(T. Šiaudinio nuotr.)

Žmonėms suteikia sparnus

Žmonėms suteikia sparnus

Ėriškių kultūros centro meno vadovė Renata Laučkienė iki pirštų galiukų paskendusi meno pasaulyje. Ji ne tik tapo, bei ir kuria eiles, dainas vaikams ir suaugusiems bei siužetus spektakliams.

R. Laučkienė atskleidžia, kad jos kūryba gimsta iš meilės. Be jos žmogus gyvenimo kelyje visuomet jaustųsi alkanas ir ištroškęs.

„Nesvarbu, ką tu myli, tačiau svarbiausia kiekviename žingsnyje mylėti tai, ką darai“, – su šypsena sako menininkė. Ir priduria: „Nėra meilės, kuri šiek tiek neskaudėtų.“

Moteris mano, jog gyvenimas netektų prasmės ir spalvų, jei viskas aplinkui būtų gerai. R. Laučkienę įkvėpimas aplanko ne iš patogaus ir angeliška ramybe alsuojančio gyvenimo. Ji įsitikinusi, kad tik viską išjautus ir išgyvenus, dvasinis pasaulis gali virsti kūrybiniu pulsavimu.

„Viską reikia patirti šiame gyvenime, nes kitaip jį gali tekti pakartoti iš naujo“, – mintimis dalijosi R. Laučkienė.

Menininkė neslepia, kad ją, kaip ir kiekvieną iš mūsų, lydi angelas, todėl nenuostabu, jog jos paveiksluose jis neretas svečias. Tuo galima įsitikinti apsilankius neseniai atidarytoje tapytojos parodoje „Nuo žemės iki dangaus“.

R. Laučkienė prasitaria, kad mažą angeliuką, kuris užpildė vienatvę, ji sutikusi dar vaikystėje. Tačiau iš jos tapytų paveikslų žvelgiančių angelų nereikėtų sieti su religine tematika, nes iš tiesų tai tėra žmonės su sparnais.

„Angelų aš niekuomet nemačiau, net nežinau, ar jie turi sparnus. Galbūt jie panašūs į žvaigždes? Tikiu, kad angelai yra ir mums padeda, – kalbėjo Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė. Mano paveiksluose visai ne angelai. Aš tiesiog žmonėms prilipdžiau sparnus, nes angelams jų nereikia.“

Neretai žmonės menininkės teiraujasi, kaip ji nutapanti žmogų ir kas jai pozuoja. Ji interesantams atsakanti: „Aš žmogų moku mintinai.“

R. Laučkienė savo kūryba siekia perduoti žinią, kad niekas gyvenime nevyksta atsitiktinai. T.Šiaudinio nuotr.

R. Laučkienė savo kūryba siekia perduoti žinią, kad niekas gyvenime nevyksta atsitiktinai. T.Šiaudinio nuotr.

Sparnai – tai svajonės

Tapytojos angelai yra svajonių alegorija. R. Laučkienė savo kūryba siekia perduoti žinią, kad niekas gyvenime nevyksta atsitiktinai.

„Jeigu žmogus turi svajonių, atėjus laikui jos visuomet išsipildo. Aš tikiu, kad pastangos gyvenime duoda vaisių. Galbūt ne rytojui…“, – įsitikinusi menininkė.

Ji save laiko be galo aistringa ir žemiška moterimi, kurią vilioja dangaus aukštumos. R. Laučkienė būdama menininkė niekuomet nevaikštanti žeme, o nuolat skraidanti.

„Aš visą laiką beprotiškai įsimylėjusi, susižavėjusi ir atrodo, jog turiu sparnus, nes esu svajotoja. Nuolat gyvenime ieškau spalvų ir angelų tarp žmonių“, – atviravo moteris.

Gamtos apsuptyje gyvenančios tapytojos žvilgsnis dažniau krypstantis į žmogų. Gamtos ciklai kasmet kartojasi, o žmogaus unikalumas kaskart stebinantis. R. Laučkienė įsitikinusi, jog pasaulyje gausu meniškų ir įdomių žmonių. Ji mano, jog žmonių įvairovė ribojama rėmais bei vertinama vadovaujantis standartais.

„Nėra blogai, jei žmogus mąsto kiek kitaip nei visi. Būti kitokiam yra leistina. Netgi ir su sparnais. Nereikia bijoti būti keistuoliu“, – pabrėžė kūrėja.

Ji prisiminė, kaip žmonės nustebo pamatę jos tapytus angelus be plaukų. Tačiau dažniausiai angelo vaizdą R. Laučkienei padiktuoja fantazija.

Pokalbiai su angelais

Gyvenimu besidžiaugianti moteris nuo žmonių niekuomet neužsidaro ir nebijo būti tarsi atvira knyga. Ji gali valandų valandas kalbėti apie savo kūrybą bei dalytis gyvenimiška patirtimi. R. Laučkienė sako, kad jos meno mylėtojai yra postūmis ir toliau minti kūrybos kelius.

„Labiausiai vertinu žmones. Kiekvienas žmogus, atėjęs į mano pasaulį, virsta mano kūrybine mūza. Galbūt mano savitumas kartais nesutelpa nei į laiko, nei į dienų bėgimą“, – teigia parodos autorė.

Tačiau menininkė išlieka kukli ir išsitaria, jog tiek daug žmonių per savo parodos „Nuo žemės iki dangaus“ atidarymą išvysti nesitikėjusi.

R. Laučkienė neslepia, jog ne kartą jai tekę patirti, kaip skauda, kai pakerpami sparnai. Tačiau neigiamoms emocijoms ji dažniausiai stengiasi nepasiduoti.

„Kai netenki sparnų, tuomet žemę aplaistai ašaromis. Tačiau po kurio laiko rankos vėl kyla į viršų. Jeigu nesvajosi, nemylėsi ir pasiduosi, taip ir liksi ant žemės“, – tvirtino R. Laučkienė.

Menininkė pabrėžia, jog žmogaus dvasinis pasaulis yra paslaptis, tačiau duris į jį visuomet galima atverti angelui.

„To, ką žmogus išgyvena, niekas nesupranta ir negali pamatyti. Žmogus viską išgyvena su savo angelu, su kuriuo visuomet galima pasikalbėti. Ir tuomet tampa ramiau“, – šypsojosi moteris.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų