Tomas ir Diana Rudokai – skirtingi menininkai, žiūrintys viena kryptimi

Viena pavardė – skirtingi pasauliai

Viena pavardė – skirtingi pasauliai

Panevėžiečių dailininkų Rudokų kūryba žinoma ir vertinama ne tik savojo krašto meno mylėtojų.

 

 

Panevėžio kultūrinio gyvenimo padangėje Rudokų pavardė skamba gana dažnai. Menininkai – du broliai bei jų žmonos savo kūrinius nuolat eksponuoja parodose, aktyviai dalyvauja įvairiuose renginiuose, dirba pedagoginį darbą, visuomenei plačiai skleidžia meno idėjas bei rodo jo galimybes.

Šiomis dienomis jaunesniojo brolio Tomo ir jo žmonos Dianos kūrybą gali pamatyti dar platesnis žiūrovų ratas – sutuoktinių paveikslai eksponuojami sostinėje.

Praėjusią savaitę Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje atidaryta paroda „Du pasauliai. Kuriančios poros. Diana ir Tomas Rudokai“.

Pristatydamas darbus parodos kuratorius Albinas Vološkevičius sakė, kad tai – pirmoji tęstinio projekto „Du pasauliai. Kuriančios poros“ paroda. Tokių malonių susitikimų, pasirodo, bus ir daugiau.

„Ieškant kompromisų įvairiose gyvenimo situacijose, poroje gyvenantys žmonės ilgainiui suformuoja panašų gyvenimo būdą, įpročius, socialinę padėtį, pomėgius, laisvalaikį. O kaip yra su kūryba, ypač tada, kai abu

partneriai – kūrėjai, turintys savo braižą?“ – rašyta parodos anonse.

Į šį klausimą atsakymo galima ieškoti apžiūrint ne tik toje parodoje eksponuojamus darbus, bet ir apžvelgiant abiejų menininkų porų kūrybos kelią.

Girmantas ir Jolanta Rudokai taip pat ne kartą savo darbus eksponavo kartu, tad žiūrovai galėjo pamatyti, kokie jie įdomūs bei skirtingi.

Šiuo metu su G. Rudoko kūriniais galima susipažinti Kauno paveikslų galerijoje – tarptautinėje akvarelės bienalėje „Baltijos tiltai. 2018. Iš esmės“.

Tarptautinės atrankinės-konkursinės parodos žiuri šių metų dalyvius atrinko iš daugiau kaip šimto savo kūrinius pateikusių autorių. Šiemetinės parodos erdvėse pristatyta atrinktų autorių iš dvylikos šalių kūryba – tarp jų ir panevėžiečio.

J. Rudokienės darbai dėmesį atkreipia Panevėžio miesto dailės galerijoje – dabar čia vyksta paroda „Aukštaitijos dailė“.

Rengiant tokias parodas dailininkams kaskart yra pateikiama teminė kryptis, kuria siūloma vadovautis atrenkant darbus naujai ekspozicijai.

2018 metų parodos tema „Memento mori“ – „Atmink, kad mirsi“ kvietė menininkus įdomiems pamąstymams, skatino apsvarstyti, perdėlioti savo vertybes, dar kartą atrasti ir įvertinti gyvenimo prasmę.

Parodoje „Aukštaitijos dailė“ taip pat eksponuojami ir D. Rudokienės bei G. Rudoko darbai.

Girmantas ir Jolanta Rudokai turi daug bendro, bet savo menine raiška – absoliučiai skirtingi.

Visi kartu

Beje, visų keturių Rudokų kūrinių parodos – ir Panevėžyje, ir kitur – taip pat buvo ne kartą surengtos. Naujausia – praėjusiais metais Janinos Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje Kėdainiuose.

Tiksliau, tai buvo net ne keturių, o penkių Rudokų paroda, pavadinta „R-5“. Joje savo kūrinius pristatė

dar ir Tomo bei Dianos dukra Marija Rudokaitė. Prieš porą metų baigusi studijas Vilniaus dailės akademijoje, jaunoji menininkė parodoje pasirodė su tekstilinės grafikos darbu.

„Penki vienos šeimos skirtingų kartų kūrėjai, turintys daug bendro ir tuo pačiu metu esantys absoliučiai individualūs savo menine raiška, požiūriu į juos supančius kasdienius reiškinius, keliantys savo kūrybai skirtingus tikslus“, – taip paprastai ir tiksliai save apibūdino parodos autoriai.

Apie kiekvieną jų pateikta trumpa informacija: J. Rudokienė pristatyta kaip grafikė, nuo 2001 metų – Lietuvos dailininkų sąjungos narė. „Popierius ir pieštukas, tai du komponentai, kurių pagalba grafikė įtraukia žiūrovą į meno pasaulį, kuriame akmuo, laikraštinis origamis, lamdyto popieriaus lapas sukuria keistą iliuziją“, – rašyta apie šią menininkę.

Tais pačiais metais J. Rudokienė surengė dar vieną svarbią – personalinę parodą Kauno galerijoje „Balta“.

G. Rudokas – tapytojas, Lietuvos dailininkų sąjungos narys nuo 1995-ųjų. Pastarieji metai autoriui buvo gana sėkmingi – jis net du kartus tapo tarptautinės akvarelės bienalės ,,Baltijos tiltai“ laureatu: „Akvarelė yra technika, kurią puikiai jaučia ir virtuoziškai įvaldė šis kūrėjas. Atrodytų, kad vanduo, pigmentas ir popierius įspraudžia menininką į tam tikrus rėmus, tarsi apriboja „technikoje“ ir formate. Tradiciją pateikti netradiciškai – toks akvarelininko G. Rudoko moto“.

Diana ir Jolanta Rudokienės – Panevėžio dailės mokyklos mokytojos.

D. Rudokienė – tapytoja, Lietuvos dailininkų sąjungos narė nuo 2001 metų. Ji pristatyta taip: „ D. Rudokienė įsileidžia žiūrovą į savo kuriamos moteriškos tapatybės pasaulį, kartu sukeldama nedidelę meninę – socialinę provokaciją, tarsi kviečia kartu surasti atsakymą į savo tapatumo klausimą. Beveik visų jos paveikslų herojė – moteris. Neperkrautas spalva paveikslų koloritas, paprasta kompozicija, ramūs figūros rakursai, visa tai tarytum transliuoja žinią žiūrovui – ateikit, pažiūrėkit į trapią jauną būtybę, egzistuojančią kažkokioje paralelinėje erdvėje. Bet pastabesnis žiūrovas įžvelgs daugiau: gilus ir paslaptingas moters žvilgsnis, pralieta arbata, apnuoginti medžių siluetai, tarsi erdvėje pakibęs gėlės žiedas – tai simboliai, detalės, kuriantys atskirą moters „mikrokosmosą“, jos saldžiai kerintį ir paslaptingą pasaulį.“

T. Rudokas – grafikas, Lietuvos dailininkų sąjungos narys nuo 1999 metų. Jis ir šios sąjungos Panevėžio skyriaus pirmininkas bei galerijos ,,Galerija XX“ vadovas. Dailininkas teigė pastaruoju metu savo kūryboje bandantis sujungti tautinio ornamento simboliką su XX bei XXI amžiaus aktualijomis. „Ornamentika mano darbuose atlieka dekoro ir minimalaus simbolio reikšmę“, – sakė jis.

Kūrybos kaita

Visi keturi Rudokai skirtingais metais yra baigę tuometinio Šiaulių pedagoginio instituto (dabar Šiaulių universitetas) Dailės fakultetą.

Visi, be intensyvaus kūrybinio, dirba ir pedagoginį darbą. G. Rudokas – Panevėžio kolegijos dėstytojas, be to, jis Bendruomenių rūmuose įsteigtos dailės studijos suaugusiesiems „Spalvų ratas“ vadovas. Veda užsiėmimus, padeda žmonėmis, kuriems menas, dailė ne tuščias žodžių skambesys. Suaugę žmonės, pavargę po darbų, vakarais renkasi į pamokas ir , paėmę teptukus į rankas, tiesiog atsigauna, pailsi, išreiškia savo mintis.

D. Rudokienė ir J. Rudokienė – Panevėžio dailės mokyklos mokytojos. Jų mokiniai – dar tik žengiantys į gyvenimą ir savo pašaukimo jame ieškantys žmonės.

T. Rudokas taip pat dirba su jaunimu . Jis jau 25 metus yra Paįstrio Juozo Zikaro gimnazijos dailės mokytoju. Be pedagoginio darbo, jis ir aktyvus visuomenininkas.

Šiemet 50-ąjį gimtadienį minėjęs T. Rudokas buvo pagerbtas miesto vadovų – menininkui įteikta padėka už ilgametę kūrybinę veiklą bei indėlį į Panevėžio miesto kultūrinį gyvenimą.

Jubiliejinės sukakties proga menininkas „Galerijoje XX“ gausių jo kūrybos gerbėjų, draugų, bendraminčių, visų menu besidominčių panevėžiečių dėmesiui pateikė personalinę parodą „Transformacijos“.

Autorius teigė, jog surengti šią parodą paskatino „A galerijos“ savininkas A. Vološkevičius, pakvietęs dalyvauti projekte ir suteikęs galimybę išreikšti mintis ant didelių drobių.

Geometrinės abstrakcijos ir įvairios geometrinės figūros autorių žavėjo jau seniai. Jis tvirtino norėjęs išbandyti, kaip iš trikampių, kvadratų ir kitų formų jam pavyktų sudėlioti paveikslą. T. Rudokui visas procesas tuomet atrodęs nesunkus, tačiau pabandžius, kaip pats patikino, teko pripažinti, jog realybė yra kiek kitokia.

Tie paveikslai eksponuojami Vilniuje dabar veikiančioje sutuoktinių T. ir D. Rudokų parodoje.

T. Rudokas, apibūdindamas savo kūrybą, teigia, jog pastaruoju metu jo braižas keičiasi – jis kiek kitaip pradėjo matyti, suvokti ir pertekti. Juk, kaip sako menininkas, niekas negali būti vis toje pačioje vietoje – keičiasi žmogus, keičiasi ir jo kūryba.

„Kūryboje man labai svarbi mane supanti aplinka, tai, kaip ji mane veikia ir kaip šis poveikis persiduoda kitiems, todėl dažnai pastarųjų metų mano darbuose žiūrovas gali rasti urbanistinio peizažo ar interjero detalių. Žmogaus figūra yra visiškai geometrizuota ir „suabstraktinta“ į trikampį ar jų grupę. Figūra tampa simboliu, vidinių išgyvenimų personažu“, – teigia menininkas.

Naujausius, niekur dar nerodytus darbus sostinėje pristatanti D. Rudokienė taip pat teigia jaučianti poreikį keistis. Ir jos kūryba tampa kitokia – menininkei norisi mažiau detalių, daugiau ramybės, tylos.

Nors juodu su vyru ir kaip žmones, ir kaip menininkai yra labai skirtingi, vis dėlto vienas kitą papildydami tik laimi. „Mes dvi priešybės, žiūrinčios viena kryptimi“ – teigia moteris.

Tapatybės paieškos

Apie savo kūrybą D. Rudokienė sako: „Tapyba man – natūralus poreikis, neatsiejamas nuo buvimo čia ir dabar. Tai tapatybės paieškos, leidžiančios sau atsakyti į klausimą – kas aš, ką aš veikiu, kodėl aš tai darau ? Kūryboje svarbu tai, kaip mes ją atpažinsime ir interpretuosime. Raktas į kūrybingumą – tai noras kažką bandyti, rizikuoti ir pažiūrėti, kas bus.“

Asmens tapatybę menininkė apibūdina kaip turinčią daug funkcijų, sudėtingą, sudarytą iš tarpusavyje persipinančių sferų. Juk tapatybę lemia ne vien tai , kaip tu suvoki pats save, tačiau ir tai, kaip tave suvokia kiti. Tarptautiniai plenerai, projektai, parodos menininkei yra nepaprastai vertinga patirtis. „ Tai ir bendravimas, ir galimybė dirbti šalia skirtingų mokyklų, skirtingų kultūrų ir skirtingos patirties dailininkų. Tai proga tobulėti, įsivertinti, galimybė ieškoti naujų savęs pažinimo kelių“, – teigia D. Rudokienė.

59 metų G. Rudokas parodose dalyvauja jau daugiau kaip trisdešimt metų. Jo sukurtos freskos puošia Panevėžio visuomeninių pastatų interjerus, jo kūrinių yra įsigiję privatūs asmenys Lietuvoje ir užsienyje.

Visą gyvenimą – nuo pat studijų baigimo prieš 35 metus jis dirba ir pedagoginį darbą.

Kūryba visą tą laiką taip pat visada šalia. Laiko, noro ir gebėjimų užtenka viskam.

Menininkas pasakoja, kad pradėdamas paveikslą jis žino iš anksto, kas jame bus pavaizduota, išreikšta. Nors eskizų niekada nedaro – kūrinio vizija išnešiojama mintyse. „Einu kur nors, važiuoju ar ką nors dirbu – vis galvoju, svarstau, dėlioju, ką ir kaip darysiu“, – sako menininkas.

Idėjos jam gimsta iš kasdienių dalykų – skaitant laikraščius, žiūrint televizijos laidas. Tad ir visuose jo darbuose galima pastebėti, nors kartais ir užkoduotų, laikmečio, jo aktualijų ženklų. Jam įdomu, ką kūriniuose atranda ir pastebi žiūrovas.

G. Rudokas norėtų, kad jo kūryba skatintų ir mokytų žmones džiaugtis, mylėti, o ne pykti, pavydėti ar kiekviename žingsnyje ieškoti blogio.

„Daugiau pozityvumo visiems“, – linki vienas iš keturių menininkų Rudokų ir neabejoja, kad jam pritartų ir visi kiti.

Komentarai

  • Šaunuolis p. Tomas, šaunuolė jo žmona. Ieškoti, nerimti ir nešti gerą nuotaiką žmonėms yra šaunu.

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų