Panevėžio rajone gyvenanti E. Rumčikienė atvira – anksti likus našle vienai auginti šešis vaikus nebuvo lengva, bet dabar džiaugiasi tokia gausia šeima.

Už motinystės vargus – medalis iš prezidentės

Už motinystės vargus – medalis iš prezidentės

Motinos dienos išvakarėse prezidentė Dalia Grybauskaitė iškilmingame renginyje ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu apdovanoja mamas, išauginusias penkis ir daugiau vaikų dorais Lietuvos piliečiais. Šiemet toks garbingas apdovanojimas įteiktas dviem mamoms iš Panevėžio krašto.

 

Šį sekmadienį gražiausi padėkos žodžiai ir gėlės skiriami mamoms, suteikusioms gyvybę ir sparnus gyvenimui. Jau tapo tradicija, kad Motinos dienos išvakarėse prezidentė Dalia Grybauskaitė iškilmingame renginyje ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu apdovanoja mamas, išauginusias penkis ir daugiau vaikų dorais Lietuvos piliečiais. Šiemet toks garbingas apdovanojimas įteiktas Panevėžio rajone, Žvalgų kaime gyvenančiai Elzbietai Rumčikienei ir panevėžietei Antaninai Giačienei. Abi apdovanotosios užaugino ir į gyvenimą išleido po šešias atžalas. Tiesa, A. Giačienė dėl silpnos sveikatos į prezidentūrą atvykti negalėjo – apdovanojimas jai bus perduotas tiesiai į rankas.

Tokios gausios šeimos, kuriose krykštautų pulkas vaikų, – šiais laikais retenybė. Panevėžio rajono pakraštyje, Žvalgų kaime gyvenanti aštuoniasdešimties metų jubiliejų atšventusi E. Rumčikienė atvira – užauginti šešis vaikus jaunai likus našle buvo nelengva, bet dabar bent jau nesijaučia vieniša. Didžiausias džiaugsmas, kai prie vieno stalo susėda šeši vaikai, žentai ir marčios, penki anūkai ir du proanūkiai. Todėl ir tokio garbingo apdovanojimo ji nesureikšminanti.

„Koks čia džiaugsmas, kai taip toli reikės važiuoti. Jau geriau būčiau namuose, nes labai jaudinuosi“, – šypsosi ponia Elzbieta.

Nors E. Rumčikienė jau kopia į devintą dešimtį, sveikatos ir energijos jai galima tik pavydėti. Įsukus į sodybą pasitinka ne tik du amsintys šunys ir būrys kleketuojančių paukščių, bet ir įvairiaspalvių gėlių jūra. Senjorė šypsosi, kad gėlynai – jos dukrų rūpestis, bet ji pati dar apeinanti daržus, nors dukros mamai vis papriekaištaujančios, kad gal jau laikas pailsėti. E. Rumčikienė visą gyvenimą sukosi kaip voverė rate – spėjo ne tik vaikais, bet ir didžiuliu ūkiu pasirūpinti, tad ir dabar negalinti tiesiog sėdėti sudėjusi rankų.

„Dukterys nebeleidžia ravėti, sako, žolių palieku. Visą gyvenimą gerai ravėjau, o dabar nebegerai. Žinoma, jos nenori, kad aš dirbčiau, bet juk negulėsi visą dieną lovoje“, – sako E. Rumčikienė.

E. Rumčikienė atviravo, kad mieste, kur namas prie namo, gyventi niekaip negalėtų. Kaime visai kitaip – visiška laisvė, ramybė ir gamta šalia. Tik retkarčiais ramybę sudrumsčia pasirodantys vilkai.

Savarankiški nuo mažų dienų

Šešių vaikų mama atvirauja, kad darbas jai, kaimo vaikui, niekada nebuvo sunkus. Tik per darbštumą ir atkaklumą pavyko į gyvenimą išleisti šešias atžalas. Kai jauniausiam sūneliui buvo vos dveji metukai, E. Rumčikienė liko našle. Skųstis likimu ar verkti į pagalvę nebuvo kada – kad galėtų išmaitinti gausią šeimą, daugiavaikė mama kolūkyje dirbdavo nuo ankstaus ryto iki sutemų. Kai galėdavo, mažylius palikdavo savo mamai, gyvenusiai netoliese, bet labai dažnai vaikai būdavo namuose vieni. Moteris juokauja, kad jeigu šitaip tektų vaikus auginti šiais laikais, labai tikėtina, kad jų netektų.

„Būdavo, užrakini namų duris ir išeini į darbą, nežinai, ką rasi grįžusi. Vaikus išmokiau pažinti laikrodį, parodydavau, kada mama grįš, ir jie laukdavo. Didieji mokėdavo mažajam ir vystyklus pakeisti, ir pamaitinti. Neramu būdavo, bet kitos išeities neturėjau, iš kažko juk reikėjo gyventi. Visa laimė, kad vaikai labai geri buvo, „zbitkų“ nekrėsdavo“, – pasakojo E. Rumčikienė.

Ji džiaugiasi, kad tarp trijų seserų ir trijų brolių ir dabar puikūs santykiai. Kol mamos nebūdavo namuose, jie vienas kitu rūpindavosi. Tiesa, mama stengėsi nuo mažumės vaikus mokyti tvarkos ir drausmės. Iš pradžių visa šeima gyveno sename Krūmino dvare, iš kurio dabar belikę tik griuvėsiai. Iš viso čia gyveno aštuonios šeimos, tad kieme visada girdėdavosi net trylikos vaikų klegesys.

„Vaikai užsiimdavo patys, tik būdavo taisyklės, kada laikas gulti miegoti, kada padėti prie ūkio darbų, o kada žaisti“, – pasakojo E. Rumčikienė.

Auklėjo darbu

Gal todėl visi vaikai užaugo labai savarankiški ir darbštūs. Anot apdovanojamos mamos, jaunylis dar būdamas pirmokėlis, kol vyresnieji grįždavo iš mokyklos, jau būdavo pamelžęs karves, pašėręs kiaules, prinešęs vandens ar net pakūręs krosnį. Visi vaikai stengdavosi padėti mamai. Kaip dabar pamena, kolūkio pirmininkas daugiavaikei šeimai, likusiai be maitintojo, leisdavo miške pasipjauti malkų. Ir visa šeima – mama su būriu savo klegančių rūpestėlių, susėdusi į arkliuko traukiamą vežimą, važiuodavo į mišką. O kai kieme sukraudavo medžių rietuves, į talką atskubėdavo ir kaimynai.

„Net mažėlės mergaitės pjaudavo medžius. Tada su arkliuku medžių visą kiemą prisiveždavom. Anksčiau nebūdavo elektrinių pjūklų, viską tekdavo pjauti rankomis su dvitraukiu. Bet tada ir kaimynai su kaimynais artimiau bendraudavo – visada atskubėdavo į talką. Ne tik šventes kartu švęsdavome, bet ir vienas kitam padėdavome“, – pamena moteris.

E. Rumčikienė stebisi, kai jaunos mamos, auginančios vieną ar du vaikus, dejuoja, kad niekur nespėja, joms vyras nepadeda. Viena augindama šešis vaikus, ji suspėdavo ne tik nudirbti visus darbus kolūkyje, bet ir pasirūpinti nemažu savo ūkiu – augino karves, kiaules, didžiulį būrį paukščių, patys užsiaugindavo daržovių.

„Visus namų kampus laikiau viena, bet visur spėdavau apeiti. Gal kuo daugiau veiklos turi, tuo daugiau suspėji? Dabar visas ūkis – vištytės ir du šunys, nebėra sveikatos, nors galvoje vis sukasi, kaip būtų gerai turėti karvę ar kiaulių“, – kalbėjo moteris.

Vienintelė kaimo gyventoja

E. Rumčikienė atviravo, kad mieste, kur namas prie namo, gyventi niekaip negalėtų. Kaime visai kitaip – visiška laisvė, ramybė ir gamta šalia. Tik retkarčiais ramybę sudrumsčia pasirodantys vilkai. Kartą ir jos pačios dukra su anūku miške susidūrė su pilkiu. Kitas pažįstamas ant kelio irgi buvo vilkus sutikęs. Tačiau šie plėšrūnai moters negąsdina – jos vaikystės namai tame pačiame Žvalgų kaime stūksojo pačioje pamiškėje, tad ne kartą teko su plėšrūnais susidurti akis į akį. Net naktimis mergina nebijojo eiti į kaimo šokius ar paryčiais važiuoti į darbą kolūkyje.

Kai E. Rumčikienė augino vaikus, Žvalgų kaime buvo nemažai gyventojų, dabar beliko tik jos vienos sodyba.

„Kas išvažinėjo gyventi į miestą, kas išmirė. Aš čia gimiau, čia ir mirsiu. Tikiuosi, kad vaikai nepamirš kelio į gimtuosius namus. Kaip dukros sako, čia tikra atgaiva pabėgti nuo miesto triukšmo“, – kalbėjo vienintelė Žvalgų kaimo gyventoja.

Už motinystės žygdarbį Panevėžio rajone, Žvalgų kaime gyvenančiai Elzbietai Rumčikienei – apdovanojimas iš prezidentės Dalios Grybauskaitės rankų.

Auginti net šešis vaikus nebuvo lengva. Tuo labiau kad tais laikais tokio dalyko kaip dekretinės atostogos nė nebuvo – vos atsigavus po gimdymo teko skubėti į darbus. Kiek pamena, E. Rumčikienė per savo 35-erius darbo metus tik du kartus turėjusi atostogų. Vaikams negalėjo skirti tiek daug dėmesio, bet užtat dabar mėgaujasi anūkų auginimu. Dvi vyresniosios anūkės jau suaugusios, užtat trys mažesnieji – penkerių, aštuonerių ir dešimties anūkai mielai atvyksta pas močiutę atostogauti.

„Be galo laukiu, kada vaikai ir anūkai atvažiuos į svečius. Neplanavau tokios gausios šeimos, bet atvargau ir dabar džiaugiuosi, kad turiu tiek daug vaikų. Nesijaučiu vieniša, nors ir gyvenu viena. Vienus išleidžiu, kiti atvažiuoja“, – šypsosi daugiavaikė mama.

Moteris džiaugiasi, kad atžalos neišvyko gyventi svetur. Vienas sūnus įsikūręs Smilgiuose, o kiti apsistoję Panevėžyje. Mama rūpinasi ne tik dukros ir sūnūs. E. Rumčikienė džiaugiasi, kad turi puikų žentą ir nuostabias marčias, kurios jai kaip tikros dukros. Ir į iškilmingą apdovanojimų ceremoniją prezidentūroje daugiavaikę mamą irgi lydėjo gausi šeima.

„Man pasisekė, kad turiu ne tik puikius vaikus ir anūkus, bet ir žentą bei marčias“, – džiaugiasi E. Rumčikienė.

Komentarai

  • Sunku net įsivaizduoti tokį gyvenimą. Šitokiomis sąlygomis vaikus užauginusioms mamoms ne tik medaliai turi būti teikiami, o bent pensija padvigubinama.

    • Atsakyti
Rodyti visus komentarus (1)

Atsakymas į Tikrai didvyrė mama komentarą Atšaukti atsakymą

Daugiau leidinio naujienų