Už Lietuvą ranka nesudrebėtų

Už Lietuvą ranka nesudrebėtų

 

Panevėžietis 25-erių Tomas Gauša pasirinko kelią, pilną ekstremalių išbandymų ir milžiniškos atsakomybės. Vos peržengęs pilnametystės slenkstį, Tomas priėmė drąsų sprendimą ir kiek daugiau nei per savaitę išsiruošė į bazinius karinius mokymus Rukloje. Dabar jis tarnauja Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgose ir žino, ką reiškia būti kariu karštuosiuose pasaulio taškuose.

Meilė Tėvynei svarbi ir jo broliams. Vyriausiasis Martynas – profesionalus karys, jaunylis Dominykas įstojo į Lietuvos šaulių sąjungą.

„Brolis seka paskui brolį“, – šypteli vidurinysis Tomas.

2012-aisiais jis apsisprendė atlikti karinę prievolę, nes, kaip sako pats, pirmiausia norėjo išbandyti save. Jo pasirinkimui įtakos padarė ir gilinimasis į giminės istoriją. Paaiškėjus, jog plačioje giminėje buvo partizanų, juos rėmusių asmenų, taip pat tremtinių, T. Gauša susimąstęs: „Jeigu protėviai, proseneliai kariavo už mūsų Tėvynę, kodėl aš negaliu?“ Ir išėjo tarnauti.

Atlikti karinę tarnybą Tomas pasirinko Rukloje esantį Lietuvos kariuomenės Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomąjį pulką, kuriame tuo metu vykdavę tris mėnesius trunkantys baziniai kariniai mokymai.

„Civilio gyvenime nepatirsi nieko panašaus arba reikės mokėti pinigus už tai, ką kariuomenėje gauni už dyką, pavyzdžiui, šaudymai, fizinės ištvermės patikrinimai. Ir ji ugdoma ne sporto klubuose, o gamtoje“, – griežtai atkerta Tomas, paklaustas, ar nesigaili pasukęs į kariuomenę.

Anot panevėžiečio, kariuomenė stipriai keičia žmogų, tačiau jos bijoti nereikia. T. Gauša įsitikinęs: nuo karinės prievolės bėga tie, kurie prisiklausė pasakojimų apie patirtis sovietinėje armijoje.

„Lietuvos kariuomenėje dabar tikrai lengviau, nors reikia būti nusiteikus viskam“, – sako Tomas.

Iki pradėdamas tarnauti vyresnysis eilinis nebuvo iki galo atradęs savęs, nežinojo, kokiu keliu pasukti, vis keitė darbo vietas. Dabar prisipažįsta turintis kur kas tvirtesnį stuburą ir negaili gerų atsiliepimų apie šią patirtį, kaip reikiant praplėtusią akiratį, mąstyseną.

„Civiliai apie kariuomenę galvoja kitaip – pagal juos, ir batai per sunkūs. Jie nėra sunkūs, kai suvoki, kaip reikia saugoti kojas“, – mano T. Gauša.

Iki pradėdamas tarnauti T. Gauša nebuvo iki galo atradęs savęs, nežinojo, kokiu keliu pasukti.

Išaugino meilę

Baigęs tris mėnesius trukusius karinius bazinius mokymus, T. Gauša nusprendė pusmetį pailsėti, o 2013-aisiais prisijungė prie Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) Vyčio apygardos 5-osios rinktinės 501 motorizuotosios pėstininkų kuopos. Čia tarnauja iki šiol.

Panevėžietis sako, jog KASP tarnauja nemažai jaunų, įdomių panevėžiečių, ir džiaugiasi galimybe su jais dalytis patirtimi.

Svarstydamas, ką žingsnis įsilieti į karių gretas atnešė jam pačiam, vaikinas užtikrintai atsako – sustiprino meilę Tėvynei.

Tomas dabar seka įvykius ne tik Lietuvoje. Jam rūpi, kas vyksta kaimyninėse valstybėse, pasaulyje.

Įvairūs nesantaikos kurstymai, įtampą keliančios situacijos – į panašius įvykius pašnekovo akys nukrypsta kaipmat.

„Tai jau yra tapę mano hobiu. Kariuomenė, įvairūs filmai apie karą, ginklai kaip ir daugelį traukdavo nuo pat vaikystės. Tik šis mano susidomėjimas augo, augo ir galiausiai išaugo į tarnybą“, – sako T. Gauša.

Anksčiau jis nė nemąstė, jog ateis diena, kai turės galimybę bendrauti su kitų šalių kariais, pavyzdžiui, NATO pajėgomis.

Tokia patirtis padėjo ne tik patobulinti anglų kalbos įgūdžius, bet ir pasimokyti vokiečių, ispanų ar prancūzų. Svečius tikrai nudžiugina jų gimtąja kalba Lietuvoje išgirstas pasveikinimas.

Su kiekvienu šūviu euforijos mažiau

Kol kiti tik svajoja apie galimybę prisiliesti prie kovinių ginklų, T. Gauša juos valdo profesionaliai. Visgi kariuomenė, kaip sako pats, nebuvo ta vieta, kurioje pirmą kartą jam būtų tekę prisiliesti prie kovinės technikos.

Dar besimokydamas mokykloje, Tomas kartu su bendraklasiais skuosdavęs į renginius, kuriuose būdavo pristatoma ekipuotė ir leidžiama pakilnoti ginklus.

„Reikia pripažinti, jog jausmas iššovus iš kovinio ginklo kovinėmis kulkomis į taikinį – ypatingas. Po pirmo karto jautiesi keistai, jauti netgi tam tikrą euforiją, tačiau ji su kiekvienu šūviu mažėja“, – šypteli septintus metus tarnaujantis panevėžietis.

Nors per kelerius metų teko nemažai patirti, T. Gauša puikiai mena ir pačią pradžią kariuomenėje, kuri, kaip ir kiekviename naujame darbe, lengva nebuvusi.

Buvo sunku priprasti prie dienos rutinos: anksti keltis ir anksti eiti miegoti, patirti nuolatinį fizinį krūvį. Prireikė poros savaičių, kol kūnas ir protas apsiprato su tokiu ritmu.

Pirmąją bazinių karinių mokymų savaitę buvo galima apsispręsti – likti ar išeiti. Tuomet pasitraukė apie 20 jaunuolių – fiziškai stiprių, tvirto stoto.

„Kariuomenėje svarbi ne tik fizinė jėga, bet ir psichologinis pasiruošimas. Namuose pripranti gyventi vienaip, o kariuomenėje – visai kitas režimas. Į tuos tris mėnesius buvo sudėta penkių mėnesių mokomoji medžiaga, tad ir laiko drybsoti lovoje nebuvo, nuolat vyko paskaitos“, – pamena Tomas.

Panevėžyje T. Gauša laikomas patriotiškumo pavyzdžiu, o ir jis pats tvirtai sako: „Esu patriotas“.

Malyje – išbandymas karščiu

Pirmosios dienos kariuomenėje dabar panevėžiečiui kelia šypseną. Praėjusių metų liepą jis grįžo iš misijos Vakarų Afrikoje, Malio Respublikoje.

Pirmą kartą tarnybos metu paskirtas į svečią šalį T. Gauša šią patirtį laiko neįkainojama visų pirma dėl galimybės susipažinti su kitų šalių kariuomenės elementais, taktikomis, patirtimis.

„Po misijos galiu drąsiai sakyti, jog visai nebebijau karščio“, – juokiasi Tomas.

Dabar jis pašiepia lietuvių įprotį skųstis vos trisdešimt laipsnių pagal Celsijų ribą peržengusia temperatūra. Malyje termometro stulpelis bene kasdien šoktelėdavo iki +78 laipsnių. Karinės stovyklos teritorijoje stovinčių sekcijų sijos taip įkaisdavę, jog ant jų kariai ne kartą kepė kiaušinienę.

Visgi karštis Afrikoje – kiek kitoks nei gimtojoje Lietuvoje. Čia jis turi kur kas daugiau drėgmės, o Juodajame žemyne – oras sausas, dulkėtas, jame tvyro į kreidą panašus, dažantis smėlis.

„Pasportavus prausiantis nuo kūno bėgdavo tikras molis, nors atrodo, jog lauke pabuvai tik kelias minutes“, – prisimena Tomas.

Karščiausiu sezonu Afrikoje viešėję kariai net ir svilinant saulei turėjo vaikščioti apsirengę drabužiais ilgomis rankovėmis, ilgomis kelnėmis, taktiniais batais, kad nepradėtų nertis iš odos.

Laisvu laiku kariškiai mėgo žaisti tinklinį. Po tokių pramogų oda akimirksniu nusilupdavusi, o po poros dienų vyrai ir vėl būdavo balti it sūriai.

Nelengvai lietuvis priprato ir prie nuolatinio vandens gurkšnojimo iš buteliuko – per kelias valandas išgerdavo apie šešis litrus.

Ištikimas priesaikai

Beveik penkis mėnesius Malyje praleidusiems kariams neteko susidurti su realia grėsme.

„Ir norėjosi to, ir nesinorėjo. Juk kariuomenėje visos treniruotės, pasiruošimas ir yra skirti atremti karines atakas. Kita vertus, džiaugiuosi, jog to neįvyko. Negalėčiau atsakyti, ar išdrįsčiau, jeigu reikėtų, šauti į kitą žmogų. Tačiau kiekvienas karys turi suprasti: jeigu ne tu – tave“, – įsitikinęs T. Gauša.

Neretai po realaus konflikto, kai tenka paleisti kulką į kitą asmenį, karių psichologinė būsena tampa sudėtinga. Net ir po sėkmingos misijos Malyje grįžusius karius konsultavo specialistai.

Tomas žino, kad iškilus realiai grėsmei, priesaikos neišduotų.

„Jeigu reikėtų kovoti už Tėvynę, nebūtų svarstymų, noriu to ar ne, būtų žodis – reikia. Mūsų pareiga ginti Tėvynę. Koks tu karys, jeigu iškilus pavojui pabėgi?“ – retoriškai klausia.

Panevėžyje T. Gauša laikomas patriotiškumo pavyzdžiu, o ir jis pats tvirtai sako: „Esu patriotas“.

Vaikinas įsitikinęs, jog vienos svarbiausių patriotizmo sudedamųjų dalių – meilė, pagarba Tėvynei ir noras ginti jos laisvę.

Misija Afrikoje, kurioje susidūrė su itin skurdžia vietinių gyventojų kasdienybe, dar labiau sustiprino jo meilę savo šaliai ir tautiečiams.

„Ėmiau vertinti mažus dalykus. Afrikoje net ir iš mažo akmenėlio padarytas pakabutis yra brangus, o Lietuvoje per šventes susibūrę prie stalo, dažnai lūžtančio nuo vaišių, skundžiamės, jog mums kažkas negerai“, – sako Tomas.

Anot jo, laimė nėra apskaičiuojama materialia išraiška.

„Reikia vertinti žmogų, draugą, darbą, kiekvieną įveiktą užduotį. Jei moki gyventi, Lietuvoje labai gera. Svarbu ne sėdėti vietoje ir bėdotis, o nuolat judėti į priekį. Kuo ilgiau užsisėdėsi, tuo prasčiau jausiesi“, – įsitikinęs T. Gauša.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų