Užkirto kelią naujai okupacijai

Užkirto kelią naujai okupacijai

Sausio tryliktąją Lietuva mini Laisvės gynėjų dieną. 1991 metų sausį buvo nužudyta 14 civilių gyventojų, 32 buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, daugiau nei 1 000 buvo kitaip sužaloti. Tik praėjus daugiau nei dviem dešimtmečiams teisme nagrinėjama šalyje beprecedentė byla, o kartu sukasi ir propagandos malūnas.

1991 metų tragiškuose sausio įvykiuose dalyvavo didelė Lietuvos visuomenės dalis. Tiek tada, tiek dabar tuos įvykius bandoma įvilkti į propagandos rūbą, atitinkamoms struktūroms stengiantis pakreipti sau naudinga linkme, bandant apjuodinti taikiai savo laisvę gynusius lietuvius.

Seimo narys, Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys, istorikas Arvydas Anušauskas sako, kad sausio 13-osios reikšmė dvejopa. Jo teigimu, Lietuvos žmonės 1991 metais užkirto kelią įvykdyti naują Lietuvos okupaciją.

„Teisiniuose dokumentuose tai vadinama valstybės perversmu, bet iš tikrųjų buvo rengiamasi perimti Lietuvos valdymą iš teisėtos valdžios ir tam buvo užkirstas kelias“, – „Sekundei“ teigė parlamentaras.

Be to, svarbi ir tautinė reikšmė. Dar iki sausio 13-osios Vakarų pasaulyje, pasak A. Anušausko, jau kiek klibėjo tuomečio Sovietų Sąjungos prezidento Michailo Gorbačiovo įvaizdis dėl Tbilisio, Baku, Karabacho įvykių, tačiau sausio 13-oji jį iš tikrųjų sudrebino.

„Iš Gorbačiovo elgesio, blaškymosi matėsi, kad jis taip pat buvo tuo stipriai susirūpinęs. Ko gero, galbūt dėl to nedavė galutinio leidimo įvykdyti suplanuotą operaciją iki galo“, – sako istorikas.

Sausio įvykiai turėjo nemenką atgarsį užsienyje. Pasak A. Anušausko, iki minėtų įvykių Skandinavijos valstybės labai atsargiai žvelgė į Lietuvos nepriklausomybę, lietuvių prašymus suteikti politinį prieglobstį, slapstantis nuo sovietų armijos.

Tokių besislapstančiųjų buvo ir Suomijoje, ir kitose šalyse. Po sausio 13-osios Švedija, Suomija priėmė sprendimą, kad jei tokie asmenys kreipsis, jiems politinis prieglobstis bus neabejotinai suteiktas. Islandija priėmė sprendimą dėl mūsų valstybės pripažinimo, kitos šalys taip pat pakeitė požiūrį į Lietuvą.

Tų pačių metų rugpjūtį įvykęs pučas reiškė galutinį Lietuvos išsivadavimą, išsivadavimo nuo okupacinės kariuomenės pradžią.

„Manau, kad sausio įvykių reikšmė Sovietų Sąjungos subyrėjimui taip pat nemenka“, – sako istorikas.

Pasak A. Anušausko, jam, kaip ir kitiems, išgyvenusiems tuos įvykius, viskas įstrigo į atmintį. Tuo metu istorikas dirbo Krašto apsaugos departamento Antrajame skyriuje. Jo teigimu, Antrasis skyrius buvo kaip karinė žvalgyba. Tad dalyvavo to meto įvykiuose, budėjo, fotografavo, turėjo leidimą su tam tikrais reikalais įeiti į Seimą.

Kitaip tariant, visus įvykius teko stebėti iš gana arti. Jo tėtis dalyvavo tragiškuose įvykiuose prie televizijos bokšto. A. Anušauskas pamena, kad vos prašvitus prie televizijos bokšto daręs nuotraukas – įamžinęs tragiškų įvykių pasekmes. Tuo laiku sargyboje stovėjo jau kiti kareiviai – ne tie, kurie užėmė televizijos bokštą – ir žmonės bandė su jais bendrauti.

Lietuva mini Laisvės gynėjų dieną

Istorikas A. Anušauskas sako, kad okupantai ir kolaborantai apie įvykius kalba taip, kaip juos norėtų matyti.

„Nelabai tas mūsų bendravimas pavyko. Žmonės labai emocingai reagavo į kareivių buvimą“, – pamena A. Anušauskas.

Gausu propagandos

Tragiškus sausio 13-osios įvykius lydėjo ir tebelydi daug propagandos. Ji vėl suaktyvėjo Lietuvoje pagaliau prasidėjus sausio 13-osios kaltininkų teismo procesui, o kartu ir pasikeitus geopolitinei situacijai. Visa tai, kas įvyko tragišką 1991 metų sausį, bandyta ir tebebandoma apversti aukštyn kojomis, kaltę suversti patiems lietuviams, taikiai pasipriešinusiems okupantams.

A. Anušausko manymu, propagandos aktyvėjimą lėmė abu minėti veiksniai. Pasak jo, dezinformacinė propaganda visada turi kokį nors tikslą, tad jei ji siejama su teismo procesu, galbūt norima kažkiek daryti įtaką, dezorientuoti. Galbūt norima paveikti tarptautinius teismo stebėtojus, žiūrovus, kad šiek tiek kitaip priimtų galimus teismo sprendimus. Susiklosčiusi geopolitinė situacija taip pat verčia aktyviai naudoti propagandą.

„Jie jau senokai yra nustatę tuos skausminguosius taškus, kuriuos paspaudus kyla neišvengiama Lietuvos visuomenės, piliečių reakcija. Tai yra pokaris, sausio 13-oji, tai yra Vytautas Landsbergis, tai yra visa tai, kas susiję su Lietuvos istorijos įvykiais – tiek okupacija, tiek išsivadavimu“, – sako A. Anušauskas.

Jo teigimu, okupantas ar kolaboruojantis su juo asmuo visada apie bet kokius įvykius skleidžia tokią žinią, kokią pats norėtų matyti. Visų pirma pasiteisindamas, o antra – demoralizuodamas kitą pusę. Istorikas sako, kad tai tęsiasi jau seniai, dar nuo pokario laikų, kai partizanams buvo parinkti specialūs terminai, vadinant juos banditais, nors iš pradžių dokumentuose jie įvardijami sukilėliais.

„Lygiai tas pats ir 1991 metais. Metamos tos tezės, kurios metai iš metų kartojamos, atkartojamos, visaip interpretuojamos. Svarbiausia surasti, kas jas platintų“, – kalbėjo istorikas.

Dabartinė karta, išaugusi jau po sausio 13-osios, apie tai yra girdėjusi tik iš pasakojimų ir priversta iš susidaryti įspūdį. Ypač daug propagandos yra rusų kalba.

A. Anušausko manymu, tokia propaganda mūsų jaunimui nėra taip prieinama kaip vyresniems žmonėms. Kita vertus, jei propaganda būtų transliuojama tik lietuviškai, jos įtaka turėtų visai kitokį efektą, tačiau to padaryti praktiškai neįmanoma.

Pasak istoriko, nereikia užmiršti, kad lietuvių jaunimas baigia mūsų mokyklas, mokosi iš centralizuotai leidžiamų lietuviškų vadovėlių, o ne rengtų Rusijoje, daug informacijos apie tragiškąjį sausį gavo iš šeimų, nes daugelis jų dalyvavo išsivadavimo įvykiuose.

„Aš manau, kad jaunimo patriotiškumu abejoti, ko gero, neverta“, – pabrėžė A. Anušauskas.

Tam tikrą poveikį propagandinės svetimos šalies laidos gali turėti daliai tautinių mažumų atstovų, gyvenančių Lietuvoje. Istoriko manymu, palyginti su 1991 metai, situacija yra smarkiai pasikeitusi. Tuo labiau kad televizijos stotys nebėra užimtos, kaip buvo tuo laiku. Tų žmonių, kurie buvo pasirengę gyventi tokioje Lietuvoje, kokią ją visi sukūrė, požiūris gerokai pasikeitęs.

Lietuva mini Laisvės gynėjų dieną

1991 metų sausį Lietuvos žmonės apgynė savo laisvę, o dalis jų paaukojo gyvybę.

„Šiuo atveju pasikeitęs Lietuvai į teigiamą pusę. Neabejotinai išlieka dabartinės propagandos įtaka daliai žmonių, kurie nekritiškai linkę priimti visa tai, kas transliuojama iš Kremliaus kanalų“, – sako jis.

Neiškiš nosies?

Nuo šių metų sausio vyksta mūsų šalyje beprecedentis teismo procesas, kuriame kone septynios dešimtys baudžiamojon atsakomybėn patrauktų asmenų apkaltinti dėl tarptautinės teisės draudžiamo elgesio su žmonėmis, tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žudymo, žalojimo, kankinimo ar kitokio nežmoniško elgesio su jais ar jų turto apsaugos pažeidimo, draudžiamos karo atakos, uždraustų karo priemonių naudojimo.

Ikiteisminio tyrimo medžiaga sudaro daugiau nei 700 tomų dokumentų ir visa ji nuskenuota, saugoma specialiame, tik šiai medžiagai skirtame serveryje. Toks sprendimas priimtas todėl, kad byloje esantys dokumentai turi ne tik teisinę, bet ir didžiulę istorinę vertę.

Visi kaltinamieji yra Rusijos Federacijos, Ukrainos ir Baltarusijos piliečiai, kurie per 1991 metų sausio įvykius buvo komunistų partijos vadovai, gynybos, vidaus reikalų ministerijų, KGB atstovai, karininkai ir dalyvavo įvykiuose prie Spaudos rūmų, televizijos bokšto, Lietuvos radijo ir televizijos pastato ir kitur.

Generalinė prokuratūra yra skelbusi, kad du iš įtariamųjų yra Lietuvoje, kiti nuo baudžiamojo persekiojimo slepiasi užsienyje. Paskelbta tarptautinė jų paieška, išduoti jų Europos arešto orderiai. Dalies įtariamųjų bylos tyrimas buvo atskirtas ir tęsiamas. Toks teismo procesas, kuriame daug nukentėjusiųjų ir įtariamųjų, liudininkų, nėra lengvas.

Pasak A. Anušausko, kokių sunkumų kyla teisme, žino tik teisininkai.

„Iš šalies žiūrint, puikiai suprantame, kad kviečiami asmenys, tokie kaip M. Gorbačiovas, neatvyko ir neatvyks į teismo procesą“, – įsitikinęs Seimo narys.

Istoriko teigimu, praėjus keleriems metams jiems tai nerūpėjo, tad dabar tuo labiau nerūpi – jie jau seniai nebesirūpina savo reputacija.

„Aš manau, kad svarbiausias šio proceso tikslas yra tiesiog priimti sprendimus. Galbūt dalis jų bus priimta už akių. Bet kokiu atveju priimti sprendimai reikš galutinį teisingumą, koks jis įgyvendinamas Lietuvoje“, – sako A. Anušauskas.

Byla dėl įvairiausių priežasčių labai nusitęsė. Jo manymu, jei bylą pavyks užbaigti nagrinėjant teisme per metus ar kiek daugiau, Lietuvos teisingumui tai bus didelis žingsnis į priekį. Ar pavyks ją užbaigti iki Lietuvos šimtmečio 2018 metais, sunku pasakyti. A. Anušausko teigimu, teoriškai turėtų pavykti, o kaip bus praktiškai, tegali pasakyti galbūt tik teisėjai.

Kiek asmenų bus nubausta už akių jiems neatvykus, taip pat sunku pasakyti. Istorikas sako tokių duomenų neturintis. Nepaisant to, kad tie žmonės galbūt realiai nepajus teisingumo rankos, poveikis vis dėlto bus.

Lietuva mini Laisvės gynėjų dieną

Žmonės buvo nuolat kviečiami budėti prie svarbių šalies objektų.

„Visos šitos bausmės, jei išduodamas Europos arešto orderis, yra labai paveikios. Mes gi matėme tokių atvejų Italijoje, Austrijoje, kai tik įtariamieji mėgindavo iškišti nosį, buvo sulaikomi. Taip, Rusija juos išvaduodavo, tačiau visgi jie negali laisvai judėti po Europą, o labai norėtų“, – kalbėjo A. Anušauskas.

Faktai

1991 metų sausį sostinėje sovietų kariuomenės tankai išvažiuoja į priešpriešinę eismo juostą, apverčia sunkvežimį ir sunkiai sužaloja panevėžietį jo vairuotoją.

Kaune karinis sunkvežimis, pažeidęs Kelių eismo taisykles, susidūrė su lengvuoju automobiliu. Vienas žmogus žuvo, o trys buvo sunkiai sužeisti.

Lemtingąją sausio 13-ąją žuvo 14 žmonių. Be to, šturmuojant Radijo ir televizijos komiteto pastatą sovietai į nugarą nušovė savo desantininką.

Sausio pabaigoje sovietų kariškiai kelyje Vilnius–Kaunas apšaudė lengvąjį automobilį. Į galvą sunkiai sužalotas studentas nuo šautinės žaizdos ligoninėje mirė.

Tą sausį kulkomis buvo sužeista daugiau nei pusė šimto civilių Lietuvos gyventojų.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų