Važiavo į vestuvių metines – atsidūrė konkurse

Važiavo į vestuvių metines – atsidūrė konkurse

 

Televizijos dainų konkurse „Du balsai – viena širdis“ pasirodęs Panevėžio muzikinio teatro atlikėjos Gražinos Krikščiūnienės ir jos dukros Redos Venediktovos tandemas prie ekranų prikaustė visą Lietuvą. Tačiau ne visi žino, kad užkulisiuose dėl šio dueto jaudinosi dar trys muzikalios širdys, kurių viena ir įstūmė moteris į didžiausią jų gyvenimo avantiūrą.

Du balsai – viena širdis, o tiksliau būtų sakyti – penki balsai ir viena dainuojanti širdis, nes būtent tokia panevėžiečių komanda su Gražina ir Reda priešakyje nuo vasaros du mėnesius taranavo muzikinių duetų konkursą per televiziją. Jau po pirmo kraštiečių pasirodymo mama ir dukra pakerėjo minią žiūrovų bei konkurso komisiją. Nenuostabu, kad išskirtinis duetas sugebėjo prasibrauti iki paties finalo ir laimėti antrą vietą.

„Nenuvertinome savęs, bet tiek pasiekti irgi nesitikėjome – galvojome, kad bent atranką ir dar du etapus praslystume, kitaip būtų labai gėda. Juk vis dėlto esame dainuojančios moterys“, – po konkurso apie savo didžiausią nuotykį sutiko papasakoti R. Venediktova ir jos mama.

G. Krikščiūnienę panevėžiečiai pažįsta jau seniai. Sovietmečiu ji aktyviai koncertavo geriausiuose Panevėžio restoranuose su gyvos muzikos grupėmis. Vėliau dainavo miesto profesionaliame moterų chore „Volungė“. Šiam iširus buvo pakviesta į Muzikinio teatro gretas, dalyvavo vokalinėje grupėje „Camerata“.

Laideliai surišo muzikalią porą

„Esu kilusi iš Kupiškio rajono, Skapiškio miestelio. Čia žmonės iki šiol prisimena mano tėvelius, kurie labai mylėjo muziką, buvo dainingi ir aktyviai dalyvavo kultūrinėje veikloje“, – pasakojo G. Krikščiūnienė.

Baigusi Kupiškio muzikos mokyklą, kur išmoko griežti smuiku, buvusi kupiškėnė iš karto įstojo į tuometinę Panevėžio J. Švedo pedagoginę muzikos mokyklą.

Dar tebestudijuojančią merginą pastebėjo „Lietkabelio“ gamyklos vadovai, pakvietę septyniolikmetę į savo muzikinį kolektyvą. Tais laikais buvo madinga, kad kiekvienoje įmonėje, kombinate ar fabrike virė savas kultūrinis gyvenimas, už tai atlikėjai net ir pinigų gaudavo.

„Lietkabelio“ laiduose susipainiojo ir pati Gražina. Čia muzikali mergina susirado būsimą vyrą.

„Buvome kelios septyniolikmetės, vadovas paprašė grupės vaikinų mus prižiūrėti, palydėti namo, kad nieko nenutiktų. Tai toks Rimukas, grojęs bosine gitara, kaip lydėjo, taip ir nulydėjo iki šių dienų“, – juokiasi G. Krikščiūnienė.

Gražina ir jos dukra Reda kartu dainuoja jau seniai šventėse, puotose, tačiau profesionali scena jas sujungė tik televizijos konkurse.

Jos sutuoktinis Rimantas dabar jau nieko bendro su muzika nebeturi, kaip šmaikštauja dukra, nebent dulkes nuo gitaros nuvalo. Vyras turi verslą, bet muzikos mūzai, kaip seną skolą, jis šią vasarą nusprendė paaukoti savo žmoną ir vaikus.

Jų Krikščiūnams gimė trys – ir visos mergaitės. Dvi vyriausias šios šeimos atžalas, kurios ir atrodo kaip dvynės, Laurą bei Redą teskiria 11 mėnesių, o jaunėlė Kristina į pasaulį atėjo po ilgesnės – 13 metų pertraukos.

„Konkursas „Du balsai – viena širdis“ – tėčio sumanymas. Jis sugalvojo ir niekam nesakęs užregistravo mus su mama. Po to dvi savaites ši pešėsi pati su savimi, ar verta ten dalyvauti“, – pasakojo Reda.

Skambūs genai

Diskusijoje dėl pasirodymo konkurse dukra stengėsi palaikyti bet kokį mamos atsakymą. Nors dar prieš metus pati nė nebūtų prisileidusi panašios minties.

„Nesimokiau jokioje muzikos mokykloje. Bet kai išsiriti tokioje šeimoje, o dar seneliai dainavo, matyt, natūraliai imi dainuoti. Man visada būdavo iššūkis, kad ir važiuojant automobiliu, pažiūrėti, ar gebu atkartoti per radiją skambančią dainą“, – apie potraukį muzikai kalbėjo draudimo bendrovėje „Gjensidige“ dirbanti R. Venediktova.

Baigusi vidurinę mokyklą, ji įstojo į universitetą mokytis žemiškesnio nei muzika dalyko – verslo administravimo, nors paauglystėje turėjo minčių pasukti į chorvedybą. Nuo muzikinio kelio atkalbėjo gydytojai, pastebėję mergaitės balso stygų pakitimus.

Reda juokiasi visada buvusi šeimos skardžiabalsė. Entuziazmo ir begalinio emocingumo pavyzdžiu laikoma moteris juokauja, kad garsaus balso jai reikėjo savo tiesoms įrodyti. O galbūt tai tėra kaukė, nes moteris itin bijo scenos ir nė iki šiol nesuvokia, koks velnias ją užvijo ant televizijos scenos konkurse „Du balsai – viena širdis“.

Tiesa, scena pašnekovei nėra svetima, dešimt metų su mama ji dainuoja šventėse, puotose.

„Kartais visai nereikia mokslų. Jei turi talentą kažkam ir dar padirbėji, viskas puikiai pasiekiama“ , – apie savo dainingą dukrą kalba mama.

Muzikalios ir kitos šios šeimos atžalos. Vyresnioji Laura baigė muzikos mokyklą, dirba pirkimų vadybininke ir, sukūrusi savo šeimą, daugiau laiko skiria vyrui bei vaikams. O padainuoja, pasak Redos, nebent siurbdama kambarius, nors sesės balsui negaili pagyrų.

Į menus pasuko Krikščiūnų jaunėlė – baigusi dailės mokyklą, dabar studijuoja universitete kūrybines industrijas, vienoje įmonėje talkina dizaineriui. Mokykliniais metais išbandė mados modelio darbą.

Visas tris dukras tėvas aklai įstūmė į muzikinę avantiūrą ir joms teko iš naujo susirasti savo muzikinę gyslelę.

Panevėžio muzikinio teatro atlikėjos bei Miežiškių kultūros centro muzikinio kolektyvo vadovės G. Krikščiūnienės ir jos dukros R. Venediktovos duetas užbūrė visą Lietuvą.

Užsuko pro šalį

„Gal būtume dėl televizijos konkurso dvejojusios iki šiol, jei ne kelionė į Palangą. Tėvai turėjo ten švęsti vestuvių metines ir tokia proga, lyg niekur nieko, tėtis pasiūlė užsukti į Kauną pasirašyti konkurso sutarties. Esą pasirašysit ir numesit, jei nenorėsit. Aišku, kas gi čia tėra prasukti pro laikinąją sostinę važiuojant į Palangą, tai ir prasukom“, – juokiasi prisiminusi R. Venediktova.

Nerepetavęs, net balsų neprasilavinęs Krikščiūnų deleguotas motinos ir dukters duetas pasirodė televizijoje. Pasiėmė porą savo mylimiausių dainų ir užtraukė. Ir užtraukė taip, kad net pačios nesuprato, kaip pasirašė sutartį su organizatoriais.

„Pripuolė mūsų girti visi, gražbyliauti – užburtos tokio malonumo nė nepajutome, kaip pasirašėme. Paskui tik važiuodamos supratome, kad mus prigavo“, – šypsosi atlikėjos.

O tuomet ir prasidėjo. Nuo rugpjūčio pabaigos panevėžietės su pilnais lagaminais batų, suknelių, kosmetikos vos ne kas savaitę traukdavo į Vilnių.

„Tokį stresą išgyvenome, kad net svoris nukrito. Bent tiek gerai“, – atvirauja dainininkės.

Po kiekvieno dviejų laidų filmavimo jos tą patį vakarą guldavo su mintimi, kas laukia toliau. Reikėjo ir naują dainą susirasti, jai fonogramą paruošti, choreografiją išmokti, šokėjus, pritariančiuosius dainininkus, muzikantus parengti. Kitą kartą moterys pačios parepetuoti spėdavo beveik paskutinę minutę.

„Dukra šiame konkurse buvo pagrindinė, aš tik jos pritariančioji vokalistė. Esu klasikinio dainavimo atstovė, tad man visai netiko pasirinkto stiliaus kūriniai“, – prisipažįsta tikroji profesionalė G. Krikščiūnienė.

Ji vadovauja Miežiškių kultūros centro muzikiniam kolektyvui. Tik pasirašiusi sutartį dėl konkurso suprato, kad kai kurių savo darbų negalės suderinti su televizija. Per vieną pasirodymą G. Krikščiūnienė su savo Miežiškių dainininkais vyko į Prahą, tad jos vietą teko užimti likusioms dukroms.

„Na palauk, kitą kartą mes Krikščiūną į kokį nors liaudies šokių kolektyvą įrašysim“, – pasak R. Venediktovos, sukandusios dantis dėl tėvo sumanymo nuo scenos lipo jos sesės.

Užplūdo populiarumas

Po tokio išbandymo mama ir dukra iš Panevėžio sutaria, kad žmogui kartas nuo karto būtina išeiti iš komforto zonos ir įsitikinti, jog neužmigo ant lauro lapų.

Ir Reda, ir Gražina vis dar kunkuliuoja emocijomis. Po konkurso jas tarsi iš naujo atrado tiek gerbėjai, tiek pažįstami ir kolegos.

„Man buvo labai svarbus Muzikinio teatro kolegų įvertinimas. Jei jie būtų pažiūrėję ir numoję ranka, jausčiausi tikrai bevertė. Bet visiems patiko – mane tarsi iš naujo atrado“, – džiaugėsi G. Krikščiūnienė.

Labiausiai blogų komentarų projekto metu bijojo jos dukra. Ji kritiką priima gana jautriai, jaudinasi dėl kiekvieno blogesnio žodžio.

Tačiau, laimė, tokių beveik nebuvo.

Muzika ir menas jungia visą Krikščiūnų šeimą.

„Girdėjome atsiliepimą, kad už mus būtų daugiau balsų, jei neatrodytume tokios arogantiškos. Bet vargu, ar gali atrodyti geriau, kai stovi scenoje, galvoje dainos tekstas, choreografijos žingsneliai ir ta baimė“, – mano Reda.

Trys balsai – viena daina

Populiarumo palytėtos moterys dabar gyvena Kalėdų laukimu. Užsakymų padainuoti jos sulaukia vis daugiau, kai kurie net gana keistoki ir neįgyvendinami.

Tačiau labai užsiėmusios dainininkės tikisi po tokio pastarųjų mėnesių maratono sulaukti poilsio. O tuomet galbūt įgyvendins dar vieną šeimai svarbų iššūkį – išsirinks ir sudainuos trijų Krikščiūnų dukrų dainą.

„Kai konkurso scenoje dainavau su abiem sesėmis, vos tvardžiau ašaras. Juk taip niekad nebuvome kartu dainavę, net nežinojome, kaip dera mūsų balsai. Su mama turime ne vieną dainą. Dabar reikia trijų sesių dainos“, – tikslą į ateitį paleido Reda.

 

Komentarai

  • saunuoles merginos

  • Jūs šauniausios iš šauniausių. Tiesiog ne jūra, o visas vandenynas pagyrų…

  • Nuostabiausios iš visų. Sakyčiau, visai kuklios, mielos merginos, o ne arogantiškos. Gaola, kad ne pirmoji vieta, o vertos buvot. Nemaloniai nuteikė renginio vedėjos elgesys – nesugebėjo net pasveikinti laimėjusias kad ir antrą vietą. Bet Jūs mums pačios geriausios. Sėkmės visoms muzikuojant.

  • Pačios nuostabiausios!!! Tik Jūsų pirmoji vieta, nežiūrint į žemaičių balsavimus…Šaunuolės!!!

Rodyti visus komentarus (4)

Atsakymas į Meda komentarą Atšaukti atsakymą

Daugiau leidinio naujienų