Varge gimęs menas saugo turtingą paveldą

Varge gimęs menas saugo turtingą paveldą

Karpiniai Lietuvoje atsirado iš vargo ir skurdo, – taip sako šio tautinio amato meistrai. Tačiau šis, rodos, paprastas, Rytų šalyse gimęs menas tarsi apibūdina visą lietuvių liaudies kultūrą.

Istorijos šaltinių teigimu, karpinių menas gimė Rytų šalyse dar prieš Kristų. Čia šilko tapytojai savo amate naudojo iš popieriaus iškarpytus trafaretus. Vėliau ši technikos priemonė ėmė plisti po kitas valstybes ir tie trafaretai atsiskyrė kaip atskira meno šaka. Tačiau popierius – gana nepatvari medžiaga, todėl ir karpinių nuo senovės liko labai mažai.

Į Lietuvą šis menas atėjo XVI a., o išpopuliarėjo XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje. Karpiniai tarnavo būsto puošybai.

Kupiškėnė V. Jurevičienė sertifikuota lietuviško paveldo amatininkė. I.Nagrockienės nuotr.

„Į Lietuvą popieriaus karpiniai atėjo iš Lenkijos. Miestuose mūsų moterys galėjo savo namus išpuošti nėriniais, mezginiais ar austinėmis staltiesėmis, o kaimuose žmonės buvo vargingesni. Bet ir čia šeimininkės norėjo gyventi gražiai, tad prieš šventes namus padabindavo popieriniais karpiniais“, – apie šios tautodailės rūšies pradžią mūsų šalyje „Sekundei“ pasakojo  sertifikuota karpinių meistrė Virginija Jurevičienės iš Kupiškio.

Anot jos, kiekviename kaime seniau būdavo sava siuvėja, savas batsiuvys ir sava karpytoja. Ji už pinigus darydavo įvairius karpinius lentynėlėms, žibalinių lempų gaubtams, paveikslų, veidrodžių rėmams, altorėliams.

Sudėtingesnio ornamento karpiniais – užuolaidėlėmis – šeimininkės puošdavo langus, indaujas. Specialūs karpiniai su paukščių, arklių, obuolių, varpų ir kitais siluetais būdavo kuriami vestuvėms, jaunavedžių kėdėms papuošti.

„Popieriniais karpiniais jaunamartės stengdavosi sužavėti ir savo piršlius. Todėl tokiam darbui skirdavo daug dėmesio“, – sakė V. Jurevičienė.

Papuošė vaikų darželio sienas

Prasidėjus sovietmečiui ir tuometei valdžiai slopinant bet kokias tautiškumo apraiškas popieriniai kaimo rankdarbiai buvo primiršti. Tačiau prieš tris dešimtmečius jie vėl atgimė. Tuo metu šiuo amatu susidomėjo ir  kupiškėnė. Meistrė šypsosi, kad ir į jos gyvenimą naujas rankdarbis atėjo iš „biednystės“.

„Buvau ką tik pradėjusi dirbti vaikų darželyje, o jo sienos tada buvo tokios plikos, kad norėjosi kuo nors papuošti. Didelių galimybių neturėjau, todėl sugalvojau jas dekoruoti karpiniais. Jų gamybos ėmiau mokytis pas tokio amato mėgėją savo rajone. Tai buvo paprasta moteris, kuri augino neįgalų vaiką ir karpydama tiesiog rasdavo ramybę“, – prisiminė V. Jurevičienė.

Iš pradžių dar ne itin dailiai nukopijavusi kelis karpinių pavyzdžius iš knygelių, netrukus  naujokė pasiryžo pasidaryti ir ką nors išskirtinio. Taip  ėmė gimti vienas už kitą gražesni karpiniai.

Vienu metu moteriai buvo pabodę karpyti, bet prieš septynerius metus ji vėl kibo į šį darbą. Ir nuo to laiko tokiu užsiėmimu ne tik mėgaujasi pati, bet ir džiugina kitus.

Įvertinta

V. Jurevičienės karpinių kolekcija jau yra papuošusi net trylika individualių ir daugybę bendrų tautodailininkų parodų. O kiek iškarpyta įvairių staltiesėlių, užuolaidų, atvirukų ir kitų darbelių, autorė nė nebesuskaičiuoja. Naujausias jos darbas – karpiniais dekoruoti velykiniai margučiai.

2014 metais V. Jurevičienė pripažinta sertifikuota tautinio paveldo meistre. Tais pačiais metais ir 2016-aisiais ji buvo Panevėžio tautodailininkų bendrijos parodos-konkurso „Aukso vainikas“ prizininkė. Prieš dvejus metus ėmė vadovauti Lietuvos tautodailininkų sąjungos Panevėžio bendrijos Kupiškio skyriui.

„Nuo mažens esu linkusi į meną. Tėtis buvo kalvis, mama mezgė, siuvo. Ir aš jau nuo mokyklos mėgau piešti – galbūt tais laikais vaikai neturėdavo kitų užsiėmimų. Baigiau muzikos mokyklą. Bet taip išėjo, kad įstojau į ikimokyklinės pedagogikos studijas. Tačiau labai norėjau mokytis muzikos“, – apie save pasakojo 54-erių tautodailininkė. O atrastas pomėgis kompensavo saviraiškos troškulį.

Pasakojanti kūryba

Labiausiai V. Jurevičienė mėgsta kurti siužetinius karpinius. Jos kolekcijoje daug darbų iš lietuvių liaudies dainų, pasakų. I.Nagrockienės nuotr.

Labiausiai V. Jurevičienė mėgsta kurti siužetinius karpinius. Jos kolekcijoje daug darbų iš lietuvių liaudies dainų, pasakų. Todėl prieš kurdama autorė teigia visada išsinagrinėjanti etnografinę medžiagą pasirinkta tema. Ir paskui savo kūriniuose negaili net menkiausių detalių.

Ir dabar moteris rengiasi birželį Kaune vyksiančiai Lietuvos karpytojų parodai piliakalnių tema. Jai tautodailininkė ketina iškarpyti Dijokalnį, kurį vietos etnografai, perskaitę senus pasakojimus, visai neseniai aptiko Kupiškio rajone.

„Esu iškarpiusi visas savo rajono bažnyčias, Kupiškio piliakalnį. Man patinka darbuose pavaizduoti gimtinės legendas, įžymybes“, – sakė V. Jurevičienė.

Kiekvienas karpytojas, anot jos, turi savo stilių: vieni mėgsta liaudišką ornamentiką, kiti – siužetus, trečių darbai primena grafiką. O tokių amatininkų Lietuvoje jau yra nebe taip ir mažai.

Stiprią šio meno šakos amatininkų komandą turi Utena, Kuršėnai, Klaipėda. Bent keturi tokie menininkai karpiniais domisi Kupiškio rajone.

„Karpiniai populiarūs ne tik Lietuvoje. Išskirtinį stilių turi baltarusiai – jų ornamentai itin saviti ir net spalvos kitokios. Matydami mūsų darbus jie sako, kad lietuviai apskritai neturi savo braižo“, – teigė pašnekovė.

Tačiau ji įsitikinusi, kad Lietuvos karpiniai vis dėlto yra savotiški, atspindi liaudies kultūrą, jos raštus. Čia itin mėgstamos tulpės, paukšteliai, įprastas „gyvybės medžio“ simbolis. Tokie ornamentai esą gyvi nuo lietuviškų karpinių ištakų iki dabar.

Lietuviai savo kūryboje labiau mėgsta žemės spalvas: rusvas, gelsvas, žalsvas. Pati V. Jurevičienė vengia ryškių kontrastų. Visus karpinius pagal išvaizdą galima suskirstyti į tris grupes: simetrinius, asimetrinius, mišrius. Be to, karpiniai būna „pozityvūs“ ir „negatyvūs“ (veidrodiniai). Pastarieji kuriami daug kartų sulenkus lapą.

Išgydė žaizdas

Didelio pasiruošimo karpyti, pasak V. Jurevičienės, nereikia – užtenka žirklių arba specialaus rėžtuko. Jis dažniau naudojamas didelio formato darbams.

Viskas prasideda nuo idėjos ir jos perkėlimo ant pasirinkto popieriaus lapo. Visam kūriniui baigti kupiškėnė kartais skiria ir mėnesį, ir du. Kuo sunkesnis darbas, tuo jis autorei brangesnis.

Tačiau labiausiai moteris vertina  namuose kabantį karpytą paveikslą su angelu. Jis gimė pačiu sunkiausiu tautodailininkės gyvenimo metu ir tik pabaigusi karpyti autorė pajuto didžiulį palengvėjimą širdyje.

„Man tai buvo lyg stebuklas. Iškarpiau – ir viskas pasikeitė“, – prisiminė V. Jurevičienė.

Itin daug jos darbų namuose nerasi. Karpiniais moteris teigė papuoštų nebent savo seną sodybą. O daugiabučio namo butą ji apkrauti nemėgsta.

Bene penkiasdešimt tautodailininkės karpinių dabar keliauja per įvairias parodas. Kai kurie net pasiekė Rusiją, Lenkiją, Turkiją, Baltarusiją. Jos karpytų  užuolaidėlių galima rasti Kupiškio muziejuose ir aplinkinių rajonų amatų centruose.

Čia meistrė vis dažniau kviečiama vesti edukologines programas ir per jas populiarina savo amatą. Tą daryti įpareigoja ir meistrystės sertifikatas.

„Savo statusą turiu patvirtinti kas penkerius metus – reikia dalyvauti parodose, viską fiksuoti, pristatyti  kūrybą“, – teigė Virginija.

Lengviau dovanoti

Jeigu lieka laiko po įprasto darbo vaikų darželyje, V. Jurevičienė priima  karpinių užsakymus. Žmonės, anot jos, kartais paprašo iškarpyti paveikslą ar kokį nors atviruką. Tokiomis dovanomis artimieji itin mėgsta nustebinti emigrantus – priminti jiems, kokia graži gimtinė.

Tačiau menininkė tvirtina, kad jai lengviau tokius darbus dovanoti, nei parduoti. Pinigais įvertinti savo kūrybą esą itin sunku, o ir pirkėjas ne visada supranta, kiek autoriaus darbo bei reikalingų medžiagų įdėta.

„Popierių karpiniams perkame iš specializuotų parduotuvių. Jis turi būti tvirtesnis, kad iškarpius gražiai stovėtų“, – aiškino kupiškėnė.

Šiuo metu moteris gavo užsakymą vienam kolegai sukurti paveikslą apie jo paties gyvenimą. Panašų kūrinį tautodailininkė anksčiau yra sukūrusi ir savo tėvui kalviui. Karpinyje ji pavaizdavo visą savo personažo gyvenimą atskirais siužetais.

„Mintis kilo naktį. Ryte taip užsidegiau, kad netvėriau savame kailyje. Tas kūrinys man vienas brangiausių iki šiol“, – šypsosi karpytoja.

Būsima tautodailininkė

R. Molienė mėgsta liaudiškus motyvus. Jos darbuose – verpiančios senutės, ožiukai prie vartelių, rūtų darželiai ir kita lietuviška simbolika.

Sekėjų  tautodailininkė kol kas neturi. Savų vaikų nėra, o darželyje visi auklėtiniai dar mažiukai. Tačiau didžiausias Virginijos kūrybos rėmėjas ir kritikas  – vyras. Kilus minčiai žmona visada paklausia jo nuomonės ir tik gavusi palaiminimą sėdasi dirbti. Vyrui belieka tik šiukšles nuo kilimo po įnirtingo kūrėjos darbo sušluoti.

„Man tai relaksacija“, – paklausta, ką jai reiškia karpiniai, tvirtai sako pašnekovė.

Į šiuos liaudies rankdarbius V. Jurevičienė stengiasi įtraukti ir savo kolegę Subačiuje Ritą Molienę. Ji praėjusį savaitgalį taip pat papildė Kupiškio tautodailininkų gretas.

„Dar nuo mokyklos pamėgau karpinius, o karpyti mane mokė dailės mokytoja. Bet dažnai pristingu motyvacijos kurti – rodos, o kam jų reikia, kur juos dėti“, – „Sekundei“ sakė taip pat vaikų darželyje auklėtoja dirbanti R. Molienė.

Paprašyta ji vis dar mėgsta sukurti kokį kalėdinį ar velykinį atviruką. Tačiau didesniems darbams esą pritrūksta užsidegimo.

„Laukiu šeštadienį vyksiančio Panevėžio apskrities tautodailininkų  ataskaitinės parodos, gal vėl kils įkvėpimas“,  – atvirai kalbėjo subatėnė.

Tačiau buvo metas, kai ją taip pagaudavo azartas karpyti, kad prie šių darbų moteris sėdėdavo ištisus vakarus. Labiausiai Rita mėgsta liaudiškus motyvus. Jos darbuose – verpiančios senutės, ožiukai prie vartelių, rūtų darželiai ir kita lietuviška simbolika.

„Sunkiausia nupiešti būsimą karpinį. O karpyti – jau tiesiog atsipalaidavimas ir poilsis. Tik pajutau, kad akys šiek tiek nusilpo nuo tokių smulkių darbų“, – tvirtino R. Molienė.

Savo darbų būsima tautodailininkė namuose nelaiko. Juos išdovanoja draugams ir pažįstamiems. Dalį jos kūrybos eksponuoja Kupiškio rajono muziejai.

Galerija

Komentarai

  • nuostabūs kūriniai

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų