoti – teko net stabdyti save.

Panašiai klostėsi ir pokalbis su aktoriumi Vytautu Anužiu. Nors jis jau nekalba panevėžiečiams būdingu akcentu, Juta šypteli, jog kalbėdamiesi apie miestą, jo gatves, teatrą ėmusi, kaip sako, net mąstyti panevėžietiškai.

Kartkartėmis pačios kalboje išlendantį dialektą Juta ne visada stengiasi užglaistyti.

„Tai kaip tik prideda žavesio – sterili kalba nėra įdomi“, – įsitikinusi žurnalistė.

Savo kelio gaires Juta Liutkevičiūtė susidėliojo dar mokykloje – žinojo, kad taps žurnaliste.

Televizijos žvilgesys netiko

Per dešimtį veiklos metų J. Liutkevičiūtė jėgas išbandė visuose medijos kanaluose, o kurį laiką laikraštyje „Panevėžio balsas“ net turėjo savo puslapį.

Žurnalistė prisipažįsta, jog blogiausiai jautėsi televizijoje. Buvo etapas, kada Juta nemažai filmavosi, o visa tai lydėjo kasdienis grimas.

Jos atmintyje ryškiai įstrigęs studijos ir gyvenimo už jos ribų kontrastas.

„Lauke – tamsu, lyja, o studijos šviesoje – netgi karšta. Esi kaip primadona išdažyta, pasipuošusi, o eidama pilku Savanorių prospektu ir pakeliui nusipirkusi bulvių, agurkų tiesiog supranti, jog tikrasis gyvenimas neturi nieko bendro su televizija. Nebijau nei kamerų, nei eterio, apsikvailinti ar pasakyti nesąmonę, bet dirbtinė prabangos, žvilgesio, spindesio, gero gyvenimo aplinka mane veikia neigiamai“, – sako Juta.

O štai radijuje ji kaip žuvis vandenyje. Didysis privalumas, Jutos nuomone, yra tai, jog klausytojas turi galimybę išgirsti pašnekovo balsą, intonacijas, emocijas: ironiją ne visuomet galima perskaityti, bet tikimybė išgirsti ironišką intonaciją – kur kas didesnė.

„Turiu prastą regėjimą, tad man visuomet norisi labiau įdarbinti ausis ir žiūrėti į medžius, o ne į ekraną“, – linksmai priduria Juta.

Drąsai prireikė laiko

Dešimtmetį žurnalistikos paslaptis gvildenanti panevėžietė sako, jog pasirinkusi šį kelią įsitikino, jog niekada nėra vienos tiesos ir niekada nebūna kaltas arba teisus tik vienas.

„Tiesa neegzistuoja, ji kaip miražas dykumoje: lyg ir visi ją matome, bet kai prieini arčiau, dingsta, pradedi abejoti jos buvimu, ji tampa sunkiai apčiuopiama“, – svarsto J. Liutkevičiūtė.

Vis dėlto ji mano esanti ankstyvojoje karjeros stadijoje, o ir reiklaus žvilgsnio į save nevengia. Prisipažįsta, jog ilgą laiką nedrįsdavusi užduoti kritiškų klausimų, nuolat norėjusi bičiuliautis su pašnekovais, jiems palikti teigiamos, draugiškos, šaunios žurnalistės įspūdį.

„Tik pastarieji pusantrų ar pora metų yra tokie, kai nebebijau nepatikti, kad kažkas nebus patenkintas mano klausimu, į mane piktai pasižiūrės“, – sako Juta.

Ir nors jai vis dar nemalonu išgirsti ironišką toną savo atžvilgiu ar jausti pašnekovo ketinimus pažeminti, sumenkinti pateikiamus klausimus, J. Liutkevičiūtė jau kur kas greičiau geba atsiriboti nuo kylančių nemalonių emocijų.

Nekariauja ir neužkariauja

Panevėžietės įdirbį pastebi ir gimtojo Panevėžio gyventojai. Mūsų pokalbio miesto kavinėje metu su žurnaliste sveikinasi ir vieną kitą gerą žodį pasako ne vienas praeinantis pro šalį.

Į Panevėžį ji grįžtanti aplankyti šeimos. Čia gyvena tėvai, o dabar, sukūręs šeimą, sugrįžo ir ilgus metus sostinėje gyvenęs brolis.

„Visuomet jaučiu pareigą į tai, kas vyksta Panevėžyje, reaguoti ir kaip žurnalistė. Redakcijoje neturiu kolegų iš Panevėžio, tad jeigu reikia kalbėti apie šį miestą, jo kultūrinį gyvenimą, dažniausiai jaučiu asmeninę atsakomybę, jog reikia kažką daryti: vykti į renginius, vesti tiesiogines transliacijas“, – sako Juta.

Bemaž šešerius metus ji nebegyvena Aukštaitijos sostinėje, visgi jaučia, jog supranta miesto gyvenimą, kuris, jos nuomone, per tą laiką šiek tiek pakito.

Sekti miesto aktualijas Jutą skatina ne tik darbo interesai, nors žurnalistui būdingas gyvenimo būdas nuolat kaupti žinių bagažą.

„Galiu su savo tėvais kalbėtis apie tai, kaip jiems sekasi, kas naujo – visiškai buitinėmis temomis, tačiau žurnalistė niekur nedingsta – net ir tuomet jau renku temas būsimoms laidoms“, – juokiasi J. Liutkevičiūtė.

Panevėžietės balsas radijo bangomis skamba jau daugiau nei dešimtmetį.

Ir į sostinės ritmą Juta nesunkiai įsiliejo.

Neseniai per Panevėžyje vykusį jaunimo renginį buvo iškeltas klausimas, kodėl būtent panevėžiečiai užkariauja sostinę? Pašnekovės akimis, tai labai drąsi ir pretenzinga formuluotė, nes sostinėje vietos kol kas randa visi.

Pati ji nesijaučia kariaujanti ir užkariaujanti – tiesiog kantriai ir atsakingai dirbanti savo darbą.

Panevėžietė džiaugiasi, jog sostinėje gausu kraštiečių, kuriems sekasi. Tačiau kiek prie šios sėkmės prisideda miestas, o kiek tai – šeimos, charakterio, ugdymo nuopelnai?

Vis dėlto ir Jutai tenka pastebėti, jog panevėžiečiai, kaip ir kiti, atvykę iš mažesnių miestų, pasižymi kažkuo savitu.

„Pati į viską žiūriu kur kas paprasčiau, ne taip komplikuotai, nenoriu apsistatyti kažkokiais įsivaizdavimais, apsimesti labiau protinga, gili, išmintinga, nei esu iš tikrųjų. Atvažiavęs į Vilnių iš mažesnio miesto esi labiau ištroškęs pamatyti, veikti. Žinoma, net ir tai turi pabaigą – miestas ilgainiui tampa toks pat, kaip ir bet kuris kitas“, – įsitikinusi J. Liutkevičiūtė.

Komentarai

  • Ar dar prisimeni savo septintoje klasėje parašytą eilėraštį pie šilkines moteris?
    Sėkmės Tau, brangioji !

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų