Greičiausiai laki vaizduotė ir lėmė, jog A. Povilausko neaplenkė aktoriaus profesija – juk, kaip sako pats, aktorystė yra šventas melas, viena iš apgavystės formų. T. Stasevičiaus nuotr.

Užkietėjęs fantazuotojas – artimas vaikų draugas

Užkietėjęs fantazuotojas – artimas vaikų draugas

 

Panevėžietis aktorius ir režisierius Andrius Povilauskas gerai žinomas ir teatro, ir lietuviško kino gerbėjams. Jis kuria vaidmenis teatre, filmuojasi televizijos serialuose, atliko pagrindinį vaidmenį Andriaus Bartkaus filme „Leitis“. Ir jau du dešimtmečius Andrius kūrybiniais užmojais ir žiniomis dalinasi su, kaip jis sako, akyliausiais žiūrovais – vaikais. Nesunkiai su jais atrandantis bendrą kalbą A. Povilauskas prasitaria, kad to pasiekti padeda ne tik vėlyva paties branda, bet ir su žmona Asta užaugintos atžalos.

Nors pedagoginio išsilavinimo Andrius neturi, tas jo nesustabdo jau dvidešimt metų tęsti darbą su vaikais.

46-erių metų menininkas sako visuomet buvęs lygus su vaikais.

Mane vadindavo vaikų patronu, o ir aš pats vėlai subrendau. Kai bendraklasiai eidavo į salę ar vogti magnetofonų iš automobilių, aš vis dar žaisdavau su vaikais“, – šypteli panevėžietis.

O štai dvejais metais vyresnio Andriaus brolio charakteris gerokai skyrėsi. Jis, priešingai, – visą laiką bendravo su vyresniaisiais.

Pedagoginę karjerą pradėjęs kaip tuometės „Saulėtekio“ vidurinės mokyklos teatro vadovas, A. Povilauskas jau kurį laiką dirba Naujamiesčio kultūros centre.

Ten su bendraminčiais pavyko įkurti teatrą, į kurį skuba įvairaus amžiaus vaikai ir suaugusieji.

Paklaustas, su kuo jam, sukaupusiam nemažą patirtį, sudėtingiau dirbti, Andrius kiek pagalvojęs atsako: su vaikais.

Scenai, teatrui reikia patirties, susikaupimo, susitelkimo, komandinio darbo. Vaikus tam tenka motyvuoti“, – svarsto A. Povilauskas.

Anot jo, vaikai turi vidinį variklį, kurį sunku išjungti, kad reikiamą laiką scenoje pavyktų išbūti ramiai. Laimė, jis surado sprendimą.

Režisieriai turėtų prisitaikyti prie vaikų ir imti iš jų tai, ką šie turi, o ne versti elgtis kitaip“, – ne kartą įsitikino Andrius.

Dabar A. Povilauskas išgyvena vieną geriausių savo kūrybinių etapų: kuria vaidmenis teatre, filmuojasi televizijos serialuose, o praėjusių metų liepą pasirodžiusiame Andriaus Bartkaus filme „Leitis“ atliko pagrindinį vaidmenį. V. Pečinino nuotr.

Scenai reikia asmenybių

A. Povilausko veidas gerai atpažįstamas tiek teatro scenoje, tiek kine ar televizijoje. Dalytis sukaupta patirtimi panevėžietis pasuko vedamas kitų aspektų.

Andrius atviras: jis nėra toks geidžiamas ir graibstomas režisierius, tad tokiu būdu gali realizuoti savo sumanymus.

Taip pat man tikrai labai patinka dirbti su neprofesionalais. Jų visai kita motyvacija. Profesionalai dažniausiai labai daug žino, o teatre žinojimas nėra labai gerai. Kaip tik reikia nežinoti. Iš nežinojimo išsivysto labai įdomių dalykų“, – mano Andrius.

Nors aktorystės meno jis moko nemažai vaikų ir jaunuolių, režisierius įsitikinęs, jog skubėti į sceną nėra ko. Sako, tinkamiausias laikas pasirodymams tada, kai pradeda formuotis asmenybė, – maždaug 15–16 metų.

Neįsivaizduoju, kokia stipri asmenybė turi būti teatro dėstytojas, kuris dešimtmečiui sugebėtų atrakinti teatro slėpinius. Tokio amžiaus vaikams teatras yra labiau gatvėje, bendravimas ir socializavimasis nei profesijos, meno žanro paieškos“, – svarsto A. Povilauskas.

Į vaikų širdis – per asmenines patirtis

Su suaugusiaisiais, Andriaus nuomone, lengviau susikalbėti teatro kalba. Labai dažnai jaunesni režisieriai sunkiai randa, ką pasakyti vyresniam žiūrovui.

Požiūrio tašką gali turėti kokį nori, būti stipriai pasikaustęs, bet kol pats kažko neišjauti, kol savo kailiu kažko nepatyrei, vargu, ar tą gali perkelti į sceną“, – įsitikinęs pašnekovas.

Kur kas sunkiau režisieriams užmegzti ryšį su vaikais. Andrius įsitikinęs, jog režisieriai dažnai bando užaštrinti tam tikrą mintį, kurios vaikai greitai neperkanda.

Dėl to labai dažnai nutinka taip, jog jaunieji aktoriai praranda interesą ir juos sugrąžinti į sceną labai sudėtinga.

Vaikų neapgausi. Jeigu esi nuobodus viduje, jau pirmos dešimt minučių parodys, ko verta tavo kūryba“, – sako A. Povilauskas.

Ieškant bendrų sąlyčio taškų su vaikais, Andriaus nuomone, reikšminga, ar kuriantis žmogus pats turi vaikų, kokius santykius su jais palaiko.

Nesvarbu, daug laiko skiri jiems ar ne, tai svetimi ar savi vaikai. Jeigu bendrauji su jais, susikalbėti daug paprasčiau. Žinai jų problemas, kuo dabar jie gyvena, kokie santykiai su kitais vaikais, tėvais. Man labai patinka bendrauti su vaikais, esu jų draugas, dėl to ir susikalbame“, – mano režisierius.

Pats A. Povilauskas su žmona Asta augina tris vaikus. Du iš jų jau suaugę.

Tėviška patirtis leidžia Andriui kur kas greičiau pastebėti subjurusią savo auklėtinių nuotaiką, susierzinimą ar jaudulį.

Intuityviai jaučiu vaikus, bet tikrai būdavo momentų, kai buvau per daug susirūpinęs savimi ar tam tikra situacija ir kartais viską praleisdavau pro akis, nepastebėdavau. Reikia kalbėtis, nes pasikalbėjus kyla įvairių klausimų, o intuicija duoda akstiną užkalbinti, klausti. Sakoma, kad pirma mintis yra teisinga, tad ja ir vadovaujuosi“, – asmenine patirtimi dalijasi žinomas aktorius.

Nors pedagoginio išsilavinimo Andrius neturi, tas jo nesustabdo jau dvidešimt metų tęsti kūrybinį darbą su vaikais. T. Stasevičiaus nuotr.

Prisifantazavo ateitį

Prisimindamas savo vaikystės ir paauglystės dienas, Andrius šypteli, jog visą laiką žvelgdamas į debesis matydavęs šį tą daugiau nei baltus kamuolius mėlyname fone.

Nors gimė Panevėžyje, pasak Andriaus, jo asmenybę formavo kaimo aplinka. Miestas jam buvęs per didelis. Šeštadieniais pasibaigus pamokoms, kuo greičiau skubėdavo susiorganizuoti kelionę į kaimą. Ten A. Povilauskas leisdavęs ne tik vasaros, bet ir žiemos atostogas.

O kaime lavėjo ir Andriaus vaizduotė. Fantazuoti mėgdavęs vaikas neretai užsitraukdavo tėčio nemalonę, jog piktnaudžiauja meluodamas. Vaiko išsigalvojimus apgindavo mama.

Pavyzdžiui, pasikviečiu kiemo draugus, pasakau, kad namuose, pririšęs prie stalo kojos, laikau tigrą. Paskui, jiems atėjus, sakau, kad jo dabar nėra, išvežėm į kaimą. Aš tikėdavau, jog tas tigras yra, iki pat pasiekdavau duris ir tik įėjęs suprasdavau, jog reikia suktis iš situacijos“, – savo vaikiškas šėliones linksmai prisimena menininkas.

Greičiausiai laki vaizduotė ir lėmė, jog Andriaus neaplenkė aktoriaus profesija – juk, kaip sako pats, aktorystė yra šventas melas, viena iš apgavystės formų.

A. Povilauskas įsitikinęs, jog scenos menas turi tam tikrą iliuzijos faktorių ir jeigu aktoriui nesunkiai pavyksta apgauti žiūrovą, vadinasi – turi talentą.

Žiūrovui patinka būti apgautam. Jis turi pasinerti į tavo sukuriamas aplinkybes, nesvarbu, tai bus monospektaklis ir kalbėsi vienas ar bandysi sukurti didžiulį pasirodymą. Jeigu įtrauki ir žiūrovas pirmosiomis minutėmis tavimi patiki, gali daryti ką nori: užmigdyti, prikelti, kaip nori žongliruoti“, – profesijos užkulisius atskleidžia panevėžietis.

Be diplomo nepražuvo

Iki šiol A. Povilauskas yra aktorius be diplomo. Po poros kursų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje vyras buvo pasirinkęs verslininko kelią, tačiau šis pasirodė nesantis toks sėkmingas, tad sugrįžo į sceną.

Visgi Andrius jokios bėdos neįžvelgia, kad jo gyvenimo aprašyme nepavyks pamatyti atitinkamų mokslų baigimo įrašo. Jis sako esantis įsitikinęs, jog labai dažnai profesija pasirenka žmogų, o ne žmogus profesiją.

Vienu tokių pavyzdžių menininkas įvardija kolegą aktorių Vaidotą Martinaitį. Auksiniu scenos kryžiumi apdovanotas aktorius iš tiesų buvo linkęs į muziką. Tačiau neilgai trukus dėstytojai pastebėjo jaunuolio aktorinius gabumus ir nukreipė mokytis kita linkme.

Akademija davė tikrai daug, ypač kūrybinio laiko – teko tikrai labai daug dirbti. Tai užgrūdino, išmokė bendrauti, tartis, kalbėti, kritikuoti“, – sako A. Povilauskas.

Norint būti geru aktoriumi, Andriaus akimis, nebūtina baigti mokslų, tačiau privaloma semtis kuo įvairesnės, vertingos patirties, nepamiršti praktikuotis.

Andrių režisieriai kviečia vaidinti tiek humoristiniuose, tiek draminiuose pastatymuose.

Man patys artimiausi vaidmenys yra paskutiniai, kuriuos vaidinu, ir tai, ką darau pirmą sykį“, – juokiasi aktorius.

Padvejojęs pripažįsta, jog gerokai sunkesnis atrodo komedijos žanras, nes prajuokinti žmogų, pasak Andriaus, kur kas sudėtingiau nei pravirkdyti. Jis primena, jog šviesaus atminimo teatro metras Eimuntas Nekrošius nestatė komedijų, nes, kaip pats sakydavo, nežinojo ir nemokėjo, kaip tai padaryti – jo pasaulis nebuvo juokingas.

Komedija yra nepaprasta, slidi. Tai, kas juokinga tau, nebūtinai turi būti juokinga ir kitam. Įžaisti ir padaryti situacijų komediją tikrai įdomią – yra ką veikti“, – sako A. Povilauskas.

Dabar jis išgyvena vieną geriausių savo kūrybinių etapų: kuria vaidmenis teatre, filmuojasi televizijos serialuose, o praėjusių metų liepą pasirodžiusiame Andriaus Bartkaus filme „Leitis“ atliko pagrindinį vaidmenį.

Kol kas gyvenu dabartimi, man viskas yra šviežia. Bet tikrai nemažai aktorių gyvena vakar diena. Taip jau yra: aktorius maitinasi žiūrovų meile. Aktorius neuždirba tiek pinigų ar materialių dalykų, kad viską žemiškai suvoktų. Dėl to jam labai reikia plojimų. Ir dažnai jis prisimena savo geriausius laikus, kuriais ir gyvena. Mano geriausias laikas yra dabar“, – sako A. Povilauskas.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų