Vietoj pietų – meno injekcija

Vietoj pietų – meno injekcija

 

Papietauti medžių paunksnėje ir neskubėti sugrįžti į darbą – apie tai svajoja ne vienas darbuotojas. Svajonėms lemta išsipildyti – panevėžiečiai galės be didelių kliūčių atitrūkti nuo darbo, pasimėgauti pietumis ant žolės ir paganyti akis į kvapą gniaužiančius meno kūrinius.

Savo vidinio kiemelio vartus visuomenei vasarą plačiai atveria miesto Dailės galerija – čia pirmą kartą organizuotas renginių ciklas „Pietūs ant žolės“. Pietautojams tereikia atsinešti lauknešėlį, pledą, bet svarbiausia – norą pažinti šiuolaikinį vizualųjį meną.

Parodų koordinatorė Aurelija Seilienė sako, kad idėja suburti gyventojus bendrai, jaukiai popietei jai kilusi spontaniškai. Kurį laiką su kolegomis svarsčiusi, kaip būtų galima panaudoti kiemelį, kūrybiška menotyrininkė nusprendė sujungti peną sielai ir maistą kūnui – gurmaniškus pasisėdėjimus meniškoje aplinkoje lauke.

Visai neseniai socialinėje erdvėje miestui ir panevėžiečių socializacijai neabejingas jaunimas ėmė svarstyti, kad galerijos erdvė – puiki vieta neįpareigojamoms iškyloms, susibūrimams, diskusijoms ne tik apie meną, bet ir gyvenimą.

Aurelija džiaugiasi, kad šios mintys patiko kolegoms: panašios jau kurį laiką sukosi jų galvose. Tad maždaug per mėnesį užgimė šilta, nekasdienė iniciatyva, o puoselėtos mintys virto veiksmais.

A. Seilienė sako, jog pietų idėja pasirodžiusi priimtiniausia: neįpareigojama, smagi ir paprasta. Kol kas vakariniams užsiėmimams, anot jos, nėra užtektinai išteklių: tai reikalauja daugiau investicijų, laiko ir darbo sąnaudų.

Iniciatyvos autoriai tikisi vienu šūviu nušauti du zuikius: sustiprinti miestiečių draugystę ir įskiepyti meilę menui. V. Bulaičio nuotr.

Tikisi augimo

A. Seilienė tvirtina, kad pagrindinis tikslas yra parodyti žmonėms kitokią meno įstaigos pusę – ne tik edukacinę, rimtą, bet ir atvirą, tarnaujančią žmogui.

„Norime, kad panevėžiečiai pamatytų, jog čia nereikia vien ateiti pasižiūrėti į rimtą meną, kurį kartais net sunku suprasti. Čia gali vykti visiškai kasdieniškos veiklos, galima praleisti savo laisvalaikį – kad ir ateiti papietauti ar atsigerti kavos“, – šypsosi ji.

A. Seilienė tikisi, kad po tokių susitikimų gyventojai užmegs glaudžius tarpusavio ryšius, įdomias pažintis, išaugs meno mylėtojų gretos. Kol kas koordinatorei tenka pripažinti, jog galeriją lanko panaši auditorija – tą pačią galima pamatyti bene kiekvienoje parodoje.

„Nesitikime pritraukti labai daug žmonių ir didelių pokyčių nesitikime, nors labai to norėtumėme. Jeigu tai pasiteisins, bus nuostabu“, – viliasi ji.

Specialistė prisipažino nesitikėjusi pirmą kartą organizuojamame renginyje pamatyti tiek susidomėjusių miestiečių. Tačiau, kaip sako, tai tik dar labiau skatina apmąstyti renginio tęstinumo viziją. Aurelija kol kas nenori atskleisti planų, bet prasitaria, kad žmonių iniciatyvumas gali padėti gimti ne tik gardžioms popietėms, bet ir vakarienėms meno apsuptyje.

„Estetinis aspektas vis tiek veikia. Ar žmonės nuspręs tik pavalgyti, ar išsineš ką nors daugiau, priklauso nuo kiekvieno asmeniškai. Tikiu, kad net ir nevalingai, vis tiek kažkas liks atmintyje“, – sako A. Seilienė.

Galerijos pagrindiniame pastate dabar veikia žinomo šalies menininko, skulptoriaus Romualdo Inčirausko paroda „Skulptūra tarytum juvelyrika“. Keramikos paviljone ir kiemelyje lankytojai gali susipažinti su Panevėžio tarptautinių keramikos simpoziumų kolekcijos kūriniais. Atėjusieji gali įvertinti ir Panevėžio dailės mokyklos mokinių baigiamųjų darbų parodą bei tarptautinio vaikų piešinių konkurso „Išgirsti pačią slapčiausią gamtos kalbą“ laureatų darbus.

„Pietums ant žolės“ kiemelis atsivers dar kelis kartus: liepos 25 ir rugpjūčio 22 dienomis.

 

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų