Prie kitų garbingų apdovanojimų istorikui Juozui Brazauskui bus įteikta ir knygnešio Martyno Survilos premija.

Žengiantis knygnešių keliu

Žengiantis knygnešių keliu

 

Šiandien, Knygnešio dienos išvakarėse, sostinėje vyksiančiame renginyje panevėžiečiui istorikui, pedagogui, publicistui Juozui Brazauskui bus įteikta knygnešio Martyno Survilos premija.

Paklaustas, su kokiomis mintimis jis sutiko tokį įvertinimą, mokytojas tikino dirbantis ne dėl apdovanojimų, vis dėlto sužinoti, jog jo veikla neliko nepastebėta, buvo malonu.

J. Brazausko darbštumo galėtų pavydėti daugelis. Nuolatinis kruopštus darbas ieškant faktų, istorinės medžiagos, jos perteikimas plačiajai visuomenei, rašymas davė svarių rezultatų – išleista jau beveik septyniasdešimt įvairių leidinių.

Knygnešio premija apdovanotas panevėžietis istorikas sako jaučiasi taip, tarsi būtų šiandienos knygnešys. Juk tai ta pati, tik mažiau pavojinga, veikla skleidžiant tiesos žodį.

„Man belieka išlikti šiandienos knygnešiu – visada sakyti tiesą, rašyti apie tautos kelią į laisvę, gerbti žmogų ir jo pasirinkimą matyti Lietuvą laisvą ir nepriklausomą. Nomenklatūros valdomoje Lietuvoje dar yra kas veikti. Kova už tiesą ir laisvę dar nebaigta“, – sako J. Brazauskas.

Tai, kad jo darbai matomi ir reikalingi visuomenei, byloja ir daugiau įvertinimų bei apdovanojimų.

Pernai J. Brazauskas pelnė Panevėžio savivaldybės Kultūros ir meno premiją už kultūros paveldo, kraštotyros sklaidą.

1990 m. jam vienam iš pirmųjų Lietuvos mokytojų suteikta istorijos mokytojo eksperto kvalifikacinė kategorija. J. Brazauskas – pirmojo Lietuvoje po 1990 metų Lietuvos istorijos vadovėlio autorius. Iki to teko Lietuvos istorijos mokytis iš sovietinių vadovėlių, kur daug kas būdavo nušviečiama visai kitaip.

1998 m. J. Brazauskui suteiktas Nusipelniusio panevėžiečio vardas mokslo srityje už parengtus vadovėlius, o 2013 metais Lietuvos Respublikos Seimo komisija apdovanojo mokytoją J. Brazauską G. Petkevičaitės-Bitės medaliu „Tarnaukite Lietuvai“, ne kartą jis įvertintas ir padėkos raštais.

Knygnešio kelias

Šiandien įteiksimos Knygnešio Martyno Survilos premijos steigėja, mecenatė – Šveicarijoje gyvenanti knygnešio anūkė, rašytoja Janina Survilaitė.

Jos žodžiais, nė viena tauta nėra perėjusi tokių kryžiaus kelių dėl savo raštijos išlaikymo kaip lietuviai. Knygnešio reikšmės niekas pasaulyje nesupranta taip, kaip ją suprantame mes.

Istorikas J. Brazauskas nori skaitytojams plačiau papasakoti apie knygnešį, kurio vardo premija jis apdovanojamas.

Pasakojimą jis parengė pagal Survilų šeimos autobiografinius duomenis.

Martynas Survila gimė 1853 metais dvaro kumečio šeimoje. Kadangi gabus jaunuolis išmoko skaityti ir rašyti, žandarų protokoluose visur prie jo pavardės pažymėta: „raštingas“ (suprask, „pavojingas“!).

M. Survila dirbo dvare ūkvedžiu, vedė ir, nusipirkęs iš dvaro žemės, pasistatė trobesius. pavyzdingai tvarkė savo ūkį.

Trisdešimtmetis M. Survila ėmėsi pavojingo, tačiau Lietuvai reikalingo darbo: gabenti iš Prūsijos uždraustas lietuviškas knygas ir per gimines ir bičiulius jas platinti. Jau knygnešystės pradžioje M. Survila užmezgė pažintį su žymiausiu knygnešiu Jurgiu Bieliniu ir kitais Lietuvos knygnešiais.

Pirmą kartą su pilna kuprine lietuviškų knygų M. Survila caro žandarų buvo sulaikytas Tauragės muitinėje 1887 metų lapkričio mėn. ir nuteistas Kauno gubernijos teisme.

Sunkioje kuprinėje per prūsų sieną pavojingai perneštų knygų platinimas reikalavo sveikatos, pasitikėjimo, slaptumo, tačiau knygnešiui norėjosi, kad tauta neliktų be lietuviško rašto, kad vaikai ir anūkai mokėtų lietuviškai.

Caro žandarų nuolat sekamas, jis daug kartų buvo areštuojamas ir kankinamas, iš viso septynerius metus praleido Archangelsko, Rygos, Sankt Peterburgo ir kitų kalėjimų vienutėse.

„Nepriklausomoje prieškario Lietuvoje knygnešys buvo gražiai pagerbtas. Jo vardas iškaltas Kauno istorinio muziejaus knygnešių sienelėje, valstybė jam paskyrė nemokamą gydymą“, – pasakoja J. Brazauskas.

M. Survila mirė 1937 metais.

Nelengvas buvo knygnešio sūnaus mokytojo Jono Survilos kelias. Jis buvo vienas iš tų pasišventusių nepriklausomos Lietuvos mokytojų, kurių tikslas buvo reikšmingiausi tautai darbai: patriotinis auklėjimas, kokybiškas jaunosios kartos lavinimas ir labdara.

Patriotinį jaunimo auklėjimą J. Survila suprato žymiai plačiau. Pastebėjęs, kad Lietuvos žemdirbystei pakelti reikia pažangių ūkininkavimo būdų, jis organizavo jaunųjų ūkininkų kursus viso rajono jaunimui. Okupavus Lietuvą, 1940 m. lapkričio mėn. mokytojas Jonas Survila buvo areštuotas, o 1941 m. nuteistas mirties bausme – sušaudyti. 2003 m. Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis teismas jam pripažino Laisvės kovotojo statusą.

Įamžino atminimą

J. Brazauskas pasakoja, jog knygnešio anūkė pedagogė ir rašytoja priklauso tai lietuvių kartai, kuri 50 metų niekam negalėjo atskleisti savo kilmės.

Jos tėvas, J. Survila iš Raseinių kalėjimo išvežtas į Rusijos gilumą ir per dukros vienerių metukų gimtadienį 1941 metais už kontrrevoliucinę veiklą buvo sušaudytas Orenburgo kalėjime.

Kur dingęs tėvas, šeima nežinojo, kol dokumentai apie jo mirties nuosprendį ir įvykdymo datą 1993 metais buvo parvežti į Lietuvos gyventojų Genocido ir rezistencijos tyrimo centro archyvus.

J. Survilaitė 1959 metais, gavusi atestatą, svajojo studijuoti pedagogikos mokslus Vilniaus institute, tačiau ten stojant reikėjo būti komjaunuole arba gauti iš rajono komjaunimo komiteto rekomendaciją, kad subrendusi politiškai.

Tad rinkosi Klaipėdos pedagoginę mokyklą, ją baigusi Raseinių vidurinėje mokykloje išdirbo 19 metų. 1972 metais neakivaizdiniu būdu baigė Vilniaus universiteto istorijos-filologijos fakultetą.

J. Survilaitės gyvenime Lietuvoje buvo dvi santuokos ir dvejos skyrybos. Trečioji santuoka įvyko emigracijoje Šveicarijoje, Ciuriche. Ištekėjo už lietuvio išeivio Stanislovo Vaitkevičiaus, per prieškario jaunųjų šaulių bendrą veiklą pažinojusio jos tėvą.

Santuokoje su juo laimingai išgyveno iki pat vyro mirties.

Ciuriche Janina įgijo slaugymo asistentės diplomą ir dirbo Ciuricho milijonierių senelių namuose.

Savo prisiminimuose ji rašo: „Patys dėkingiausi ir reikšmingiausi mano gyvenimo metai: vadovavimas Šveicarijos lietuvių bendruomenės valdybai (1998–2006), nuoširdus bendravimas ir atlikti Lietuvai reikšmingi darbai su senąja Šveicarijos lietuvių išeivių karta ir, žinoma, intensyvus kūrybinis laikotarpis.“

Per 28-erius gyvenimo Šveicarijoje metus ji parašė ir išleido 15 knygų, gavo 20 valstybinių ir visuomeninių apdovanojimų, tarp jų Vilniaus universiteto mokslinės bibliotekos, LR Knygnešio draugijos, Pasaulio lietuvių bendruomenės, Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordiną ir kt.

Nuo 2007 metų Janina Survilaitė – Lietuvos rašytojų sąjungos narė, turi pripažintą Lietuvos Respublikos meno kūrėjo statusą.

Įsteigusi knygnešio Martyno Survilos premiją ji įamžina savo senelio atminimą ir kartu skatina šiandienos žmones nepaliauti skleisti teisingą lietuvišką žodį.

Knygnešio diena

Kovo 16-ąją minint Knygnešio dieną Lietuvoje pagerbiami knygnešiai, lietuvių kalbos draudimo metais platinę lietuviškas knygas.

Kaip žinome, po 1863 metų sukilimo Rusijos imperijos valdžia uždraudė leisti knygas lietuvių kalba – visos knygos turėjo būti leidžiamos rusišku raidynu.

Lietuviai tam reikalavimui priešinosi, tačiau lietuviški leidiniai buvo konfiskuojami, deginami.

Žandarai savo darbą atliko itin uoliai: 1891–1893 m. vien tik sieną saugoję žandarai konfiskavo 37 718 lietuviškų knygų ir laikraščių; 1900–1902 m. ––56 182. Į tą skaičių neįtrauktos knygos, kurios buvo rastos ir konfiskuotos visoje Lietuvoje.

Nepaisant didelio konfiskuojamų spaudinių skaičiaus, jų vis nepaliaujamai daugėjo. Lietuviškos knygos ir laikraščiai plito iš rankų į rankas. Milžinišką darbą atliko spaudinių platintojai – knygnešiai. Už slaptą knygų laikymą ir platinimą tuo metu nukentėjo maždaug 1000 žmonių. Tarp jų buvo ir kaimiečių, ir kunigų, pasauliečių inteligentų.

Matydama nebegalinti sulaikyti slaptojo knygų platinimo, valdžia siūlė panaikinti spaudos draudimą. Tad knygnešiai Lietuvos istorijoje atliko ypatingą vaidmenį.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų