Panevėžio Kristaus Karaliaus katedrą pašventinęs poetas Maironis galėjo prisiliesti ir prie šios bažnyčios varpų. Manoma, kad juos puošiančių išskirtinai ilgų ir poetiškų užrašų autorius yra Lietuvos dainius.

Varpai skambina paslaptingą istoriją

Varpai skambina paslaptingą istoriją

 

„Varpo garsas – Dievo balsas“ , – sako neseniai kampanologu tapęs žinomas profesorius, etnologas Libertas Klimka, ištyrinėjęs Panevėžio bažnyčių varpines ir jų ypatinguosius instrumentus, žadinančius miestą.

Profesorius jau kelerius metus ypač daug dėmesio skiria varpų tyrinėjimams ir yra neseniai susikūrusios Lietuvos kampanologų draugijos narys. Kampanologija (iš viduramžių lot. campana – varpas) – mokslas apie varpus: jų rūšis, gamybos technologijas ir gamintojus, varpų liejimo vietas, istoriją.

Drauge su bendraminčiais, kartais apsirūpinę net alpinistine įranga, L. Klimka dabar lipa į pačias aukščiausias ir kartais visai nuo laiko suklypusias varpines pasižiūrėti, kokias paslaptis slepia vienas svarbiausių religijos atributų.

„Varpas – tai toks objektas, kurį visi girdime, bet labai retas esame matę iš arti“, – konstatuoja tyrinėtojas.

Artėja pati džiaugsmingiausia šventė metuose – Velykos, kai net ir mažiausius kaimelius nuo ankstaus ryto kels skambantys bažnytiniai varpai. Jie šaukia tikinčiuosius pasitikti prisikėlusį Kristų ir gamtą.

„Per Velykas bažnyčių varpai skamba daug džiaugsmingiau, jie kviečia į žemę pavasarį ir ragina žmones palikti visus žiemos vargus, rūpesčius“, – sako gamtos, fizikos, istorijos ir kitų mokslų žinovas L. Klimka.

Nulieti Vokietijoje

Prieš kurį laiką L. Klimka buvo išsiruošęs ir į Panevėžio varpines. Profesorius šiame mieste nusprendė apžiūrėti Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros ir Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčias. Švč. Trejybės šventovę tyrėjas aplenkė, nesitikėdamas čia rasti ko nors ypatingo, mat ši vieta praeityje buvo patekusi į stačiatikių, vėliau sovietų valdžios rankas.

Tačiau kitose dviejose apžiūrėtose Panevėžio bažnyčiose L. Klimka tvirtina radęs tikrai įdomių istorijos faktų.

„Mano matyti Panevėžio bažnyčių varpai, kaip ir visi kiti Lietuvoje, jau daug metų kaba šiek tiek primiršti. Užlipus iki jų dažnai randi dažais ištepliotas, balandžių apdergtas kultūros vertybes. Nepaisant šito, tai didžiulis dvasinis turtas“, – teigia L. Klimka ir ima dėstyti panevėžiečius žadinančių instrumentų praeities įvykius.

Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros ir Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios varpai nėra seni. Juos visus kartu kaip komplektą už vyskupijos ir tikinčiųjų aukas 1931 m. nuliejo garsūs to meto liejikai broliai Šilingai Vokietijoje, Apoldos miestelyje.

Čia nuo 1722 metų veikė viena garsiausių pasaulyje varpų liejykla.

Kaip pasakojo profesorius, nulieti tokį atributą iki šiol nėra taip paprasta, reikia gerai išmanyti šio darbo technologiją.

„Varpai lieti iš bronzos naudojant formą, pagamintą iš molio ir vaško. Procesas vykdavo daugiau nei 1000 laipsnių temperatūroje. Paprastai tokius užsakymus seniau vykdydavo tie patys patrankų liejikai, nes abiejų darbų technologija panaši“, – pasakoja kampanologas.

Lietuvoje praeitame amžiuje, anot jo, ne vienas miestas turėjo panašias dirbtuves. O dabar arčiausiai mūsų šiuo amatu beužsiima lenkai, jų paslaugų daugiausia prašo be varpų likusios lietuvių bažnyčios.

Prieš keletą metų prof. L. Klimka susidomėjo varpų tyrinėjimu, tai, anot jo, Lietuvoje gerokai apleista mokslinė ir kultūrinė sritis.

Prisilietė Maironis

Į Panevėžio bažnyčias varpai iš Vokietijos liejyklos atkeliavo mieste pastačius naują katedrą. 1930 m. jos pašventinti atvyko pats poetas prelatas Jonas Mačiulis-Maironis. Tuometinio vyskupo Kazimiero Paltaroko prašomas poetas specialiai Panevėžio katedrai parašė himną Kristui Karaliui.

Tačiau L. Klimka spėja, kad garbingo svečio ranka galėjo paliesti ir tos pačios bažnyčios keturis naujai atgabentus varpus. Šiuos atributus, pasak pašnekovo, Lietuvoje įprasta rasti su išlietais įrašais, kuriuose vyskupijos prašymu buvo dažnai paminėtas varpo užsakovas, kartais ir jam lėšų daugiausia skyrusio aukotojo vardas, palinkėjimas, eilutė iš Šv. Rašto, giesmės ir t. t.

„Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros varpus puošia išskirtinai ilgi ir poetiški užrašai. Įtariu, kad juos galėjo sukurti pats Maironis. Bet kol kas neradau tai pagrindžiančių dokumentų“, – aiškino tyrinėtojas.

Ypatingieji katedros varpai

Panevėžio katedros varpinė įrengta bokšte, statytame inžinieriaus Prano Morkūno. Didžiausias čia kabantis varpas sveria 1628 kg ir yra apie 1,5 m dydžio. Jis turi Kristaus Karaliaus vardą.

„Įdomu , kad visi bažnyčių varpai turi vardus. Jie parenkami aukotojų, šventųjų, bažnyčios dvasininkų garbei“, – pridūrė L. Klimka.

Kristaus Karaliaus varpą puošia toks įrašas „Prabilk tautų protui, pajudink jų valią, neleisk jiems daryti žalingų klaidų… O Viešpatie Jėzau, Karalių Karaliau, naikink ir šaltinį žmonijos ydų“. Prie šių žodžių išlietas Kristaus Karaliaus atvaizdas.

Antrasis varpas, skirtas Švč. Mergelei Marijai, sveria 771 kg. Ant varpo – Marijos atvaizdas ir įrašas: „Mes trokštam Dievo kareivijoj, įstatymuos, teisme, rašte, mokyklose, viešoj draugijoj, visame Lietuvos krašte. Priglausk, Šventa Panele.“

Trečiasis varpas skirtas jaunimo ir vyskupijos globėjui šv. Kazimierui, jis sveria 434 kg. Ant varpo įrėžtas bareljefinis atvaizdas su giesmės žodžiais: „Siela gryniausia, širdie skaisčiausia, mūsų Tėvynės Žiede rinktinis. Melsk Visagalį, gelbėk mūs šalį, Šventas Kazimierai.“

Ketvirtuoju varpu pagerbiamas kankinys šv. Stanislovas, kuriam pietvakarinėje Panevėžio miesto dalyje XX a. pradžioje statyta bažnyčią, vėliau virtusi katedra. Šis varpas sveria 301 kg. Ant jo užrašyta „Sancte Stanislae, ora pro nobis“ (Šv. Stanislovai, melski už mus).

Iš šių keturių katedros varpų du puošia ąselės su angelų galvomis. Tokie Lietuvoje dar yra irgi tik du.

Automatizuotas varpininkas

Visi keturi Panevėžio katedros varpai des – fa – as – be akordu skambina „Salve Regina“ melodiją.

Šios bažnyčios administratorius Eugenijus Troickis „Sekundei“ sakė, kad jau ketveri metai čia varpai yra automatizuoti ir nustatyti pagal laiką ima skambėti savarankiškai. Anksčiau šį darbą atlikdavo zakristijonas, kuriam ne visada pavykdavo gražiai suvaldyti visus varpus. Pažangesnės galimybės esą turi žymiai didesnį poveikį tikintiesiems – nelieka abejingų darniam varpų skambesiui. Be to, prie varpų įrengtas plaktukas kala valandas.

Taip pat jau automatizuoti ir varpai Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje. Trys religiniai instrumentai, pasak kunigo Romualdo Zdanio, virtuozinių melodijų nekuria, tačiau parapijiečius sutelkia maldai, rimčiai.

Profesorius L. Klimka pripažįsta, kad Lietuvoje varpų skambinimas nėra labai ištobulinta sritis. Belgijoje, Vokietijoje itin populiari kariljono varpų (specifinis atvirame lauke skambantis muzikos instrumentas, kurį sudaro suderintų varpų komplektas) muzika, pas mus bažnyčiose šį darbą daugiausia atlieka vargonininkai, o kartais virves patampyti tenka ir paprastiems žmonėms.

O štai Rusijoje tam reikia net kursus baigti. Ten varpai atlieka sudėtingiausias melodijas ir yra svarbi apeigų dalis.

„Todėl ir ėmiau domėtis varpais, kad apie juos mūsų krašte mažai žinoma. Tai tikriausiai atėjo dar nuo sovietmečio, kai šis daiktas buvo religijos atributas ir jo vertę stengtasi kuo labiau sumenkinti. Pernai Lietuvos šimtmečio proga buvo sukurtas unikalus projektas „Gloria Lietuvai“, kurio metu skambėjo Lietuvos varpai, tai pirminė apie šią nepaprastą vertybę “, – pasakoja kampanologas.

Okupantų grobis

Už varpą, anot L. Klimkos, geresnio būdo pakviesti žmonių į bažnyčią niekas nerado nuo pat VIII a. Varpo pradininkas – italų vyskupas, kuris atsitiktinai pievoje pamatė gėlę su tokios formos žiedeliu ir sugalvojo nulieti į jį panašų instrumentą. Lietuviai šį augalą vadina varpeliu.

Aplankęs ne vieną Lietuvos varpinę, pašnekovas seniausią varpą rado Obelių muziejuje, Rokiškio rajone. Čia laikomas bronzinis eksponatas dar iš Lietuvos karaliaus Mindaugo laikų.

Tiesa, niekas netiki, kad toks daiktas išlietas pačioje lietuviškos krikščionybės pradžioje. Manoma, kad relikviją lietuviams atvežė jų praeito amžiaus okupantai.

Istorijos žinovas pasakoja, kad I pasaulinio karo metu rusai rinko Lietuvos bažnyčių varpus ir gabeno į Maskvą karinei amunicijai gaminti. Taip pat elgėsi ir vokiečių kariai.

Jei kas spėdavo paslėpti katalikų turtą, tai išsaugodavo. Žmonės varpus tada net į žemę kasdavo.

Grąžino skolą

Trijų senų varpų taip neteko ir Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapija. Vėliau bolševikai pažadėjo lietuviams grąžinti konfiskuotą religinę atributiką, bet ji grįžo ne į visas bažnyčias.

Savo varpų neatgavo ir panevėžiečiai, tad 1931 nusipirko naujus. Trys vokiečių išlieti varpai gavo Petro ir Povilo, Stanislovo bei Kazimiero vardus.

„Varpas širdį pakelia Dievopi“, – atsidūsta kalbėdamas L. Klimka.

Jis visų bažnyčių Lietuvoje dar nespėjo apžiūrėti. Neištirtas jo ir Panevėžio rajonas.

Bet profesorius turi duomenų, kad čia varpų yra dovanojęs katalikų kanauninkas Gerhardas Langė iš Vokietijos. Buvęs karininkas tapo dvasininku ir visą gyvenimą nepamiršo savo valstybės skolos Lietuvai. Jis rinko aukas, pirko varpus ir vežė juos į lietuvių bažnyčias. Dėl šios misijos vokietis buvo net ir savo namus užstatęs.

Pasirodo, G. Langės varpai tikinčiuosius kviečia ir iš pačios Švč. Trejybės bažnyčios varpinės. Tokią informaciją „Sekundei“ suteikė vyskupas emeritas Jonas Kauneckas.

„Nebeatsimenu, kuriais metais G. Langė Švč. Trejybės bažnyčiai padovanojo keturis varpus. Nebežinau, ir kas ant jų parašyta. Bet visoje Lietuvoje šis žmogus varpus grąžino devynioms bažnyčioms. Panevėžio rajone juos dar gavo ir Naujamiestis“, – pasakojo vyskupas emeritas.

Komentarai

  • Labai
    AČIŪ

  • Pagarba ir širdingas dėkui Sekundės redakcijai už labai įdomius straipsnius 🙂

Rodyti visus komentarus (2)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų