Savosios Voverinės vardą įamžino patys kaimo gyventojai. M. Garucko nuotr.

Voverinės pūstauodegės viešnios

Voverinės pūstauodegės viešnios

Bene visiems panevėžiečiams žinomi Paįstrio seniūnijoje esantys Šeškai, kur savaitgalį suvažiuoja sodų šeimininkai, ne vienintelis Panevėžio rajono kaimas, siejamas su gyvūno vardu.

Rajone suskaičiuotume dešimtis tokių – yra čia ir Vabalai, ir Meškiai, ir Oželiai, Stirninė, Katinai, Barsiukai, Vilkai, Skruzdėlynė, Kurmėnai ir dar daug kitokių.

O toje pačioje Paįstrio seniūnijoje, prie pat Panevėžio rajono ribos, glaudžiasi kaimelis labai mielu ir žavingu vardu – Voverinė.

Vos keturios trobos belikusios tarp Gailiūnų ir Medikonių įsikūrusiame gražiai vadinamame kaime.

Iš tiesų Gailiūnų, Voverinės ir Medikonių žmonės – tarsi vieno didelio kaimo gyventojai, nuo seno sudarantys nemažą vieningą bendruomenę.

Yra išsaugota ir 1948 metais daryta nuotrauka, kai visi jie įsiamžino kartu prie kapinėse tais metais pastatyto kryžiaus. Baltom skarelėm pasipuošusios ar vienplaukės moterys, vos vienas kitas vyras ir didžiulis būrys vaikų.

Šiais laikais – 2016 metais, kai buvo pastatytas naujas kryžius, vėl drauge fotografuotasi – tik susibūrusių gailiūniškių, voveriniškių bei medikoniškių jau mažiau, o vaikų ir visai reta.

„Mano atmintis siekia tuos laikus, kai sodybų Voverinėje buvo dešimt, per 40 žmonių jose gyveno. Kaime net malūnas veikė“, – pasakoja iš Medikonių kilusi, o dabar Voverinėje gyvenanti Viktorija Paipolienė.

Iš visų kraštų į Voverinę

Gerokai daugiau gyventojų anksčiau būta ir Gailiūnuose bei Medikoniuose.

Ir dabartiniai, ir buvę šių trijų kaimų gyventojai kasmet Voverinėje rengia kraštiečių susitikimus. Į juos apie šimtas žmonių iš visų Lietuvos kampelių ir net iš užsienio suvažiuoja.

Ir šiemet birželio 8-ąją toks susitikimas įvyks – V. Paipolienė, kiti kraštiečiai jau aktyviai jam rengiasi.

Kaip ir kasmet tradiciškai po šventų Mišių Pušaloto bažnyčioje visi atvyks į Voverinę ir ūksminga liepų alėja eis iki aikštelės prie tvenkinio, kur ir stalai, ir suolai bus sustatyti, ir muzikantai gros.

V. Paipolienė dėkinga, kad tokių susitikimų organizavimą remia Gailiūnų ūkininkas Arvydas Kryževičius, kraštiečių norui susitikti neabejingas ir daug padeda Paįstrio seniūnas Virginijus Šležas.

Kraštiečiams smagiai laiką leidžiant, nuolatinės artimo miško gyventojos rudauodegės voverės turbūt nepasirodys. Jos labiau mėgsta šeimininkauti, kai niekas nemato.

„Mano atmintis siekia tuos laikus, kai sodybų Voverinėje buvo dešimt, per 40 žmonių jose gyveno. Kaime net malūnas veikė“, – pasakoja iš Medikonių kilusi, o dabar Voverinėje gyvenanti Viktorija Paipolienė. M. Garucko nuotr.

Voverė vagilė

Voverinės gyventoja šmaikštauja, kad šitoks kaimo pavadinimas labiausiai jam ir tinka.

„Kieme auginu lazdyną, bet jo riešutų paskanaujame labai retai – bebaigiančius sunokti voverės išsiskina“, – juokiasi V. Paipolienė.

Tačiau kada jos riešutus nuskabo, niekas nė nepastebi. Retai tuos gyvūnėlius kieme pamatysi. Nors miestų soduose ar parkuose gyvenančios voverės nebaikščios, kartais net iš žmonių rankų gali maistą pasiimti, miškų voverės žmonių neprisileidžia, nuo jų slepiasi.

Voverinės voverės ne tik nuo medžių riešutus nusiskina, suranda ir kieme neatsargiai paliktus.

Ponia Viktorija pasakoja kartą turguje kelis kilogramus lazdynų riešutų nusipirkusi pastatė du krepšius kieme ant stalo prieš saulutę džiūti.

Turėjo įvairių reikalų ir visai dienai riešutus pamiršo. Vakare atėjusi paimti rado tuščius krepšius – vieno dugne vos trys riešutėliai bebuvo likę.

„Turbūt dukra ar žentas į vidų įnešė“, – pamanė moteris.

Bet abu tikino prie krepšių net priėję nebuvo.

Tik paskui suprato, kieno čia darbas – takeliu einant link miško ne vienas voverių pamestas riešutas buvo pastebėtas.

„Nepykstu ant voveryčių už tuos riešutus“, – sako ir suvenyrinę voverę kieme tupdo moteris. Lai ji puošia Voverinę.

Netoli V. Paipolienės namų ošiantis miškas nuo seno eglynu vadintas – daug eglių, pušų jame augo. O voverės būtent spygliuočių miškuose dažniausiai ir gyvena, nors nevengia ir mišrių bei lapuočių.

Tiesa, kaip sako Voverinės senbuvė, eglynu miško jau gal ir nebetinka vadinti – iškirsta jame žaliavusi didžioji dalis spygliuočių.

Savo mokykloje

Voverinės, kaimyninių kaimų žmonių istorija – skaudi kaip ir visos Lietuvos. Iš čia vežė, čia šaudė, laužė likimus.

Namas, kuriame dabar gyvena V. Paipolienė, – kadaise buvusi mokykla. Čia ir ji pati mokėsi – 1957 metais pradėjo eiti į naujos mokyklos pirmą klasę.

Iki tų metų mokykla buvo įkurta gretimoje sodyboje – ištrėmė čia gyvenusią Reinatų šeimą ir švietimo įstaigą jų name atidarė. Iki šiol išliko jau dabar kitų žmonių įsigytas pastatas, supamas rūpestingų šeimininkų kadaise sodintų išlakių liepų.

Tų pačių Reinatų žemėje ir dar vieną mokyklą valdžia pastatė – iš medžiagų, nugriovus kito išvežto žmogaus trobas.

Trijuose kaimuose vaikų augo daug – į vieną mokyklą visi jau nebetilpo, tad viename pastate buvo pradinė, kitame – septynmetė mokykla.

Atsiradus galimybei, V. Paipolienė pusę mokyklos pastato įsigijo ir iš miesto sugrįžo į gimtąsias vietas.

Jos tėvų namų Medikoniuose – iki kurių nė kilometro nesusidaro – jau seniai nebėra.

Gimtojo krašto istorija besidominti moteris sako, kad pirmoji Medikonių mokykla buvo atidaryta 1916 metais Gailiūnų ūkininko Jono Židonio troboje. Pirmoji mokytoja – Antanina Aleksandravičiūtė. Mokyklą lankė per trisdešimt vaikų iš visų trijų kaimų.

Šį kartą Voverinėje tupi tik suvenyrinė voverė. M. Garucko nuotr.

Kaimas netuštėja

Voverinė – vienas iš tų mažučių jaukių Aukštaitijos kaimų. Viltis, kad jis laikui bėgant galutinai neištuštės – gyva.

O štai kitas Paįstrio seniūnijos kaimas žvėrelio vardu – Šeškai, atvirkščiai nei dauguma kaimų, ne tuštėja, o plečiasi. Seniūnas V. Šležas sako, kad čia dabar gyvena daugiau kaip du šimtai žmonių. Prieš maždaug dvidešimt metų nesuskaičiuota nė penkiasdešimties.

Nors kaime gyventojų daugėja, vietinių tarp jų surasi vos vieną kitą. Juk Šeškai – sodininkų bendrijų teritorija. Jame, kaip sako seniūnas, net trys bendrijos – „Lakštingalų“, „Piniavos“ ir „Merkurijaus“.

Iš praeities atėjo tik pavadinimas, taip iki šiol ir neatskleidęs, kada ir kokie šeškai čia lakstė.

Vis dėlto Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas humanitarinių mokslų daktaras Vykintas Vaitkevičius įsitikinęs – su gyvūnais daugelio kaimų pavadinimų sieti nereikėtų. Pavadinimas dažniausiai kildinamas nuo ten gyvenusių, kaimą įkūrusių žmonių pavardės.

Yra tik retų išimčių, tarp jų gali būti ir Voverinė, kai vėlesniais laikais atsiradęs vienkiemis ar kaimelis buvo pavadintas būtent tenykščių gyvūnų vardu.

Mokslininkas neabejoja, kad ir Panevėžio rajone esančių minėtų kaimų pavadinimai susiję ne su žvėreliais, o žmonių pavardėmis.

Kad ir toks Oželių kaimas. Jo pavadinimas kilo nuo kadaise buvusios labai populiarios lietuviškos Ožio, Oželio pavardės.

17 amžiuje lenkinant visas lietuviškas pavardes, daugelis jų išnyko, o kaimų pavadinimai liko.

Juk iš tų pačių Ožių ar Oželių atsirado dabartyje viena populiariausių Kazlausko pavardė.

Daugybę lietuviškų pavardžių buvo sulenkinta. Kiškis tapo Zajancu, Zajančiausku, Zaikausku, Vanagas – Jastramskiu, Gulbinas – Lebedausku ir panašiai.

Katinų, Meškių, Vilkų kaimų pavadinimus mokslininkai taip pat kildina nuo senųjų lietuviškų pavardžių.

Galerija

 

Komentarai

  • Nuostabus, šiltas straipsnis apie savą kraštą. Ačiū.

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų