Užprogramuota meilė gyvenimui

Užprogramuota meilė gyvenimui

Panevėžietę Gretą Aleknaitę drąsiai galėtume vadinti viena tų žmonių, kuriems neegzistuoja žodis „neįmanoma“. Jauna mergina įsisukusi į poezijos verpetą, aktyvi visuomeninių judėjimų narė, o būdama vos 18-os jau šturmavo Lietuvos Vyriausybę.

Gretą Aleknaitę puikiai apibūdintų vos keletas žodžių – pozityvumo ir meilės gyvenimui užtaisas. Į juos telpa ne tik paauglystėje pamilta kūryba, visuomeninė veikla, ieškant sprendimų, kaip jaunam žmogui gyventi geriau, bet ir pasaulėžiūra, leidžianti suprasti, jog dar yra žmonių, kuriems nenusispjaut, kaip gyvens ateinančios kartos.

Tad visai nenuostabu, jog išskirtiniais gabumais apdovanota dabartinė devyniolikmetė dar sėdėdama mokyklos suole jau ėmėsi matuotis Vyriausybės vadovo ir ministrų kėdes.

Praėjusiais metais G. Aleknaitė tapo unikalaus projekto „Mokiniai – į Vyriausybę“ dalimi. Sako, jog tai buvusi savotiška avantiūra, nes patekti tarp laimingųjų, kurie savaitę galėjo stažuotis aukščiausiuose valdžios postuose, mergina tiesiog nesitikėjusi.

„Pamaniau, pabandysiu, juk nieko neprarasiu. Visada sau sakau, jog turiu išlipti iš komforto zonos, o šis projektas buvo puiki proga tą padaryti“, – tikina Greta.

Pašnekovė džiaugiasi, jog projekto komisija daug dėmesio skyrė ne tik kandidatų mokslo pasiekimams, bet ir aktyviai veiklai bei motyvacijai.

„Manau, tai ir buvo tie kriterijai, dėl kurių gavau šią galimybę“, – dabar džiaugiasi Greta.

Jauna, ambicinga, tačiau kukli mergina tikina, jog netgi prabėgus kiek daugiau nei metams emocijos bei įspūdžiai iš savaitės praktikos Kultūros ministerijoje vis dar tokie pat ryškūs, šią patirtį ji laikanti viena geriausių gyvenime. O ir Vyriausybės vadovo kėdė, pasak pašnekovės, išties patogi.

„Ypatingas jausmas buvo sėdėti kartu su ministrais Vyriausybės posėdžių salėje klausant ir diskutuojant Lietuvai svarbiais klausimais“, – projekto akimirkas mena panevėžietė.

Žinoma, ne ką mažiau svarbu, anot Gretos, naujos pažintys su aktyviais, drąsiais žmonėmis ir draugystės, kurios niekada neišblės.

Kad ir kokia veikla užsiimtų nuo G. Aleknaitės veido niekuomet nedingsta šypsena.

Trumpame susitikime mergina spėjo pabendrauti ir su kultūros ministre Liana Ruokyte-Jonsson. Ši jai pasirodžiusi išties šiltas ir malonus žmogus.

Nors iš šalies gali pasirodyti, jog šis projektas susijęs vien tik su politika, tačiau G. Aleknaitė skuba tai paneigti.

„Per praktiką Kultūros ministerijoje bendravome ir su „Kino pavasario“ atstovais, galėjome iš arčiau pamatyti, kaip vykdomas šis projektas, turėjome nepaprastai įdomų pasivaikščiojimą Valdovų rūmuose, Lietuvos centriniame valstybės archyve pamatėme svarbiausius istorijos dokumentus, kurie rodomi tik itin retais atvejais“, – beria įspūdžius Greta.

Kūryba prieš politiką

Po tokios patirties G. Aleknaitė sako ilgai svarsčiusi, ar nederėtų pasukti politikos link. Tačiau dabar tai liko tarsi savotiškas pomėgis – sritis, kuria mergina domisi ir apie kurią labai įdomu diskutuoti.

Vos baigusi Panevėžio 5-ąją gimnaziją mergina atsigręžė į tai, kas jai buvo svarbu dar vaikystėje – kūrybą ir kalbas.

Šiuo metu Vilniaus universitete anglų ir norvegų lingvistiką studijuojanti G. Aleknaitė sako, jog kelias iki šių studijų pasirinkimo buvo gana ilgas. Sukosi įvairios mintys apie tai, jog galėtų imtis režisūros ar žurnalistikos mokslų. Tačiau svarbiausia, pasak Gretos, buvo, kad pasirinkimas nenutrauktų saitų su kūryba. Dabar panevėžietė džiaugiasi, jog neprašovė.

„Kalba mus lydi visur, tačiau ne kiekvienas žino, kiek daug joje įvairiausių aspektų, iš ko ji susidaro, kaip taisyklingai pasakyti vieną ar kitą žodį. Labai įdomu pažinti kalbas ir pažvelgti į jas giliau nei įprasta“, – sako Greta.

Net ir mūsų gimtoji lietuvių kalba, anot G. Aleknaitės, yra be galo įdomi, spalvinga ir subtili.

„Mano draugai ir artimieji jau įpratę, kad vis pataisau kirčiavimą ar gramatines klaidas“, – šypteli pašnekovė.

Išmoko mylėti labiau

Kalba, rašymas ir kūryba tarsi buvo užkoduota gabios merginos genuose. Sako, reikšti mintis popieriuje pamėgusi dar vaikystėje. Tai buvo ta sritis, kuri jau nuo pirmųjų klasių sekėsi geriausiai, kurioje labiausiai atsiskleisdavusi.

Tiesa, G. Aleknaitė patikina, jog tam, kad suprastų gebanti kurti ir savo kūryba galėtų dalytis su kitais, prireikė nemažai laiko.

„Daug valandų praleidau rašydama publicistinius darbus. Vėliau paskatinta mokytojos, pastebėjusios, jog man tai sekasi, išmėginau save kitose kūrybos srityse“, – prisimena Greta.

Dar ir dabar merginai šypseną kelia prisiminimai apie bandymą kurti noveles. „Neprireikė daug laiko suprasti, jog tai ne man“, – juokiasi.

O tada visai netikėtai tarsi aplankė nušvitimas – G. Aleknaitės gyvenime atsirado poezija. Vieną vakarą, tiesiog pabandžiusi suregzti trumpą kūrinėlį, suprato, jog eilės geriausias būdas išlieti mintis ir tuo pat metu geriau suprasti save.

„Daugeliui poezija, eilėraščiai asocijuojasi su mokykla, atrodo nuobodi, pasenusi kūrybos forma, tačiau iš tiesų joje slypi klodai giliausių minčių. Tokių, kurias kartais sunku pasakyti bendraujant įprastai, tokių, kurios kur kas labiau išjaustos“, – tikina Greta.

G. Aleknaitė sako, jog gali nuskambėti kiek savanaudiškai, tačiau eiles ji pradėjusi rašyti dėl savęs. Tikina tuo metu net neįsivaizdavusi, kad kažkas jos kūrybą galėtų vertinti, ja mėgautis.

„Buvo maloniai keista gauti pagyrimų, net žinučių, sakančių, jog kūrinys palietė širdį. Tai nuostabus jausmas ir didelis įkvėpimas“, – pripažįsta panevėžietė.

Nuotraukoje su kultūros ministre L. Ruokyte-Jonsson projekto „Mokiniai – į Vyriausybę“ metu.

Greta sako, jog būtent tuomet susimąsčiusi, ką savo kūryba norinti pasakyti. Tačiau atsakymo neranda iki šiol.

„Mano eilėraščius turbūt labiausiai tiktų apibūdinti kaip mintis apie mažus, kartais nepastebimus dalykus, iššūkius, sunkumus ir didelę meilę gyvenimui“, – tikina G. Aleknaitė.

Pozityvumo paieškos

Visgi G. Aleknaitė kiek apgailestauja, jog šiuo metu poeziją teko atidėti į šalį ir daugiau laiko skirti mokslams. „Tačiau jau imu jos pasiilgti, tad tikrai neatsuku nugaros“, – šypteli.

Mergina sako, jog dėl greito gyvenimo tempo kartais nelieka laiko net sau pačiai, tad būtent kūryba ir yra tas įrankis, padedantis ilgai kauptas mintis išlaisvinti, priverčiantis atsigręžti atgal ir viską gerai apgalvoti.

„Į kūrybos sąvoką man telpa kur kas daugiau nei tik rašymas. Visada stengiuosi rasti laiko knygoms, filmams, meno parodoms, spektakliams. Šie dalykai mane lydi visur, suteikia įkvėpimą ir gyvenimo džiaugsmą, leidžia pastebėti detales, kurias skubėdami kartais ir pamirštame, – aiškina Greta. – Pasaulis pasinėręs į komercinę, greito vartojimo kūrybą, kuri nieko nebestebina, nesukelia jausmų, todėl man labai svarbu, kad gyvenime niekada nepristigtų tokių meno kūrinių, kurie išsiskirtų, būtų saviti, gilūs ir keltų svarbius klausimus.“

Šiu metu G. Aleknaitė sako vis dar panirusi į savęs paieškas ir besistengianti suprasti, kokiam darbui galėtų atiduoti visą save.

„Svajonių darbas būtų toks, kuriame neslėgtų rutina, kuris suteiktų vis ką nors naujo. Kartais liūdna matyti prislėgtus žmones, kurie aplinkui nepastebi jokio džiaugsmo. Nuo mažumės į gyvenimą žvelgiau optimistiškai, tad darbas to optimizmo slopinti neturėtų, o jeigu taip nutiktų, vadinasi, reikėtų ieškoti naujos veiklos“, – mąsto mergina.

Būdama vos 18-os mergina turėjo galimybę iš arčiau susipažinti su Vyriausybės darbu.

Vertina tobulėjimą

O veiklos ir naujų potyrių entuziazmu ir pozityvumu trykštančios G. Aleknaitės gyvenime tikrai netrūksta. Dar mokyklos suole mergina pradėjo dirbti su Panevėžio liberalaus jaunimo komanda, dar vėliau įsitraukė į Panevėžio „Alumni“ klubo veiklą, netgi tapo Panevėžio ekonomikos forumo dalyve.

Mergina tikina, jog tokios aktyviai veikiančios jaunimo organizacijos jauniems žmonėms suteikia galimybę atsiskleisti, prisideda prie miesto progreso, griauna įvairiausius stereotipus ir mitus.

Nors palikusi gimtąjį miestą ir išvykusi studijuoti į sostinę G. Aleknaitė šioms organizacijoms nebepriklauso, sako esanti dėkinga, jog turėjo galimybę būti jų dalimi.

„Mane tokia patirtis išmokė, koks svarbus yra žmogaus progresas, tobulėjimas“, – sako Greta.

G. Aleknaitė šypsosi, jog kartais aplinkiniams kiek keistai atrodo jos noras nuolat kažką veikti, lėkti, daryti. Tačiau, pasak jos, užsikabinus tarsi nebegali sustoti. Tik nuvykusi studijuoti į Vilnių ir čia ji kaipmat rado savo vietą – įsitraukė į universiteto studentų atstovybės veiklą, tapo jos komandos dalimi.

„Noriu iš gyvenimo pasisemti kiek įmanoma daugiau patirties, kiek įmanoma daugiau džiaugsmų“, – aiškina nenuilstanti aktyvistė.

G. Aleknaitė svarsto, jog prie jos charakterio formavimosi reikšmingai prisidėjusi mylima mama.

„Ji didžiausia mano įkvėpėja. Labai džiaugiuosi, jog vaikystėje kiekvieną savaitgalį kartu eidavome į teatrą, žiūrėdavome spektaklius, o vėliau tiesiog grožėdavomės Panevėžiu. Taip pažinau meną ir atradau kūrybiškumą“, – sako Greta.

Dabar mergina tikina gyvenime besivadovaujanti labai paprastais žodžiais: „Jeigu tau kas duos suliniuotą popierių, rašyk skersai.“ Ši mintis, pasak jos, įkvepia daryti daugiau, netapti pilkos masės dalimi, pasistengti išsiskirti. Tačiau tai anaiptol nesusiję su rėksmingu stiliumi, apranga ar šukuosena.

„Kalbu apie mąstymą. Pozityvų, optimistišką, kupiną meilės pasauliui ir gyvenimui“, – aiškina.

Pasak G. Aleknaitės, kartais žmonės sunkiai ją supranta ir stebisi jos pozityvumu, tačiau į tokias kalbas ji tiesiog nekreipianti dėmesio.

„Turbūt pernelyg myliu gyvenimą, kad galėčiau jį švaistyti“, – šypteli.

Smalsi mergina tikina, jog svarbiausiai jai, jog su šypsena į gyvenimą žvelgtų ne tik ji pati, bet ir žmonės aplinkui.

„O jei galiu prie to prisidėti, tai man suteikia dar daugiau laimės“, – sako Greta.

G. Aleknaitė gyvenimą stengiasi kurti tokį, kuriame netruktų pozityvumo bei meilės.

Panevėžio nenurašo

G. Aleknaitė tikina gyvenime labai mėgstanti pokyčius, skelbiančius naują pradžią, tad persikraustymo gyventi į sostinę ji labai laukusi. Sako, jog būdama Vilniuje nepaliauja grožėtis ją supančia aplinka, miesto išskirtinumu.

Visgi savo gimtojo Panevėžio Greta labai pasiilgsta, tad kiekvieną laisvą savaitgalį skuba namų link.

„Čia gyvenimo ritmas kur kas ramesnis, o tos ramybės aš labai pasiilgstu. Negaliu kitaip, širdis traukia į namus. Manau, jog čia visada bus savas miestas, puikiai pažįstamas ir nepamirštamas“, – tikina ji.

Visgi G. Aleknaitė įsitikinusi, kad ir kaip mylėtų savo gimtinę, šiai dar reikėtų gerokai pasitempti norint, jog jaunam žmogui čia būtų gera gyventi, kurti, svajoti.

„Nenuostabu, jog išvykstame į kitus miestus ar į kitas šalis studijuoti, tačiau skaudu, jog dalis jaunimo nė nesirengia grįžti. Nemato Panevėžio kaip potencialaus ateities miesto, nesitiki čia rasti darbo, gyventi užtikrintai“, – sako Greta.

Tačiau, pasak G. Aleknaitės, nėra čia viskas taip blogai, kaip įsivaizduojama ir piešiama juodžiausiomis spalvomis.

„Panevėžys kasdien progresuoja, tad ir miesto ateitis bus šviesi, jeigu tik jo nepamiršime ir čia grįšime. Juk mokiniai, jaunimas ir yra ta ateitis“, – sako pašnekovė.

G. Aleknaitė įsitikinusi: stebuklingų receptų tiek Panevėžiui, tiek Lietuvai kiekvienas galėtume sugalvoti labai daug. Tačiau tikrieji stebuklai įvyksta tik tada, kai juos įgyvendinti imasi kiekvienas.

„Galėčiau kalbėti apie politiką, darbo užmokesčius, ekonomiką, tačiau, kad ir kaip banaliai skambėtų, svarbu išlikti pozityviam. Tai tikrasis stebuklas. Tada ir Lietuva, ir kasdienė rutina atrodo gražesnė“, – sako.

Panevėžietė tikina be galo mylinti savo gimtinę, esanti jos patriotė, tačiau net ir tokiems kaip ji dažnai galvoje šmėsteli mintis apie laimės paieškas svečiose šalyse.

„Myliu Lietuvą ir galiu užtikrinti, kad, jei ir išvyksiu, tikrai sugrįšiu. Juk čia mano širdis“, – sako G. Aleknaitė.

Komentarai

  • Ačiū, už tokį pozityvą 🙂

  • Menininke! Daugiau tokiu Žmoniu, ir butu Šviesu!

Rodyti visus komentarus (2)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų