Vladas Lašas: „Darysiu viską, kad Kaunas klestėtų“

Vladas Lašas: „Darysiu viską, kad Kaunas klestėtų“

Vladas Lašas – technikos mokslų daktaras, Oslo verslo taikos premijos laureatas, įvairių iniciatyvų kūrėjas ir dalyvis, verslininkas. Jis – garsaus gydytojo, alergologijos pradininko Lietuvoje akademiko Vlado Lašo anūkas. Žmogaus, kurį drąsiai galima vadinti tikruoju Kauno elitu, vardas pastaruoju metu siejamas su iniciatyva pakviesti bendrovę „Tesla“ statyti „Gigafactory“ gamyklą Lietuvoje.

Nei sėkmė versle (su bendraminčiais įkūrė pirmą Lietuvoje skubių tarptautinių siuntų tarnybą ir gavo UPS kontraktą), nei aktyvi socialinė veikla, nei daugybė bendraminčių visame pasaulyje nepakeitė esminių vertybių. V.Lašas nuolat pabrėžia tai, kas svarbiausia: noras mokytis ir tobulėti, drąsa priimant sprendimus, atvirumas naujovėms ir įvairioms nuomonėms, plačios pasaulietinės pažiūros, ekologija, pagarba žmogui ir kuklumas. Nesureikšmindamas jis pasakoja apie sprendimą į šeimą priimti du vaikus ir žaismingai prisimena pažintį su vienu garsiausių pasaulio milijardierių Richardu Bransonu.

Koks buvo Vladas Lašas – gydytojas, mūsų pašnekovo senelis? Kokia buvo V.Lašo mama, baigusi legendinį Vilniaus universiteto lietuvių kalbos ir literatūros kursą kartu su Justinu Marcinkevičiumi, Alfonsu Maldoniu, Algimantu Baltakiu? Ar V.Lašas žino atsakymą ir į vieną svarbiausių pastarojo meto klausimų – kaip sustabdyti lyg gaisras Lietuvą stekenančią emigraciją?

– Bederinant interviu su jumis, susidarė įspūdis, kad labai daug keliaujate. Vieną dieną jūs – Budapešte, kitą – Vilniuje, dar po dienos – jau Amsterdame. Ar visuomet taip?

– Ką tik buvau Amsterdame, dalyvavau „Hyperloop“ – naujai transporto rūšiai pristatyti skirtoje konferencijoje, surengtoje kartu su Nyderlandų vyriausybe. „Hyperloop“ – dideliame vamzdyje, vakuume, ant magnetinės pagalvės lėktuvo greičiu judanti kapsulė su kroviniais ar keleiviais. Kelionė tarp Kauno ir Vilniaus centrų „Hyperloop“ truktų apie 8 minutes, Varšuvos centre galėtume atsirasti greičiau negu per pusvalandį. Ši technologija labai sparčiai kuriama ir tobulinama. Kartu su Suomijos vyriausybės ir verslo delegacija neseniai apsilankiau „Hyperloop One“ kompanijos inovacijų centre Kalifornijoje ir bandomosios linijos statybos vietoje Nevadoje. Esu įsitikinęs, kad ir mes Lietuvoje galime prisidėti kuriant ir plėtojant šią technologiją. Mokykimės iš suomių, olandų – nuostabu, kaip greitai ir darniai jie reaguoja, ima veikti pamatę naujų galimybių savo valstybei ir jos žmonėms.

Aišku, dažniausiai važinėju maršrutu Kaunas–Vilnius. Tačiau noriai keliauju po pasaulį, nes tik taip gali tiesiogiai pamatyti, sužinoti daug įdomių ir naudingų dalykų, susipažinti ir pabendrauti su žmonėmis, kuriančiais naujoves, siekiančiais padaryti, atrodytų, neįmanomus dalykus. Kiekvienąkart tas idėjas, ryšius atveži ir į Lietuvą. Džiugu, kad tarptautiniuose renginiuose – konferencijose, parodose – atstovaudamas Lietuvai turiu progų papasakoti apie mūsų darbus bei iniciatyvas, sudominti įtakingus didžiųjų pasaulio kompanijų vadovus, pakviesti į Lietuvą ir paklausti: kuo mes galime būti čia jums naudingi? Po tokių susitikimų atsiranda daugiau galimybių atvesti naujas įmones į mūsų šalį.

– Jūsų vardas dažnai siejamas su elektrinių automobilių ir atsinaujinančios energijos milžinės „Teslos“ atėjimu į Lietuvą. Kokia dabar situacija dėl Lietuvos galimybių turėti gigafabriką?

– Energinga ir profesionali „Investuok Lietuvoje“ komanda intensyviai ruošia šalies pasiūlymą. Šį mėnesį turėtų įvykti ir ūkio ministro Mindaugo Sinkevičiaus vizitas į Kaliforniją (JAV), ten jis planuoja susitikti su mums įdomių novatoriškų kompanijų, potencialių partnerių ar investuotojų, taip pat ir „Hyperloop One“, „Teslos“ vadovais.

Daug po pasaulį keliaujantis V.Lašas džiaugiasi turėdamas progų sudominti įtakingus didžiųjų pasaulio kompanijų vadovus, pakviesti juos į Lietuvą. (J. Butkutės nuotr.)

„Tesla“ kol kas nėra oficialiai paskelbusi savo planų Europoje, todėl dabar pats laikas intensyviai rengti jiems pasiūlymą. Turime laiko pagalvoti, kaip mes galime geriausiai pritraukti šią inovatyvią milžinę į Lietuvą. Drauge yra proga pasvarstyti, kaip netolimoje ateityje, atsiradus naujos kartos transportui – autonominiams automobiliams be vairuotojų, keisis mūsų kelionės, kaip joms reikės pritaikyti mūsų miestus. Tai nėra tolima ateitis. Girdėjau tiesiogiai TED konferencijoje Vankuveryje „Teslos“ vadovo žodžius: serijinis automobilis jau iki metų pabaigos bus aprūpintas programine įranga, leidžiančia visiškai be vairuotojo įsikišimo nuvažiuoti iš Los Andželo į Niujorką. Dažnai mes užmirštame, kad autonominiai automobiliai pirmiausia apsaugo mus nuo avarijų, žmogaus nedėmesingumo, nuovargio, klaidų. Tai – labai svarbus dalykas. Gal ir mes galime būti pionieriai diegiant, kuriant ir tobulinant autonominių automobilių programinę įrangą?

Beje, prieš porą savaičių Budapešte teko diskutuoti šia tema su „Google“ mokslininku, kuris vadovauja dirbtinio intelekto kūrimo programoms. Diskusijoje dalyvavo ir daugiau žmonių iš Lietuvos bei kitų Centrinės Europos šalių, dirbančių dirbtinio intelekto srityje, šių šalių vyriausybių atstovų, taip pat buvęs Estijos prezidentas Toomas Ilvesas.

– Regis, įdomių žmonių sutinkate nuolat. Seras R.Bransonas – vienas žymiausių šio meto britų verslininkų, milijardierius, vienos garsiausių pasaulio verslo grupių „Virgin Group“ įkūrėjas, vadovas ir ekstremalių pojūčių bei nuotykių mėgėjas. Kaip su juo susipažinote?

„Google“ dirbtinio intelekto diskusijoje Budapešte kaunietis susipažino su Estijos prezidentu T.Ilvesu. (V. Lašo asmen. archyvo nuotr.)

– Su juo susipažinau TED konferencijoje Monterėjaus mieste Kalifornijoje prieš 12 metų. R.Bransonas buvo pakviestas skaityti pranešimo, paskui su juo pavyko visai įdomiai pasikalbėti. Aš jam padovanojau Gražinos Sviderskytės knygą apie garsų lietuvių pilotą Paulių Marcinkų, panašų nuotykių ieškotoją, kaip ir pats R.Bransonas.

Po kelerių metų Richardas pakvietė mane prisijungti įkuriant „Carbon War Room“, ne pelno organizaciją. Jos tikslas – parodyti, kaip verslas gali tausoti aplinką, stabdyti klimato kaitą, ir visa tai padaryti pelningai, be subsidijų. Iš tikrųjų klimato kaita ir aplinkosaugos iššūkiai yra puiki galimybė naudojant naujus verslo modelius, modernias technologijas sukurti daug naujos vertės ir naujoviško verslo. Buvo labai įdomu bendrauti ir mokytis iš kitų šios organizacijos steigėjų – garsių ir daug pasiekusių verslo lyderių. Keletą kartų teko būti Richardui priklausančioje Nekerio saloje Didžiosios Britanijos Mergelių Salose Karibuose. Nors, atrodytų, ten toks rojaus kampelis, tinkamas tik pramogoms ir poilsiui, tačiau vyko labai turiningos diskusijos su mokslininkais, verslininkais, įvairių iniciatyvų autoriais. Prieš trejus metus ten organizavome konferenciją Karibų regiono saloms-valstybėms, rezultatas – konkretūs planai, kaip joms pereiti prie 100 proc. atsinaujinančios energetikos. Visam gyvenimui įsiminė studijų savaitė Nekerio saloje, Oksfordo profesorių paskaitos.

Prieš kelerius metus R.Bransonas buvo atvykęs į Lietuvą ir „Žalgirio“ arenoje vykusioje lyderystės konferencijoje „Forum One“ skaitė pranešimą. Kad būčiau tikras, jog niekas jam nesutrukdys atskristi, rytą nuskridau į Londoną, nuvažiavau pas Richardą, į jo namus Oksforde, ir po mūsų „Carbon War Room“ diskusijos privačiu Richardo lėktuvu atskridome į Kauną. Kad tokie žmonės atvyktų, tenka pasistengti… Iki šiol su šia charizmatiška asmenybe palaikau ryšius.

– Grįžkime prie jūsų. Kaip susidomėjote elektronika, automobiliais, technika?

– Kiek aš pats save atsimenu, šie dalykai traukė nuo kelerių metukų. Visą laiką mane lydėjo vaikiškas smalsumas, jį dar ir tėvai skatino. Aišku, ir pats domėjausi įvairia technika, automobiliais, elektronika, kosmosu. Po truputį pomėgiai keitėsi. Nemažą gyvenimo dalį praleidau darbuodamasis universitete. Kai dabar pagalvoju, akademinėje veikloje užtrukau ilgiau negu versle. O verslas? Kodėl skubios siuntos? Nepriklausomybės pradžioje labai reikėjo kurjerių ryšio su Vakarų valstybėmis ir tai atrodė itin sudėtinga – sovietinis paštas buvo vienintelė galimybė. Per pirmą kelionę į JAV 1989-aisiais pamatęs privačias kurjerių kompanijas, su dviem bendraminčiais įkūriau skubių siuntų paslaugas teikiančią įmonę. Pirmosios mūsų pačių iniciatyva išsiųstos siuntos buvo laikraščiai su Kovo 11-osios Nepriklausomybės Aktu – jas siuntėme dvylikai Pasaulio lietuvių bendruomenių užsienio šalyse. Per 27 m. bendrovė išaugo, bet verslo partneriai likome tie patys.

Konferencijoje DLD17 Miunchene V.Lašas bendravo su „Intel“ vadovu Brianu Krzanichu. (V. Lašo asmen. archyvo nuotr.)

Mano pomėgių sritys nesikeičia, tačiau technologijos vystosi taip sparčiai, kad turiu pats vis ko nors nauja išmokti. Daug įdomių technologijų kuriame bendrovėje „Elinta“, kuriai vadovauja mano kolega iš darbo KTU laikų – dabar verslo partneris dr. Vytautas Jokužis. „Elinta“ tęsia darbus universitete pasirinktoje kompiuterinės regos srityje.

Pirmiausia, pagalvokime patys, kaip padėti artimiems žmonėms, kad jie galėtų įsitvirtinti Lietuvoje, – pataria V.Lašas.

– Ką tik didžiausiame technologijų ir inovacijų festivalyje Baltijos šalyse „Login“ jums buvo įteiktas labai garbingas apdovanojimas už gyvenimo nuopelnus technologijų srityje. Kaip jį vertinate?

– Malonu ir džiugu gauti tokį įvertinimą. Ypač turint omenyje, kad „Login“ bendruomenė yra moderni ir reikli. Jaučiu jaunimo įvertinimą, o tai labai svarbu. Mano darbas susijęs su įvairiais startuoliais, kitais ambicingais jaunimo technologijų projektais, veikla, kuri jaunuomenei labai reikšminga. Jei galiu padėti jauniems žmonėms ir pasiūlyti idėjų, man smagu.

– Jūs gimęs, užaugęs ir studijavęs Kaune, bet esate išmaišęs visą pasaulį. Galėjote ir turbūt turėjote ne vieną galimybę pasilikti dirbti, tarkime, Silicio slėnyje. Bet jūs nepalikote gimtojo miesto, idėjų nepardavėte, priešingai – visomis išgalėmis stengiatės pritraukti investicijų į šį miestą. Kodėl? Kuo Kaunas jums toks svarbus?

– Taip, aš esu tikras kaunietis. Kaip sakau, tikras aukštaitis, gimęs ir užaugęs Aukštaičių gatvėje. Kaunas man labai savas, mielas, pažįstamas nuo vaikystės miestas, čia gyvena daug draugų ir pažįstamų. Aš stebiu, kaip miestas auga, keičiasi, kaip atsiranda gražių naujų iniciatyvų, kurių be mūsų tiesiog nebūtų.

– O koks jūsų vaikystės Kaunas? Juk esate garsaus gydytojo anūkas.

– Mano vaikystės Kaune buvo gausu ypatingų žmonių, iš kurių galėjau daug išmokti. Pirmiausia, aš turėjau tikrai puikų senelį – jo vardu ir buvau pavadintas. Prof. Vladas Lašas mane, kelerių metų vaiką, pasiimdavo į medicinos institutą, nusivesdavo į savo katedrą ir leisdavo dairytis, kiek tik akys geidžia, paliesti įdomius daiktus – kabinete stovėjo medikų studijoms skirti žmogaus griaučiai, buvo pilna knygų ir kitų įdomių dalykų. Šis įspūdis iš senelio kasdienybės išliko visą gyvenimą. Senelis buvo labai dėmesingas, betarpiškas, ramus, iš lėto apmąstantis ir labai išmintingai patariantis žmogus. Pamenu, kai Aukštaičių g. gale veikė žaislų parduotuvė, su seneliu eidavome pirkti žaislų. Man tai buvo šventė.

O jo žmona, mano močiutė prof. Janina Lašienė buvo įdomus ir malonus pašnekovas. Ji visada bendraudavo su anūkais ir, kaip pati sakydavo, su anūkinėmis marčiomis. Senelio netekome anksti (man tebuvo devyneri metai), o močiutė sulaukė ir mūsų vedybų, ir proanūkių.

V. Lašas didžiuojasi esantis KTU alumnas. (V. Lašo asmen. archyvo nuotr.)

Prisimenu ir kitus savo senelius – mamos tėvus. Ne vieną vasarą praleidau mamos tėviškėje Anykščiuose. Mamos tėtis buvo vargonininkas, muzikos mokytojas, chorvedys. Mamos mama laikė ūkį, karves, pienu aprūpindavo ir kaimynus.

– O kodėl jūs netapote gydytoju?

– Pasukau tėčio pėdomis, jis – inžinierius elektronikas. O mano mama baigė Vilniaus universitetą, lietuvių kalbą ir literatūrą. Ji studijavo legendiniame kurse su Justinu Marcinkevičiumi, Algimantu Baltakiu ir buvo išrinkta kurso seniūne.

– Jūsų žmona – jūsų bendramintė, visas idėjas ir iniciatyvas aptariate kartu. Gal taip lengviau, kai šeimoje randate bendrą kalbą? Kokia jūsų šeima?

– Su būsima žmona Audrone mokėmės viename kurse, vėliau kartu dirbome KTU. Paskui kartu pradėjome UPS verslą. Tačiau ji pritaria ne visoms mano avantiūroms, juk turi būti ir kritika, ir diskusija. Ir ne be pagrindo – ne visada yra pasitikėjimas. Kažkada simpatišką bendramokslę pavežiau motoroleriu, tačiau Panemunėje, sankryžoje, nepastebėjęs mus partrenkė moskvičius. Nebuvau avarijos kaltininkas, bet chirurgas kitą dieną pasakė: „Sulaužei koją merginai, turėsi vesti.“ Taip ir nutiko: avarija baigėsi vestuvėmis, jau daugiau nei 30 m. esame kartu.

Vyresnieji vaikai – Dalia ir Vaidotas – jau suaugę ir patys vadovauja įmonėms. Sūnui perdaviau savo pareigas – jis jau kelerius metus vadovauja mūsų su draugais įkurtai skubių siuntų įmonei, o duktė po studijų ir darbų užsienyje grįžo į Vilnių, vadovauja trimačių modelių startuoliui „CGTrader“.

Kai Dalia ir Vaidotas išvažiavo mokytis, Kauno vaikų gerovės centre „Pastogė“ baigėme kursus ir vėl tapome jaunais tėvais – prie mūsų šeimos prieš dešimt metų prisijungė Paulius ir Vaida. Dabar jiems keturiolika ir šešiolika. Nemanau, kad sunkiau svetimus vaikus auginti nei savus. Jie labai greitai tampa savais vaikais. Patys žinome, kad visko būna ir su savais. Vaikai visada atneša daug džiaugsmo, bet, aišku, reikalauja laiko, dėmesio ir rūpesčio. Daugiausia šio krūvio tenka Audronei. Tiesiog savo pavyzdžiu norime padrąsinti ir paskatinti visus tėvus. Auginti svetimus vaikus nėra sunku ar rizikinga. Dažnai siūlau studentams: jei tėvai sako, kad namai tušti, kai jūs išvažiavote mokytis, patarkite jiems tokiu būdu vėl tapti jaunais tėvais.

– Jūs garsėjate kaip progresyvus darbdavys. Pasiūlėte savo darbuotojams nusistatyti atlyginimą patiems. Tačiau ne visiems pasisekė su darbdaviais. Pakalbėkime apie emigraciją, kuri dauguma atvejų susijusi su mažu atlygiu ir jaunam žmogui nepalankia socialine politika. Kaip, jūsų nuomone, sustabdyti emigraciją?

– Tai nėra paprasta. Bet galima. Pirmiausia, pagalvokime patys, kaip padėti artimiems žmonėms, kad jie galėtų įsitvirtinti Lietuvoje. Juk geriausiai žinome jų poreikius ir siekius. Net jei jie išvažiuoja į užsienį, turime palaikyti ryšius, padėti jiems neatitrūkti, visą laiką siekti atrasti, ką galime daryti kartu. Anksčiau ar vėliau atsiras idėja ar galimybė plėtoti savo verslą sugrįžus arba patrauklus darbo pasiūlymas Lietuvoje, kurio nebesinorės atsisakyti. Džiaugiuosi, kad taip apsisprendė mūsų vyresnieji. Dalia ir Vaidotas mokėsi, dirbo keliose užsienio šalyse, bet dabar abudu vėl Lietuvoje.

Mano vaikystės Kaune buvo gausu ypatingų žmonių, iš kurių galėjau daug išmokti.

Jeigu jaunas žmogus išvažiuoja studijuoti į užsienį, tai sveikintina. Anksčiau mūsų tėvai iš Šilalės ar Panevėžio kaimo į Kauną važiuodavo mokytis medicinos ar inžinerijos, dabar mūsų vaikai įstoja ir į Kembridžą, ir į Stanfordą. Tuo reikia pasidžiaugti. Jei mes jiems, mūsų patiems gabiausiems, padėsime stipendijomis, palaikymu, daugelis sugrįš į Lietuvą, o kartu atsiveš savo ryšius, padės susikurti darbo vietas kitiems, nesimokiusiems geriausiuose universitetuose. Todėl ir kviesdami „Tesla Gigafactory“ mes ruošiame Lietuvą kitoms mums įdomioms inovatyvioms pasaulio kompanijoms. Iš esmės tokio lygio investicijos pakeistų Lietuvos ekonomiką ir išspręstų emigracijos problemas. Kai atsiranda didelės apimties projektas, jis daro įtaką viskam: ir ekonomikai, ir švietimui, ir kiekvieno Lietuvos piliečio gyvenimui. Mes tikrai galime savaip pakartoti Airijos sėkmės pavyzdį, kai šalis prisikvietė „Intel“ investicijas ir iš esmės pakeitė savo šalies ekonominę situaciją, apgręžė emigracijos srautus atgal į Airiją. Neseniai teko lankytis Pabradėje, kur veikia moderni medicininę įrangą eksportui gaminanti įmonė „Intersurgical“. Jos sukurtas darbo vietas žmonės vertina. Ši gamykla pakeitė visą Pabradę. Taip mes galime pakeisti ne tik Kauną, bet ir visą Lietuvą.

Komentarai

  • daug juokingos savireklamos, niekda neteko girdėti apie pilotą Paulių Marcinkų, toks buvo bankininkas Vatikane. Tai apie jį knygą Bransonui itekta? Ar apie Romualdą Marcinkų?

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų