Užsislaptinęs talentas

Užsislaptinęs talentas

Keista Tado Palionio, kaip kūrėjo, „išaiškinimo“ istorija. Norėdamas „pasikelti“ lietuvių kalbos pažymį, jis pasisiūlė atnešti savos kūrybos. „Taip sužinojome, kad Tadas rašo. Gaila, tai įvyko vėlai – jis jau abiturientas. Eilės modernios, turinčios gilią prasmę“, – sako Tado mokytoja Jolanta Baltienė.

Tadas Palionis (12 kl.)

Naktis, audra praėjus šnibžda tylą,

Bet mintys ten kažkur toli, ten lėktuvai nekyla,

Noriu kažkur pabėgti, kad nematytų akys,

Palikti viską. Ir save palikti tokį, koks esu tapęs.

Užteks žegnotis, gyvenimas – amžinas gruodis,

Tai traukinio judėjimas – pakeliui apleistos stotys.

Tad ką žmogus rado?

Kol tu šiandien sotus –

Vaikai miršta iš bado,

Neklausk, žmogau, kodėl Dievas tavęs nemato, –

Jis mūsų visų atsisako.

Šypsokitės, jei vieną dieną aš žūsiu ar mirsiu,

Aš jau geresnėj vietoj, tiktai jūsų pasiilgsiu…

***

Aplink sumaištis, tik aš atsiskyręs,

Tikriausiai todėl, kad buvau du kartus numiręs,

Ten mano pasąmonėj skylės,

Mačiau tas akis ir buvau jas nuvylęs.

Kurgi bėgi, begėdi tu,

Jau nebėra bilietų į pasakų šalį.

Drebat tarnaut už savo šalį.

O ji gyva, nes gynė partizanai sušalę,

Už Lietuvos žemes, girias, upes ir tautą,

Ir už tave, už mus ir savo draugą pašautą.

Žinai, ne pats žmogus, o žmogų puošia darbai,

O mes pasauly – vergai,

Žinau, gyventi pavargai,

Ir ką darei blogai, tik per vėlai supratai,

Bet tai gyvenimo jūra – o mes jos laivai,

Aš būsiu petys, kur remia nusvirusią galvą,

Būsiu ausys, kurios išklauso,

Ką sušalusi kalba širdis.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų