Belazarų šeimos vyrai – viduryje tėvas Kazimieras, aplink jį sūnūs Bronius, Vytautas ir Antanas.

Turtingas talentinga vienatve

Turtingas talentinga vienatve

Šių metų pabaigoje minimos kompozitoriaus, pedagogo, dirigento Antano Belazaro 105-osios gimimo metinės.

 

Panevėžyje, be abejo, dar gyvena ne vienas buvęs Antano Belazaro mokinys ar jo bendražygis, nors nuo tos dienos, kai muzikas, sulaukęs vos 63 metų, mirė, jau praėjo nemažai laiko – per keturias dešimtis metų.

Šiemet, prisimenant iškiliausius praėjusio šimtmečio Panevėžio krašto menininkus, šio kompozitoriaus, dirigento, pedagogo vardą minėti tiesiog būtina. Juk šio žmogaus kūrybinė veikla taip pat paliko pėdsaką, darė įtaką krašto kultūriniam gyvenimui.

A. Belazaras buvo Panevėžio dramos teatro muzikos dalies vedėjas, dirbo tuomečio Muzikos technikumo direktoriumi, vadovavo chorams, orkestrams, mokė, konsultavo, rašė muziką spektakliams, kino filmams, kūrė operas, harmonizavo lietuvių liaudies dainas.

Jo veiklos ir domėjimosi ratas buvo labai platus. Skaitant prisiminimus apie jį, klausant dukros Danguolės Belazaraitės pasakojimų susipažįstame su įdomia, neeiline asmenybe, plačių interesų žmogumi.

Kompozitorius gimė Upytėje. Garsaus kraštiečio vardas prieš dvidešimt metų čia įamžintas juo pavadinant Upytės mokyklą. Dabar ji – A. Belazaro pagrindinė mokykla.

Mokyklos kraštotyros muziejus turi sukaupęs nemažai medžiagos apie žymųjį menininką.

Laiminga vaikystė – mažoji Danguolė su tėčiu Antanu Belazaru.

Turimi eksponatai, surinkti prisiminimai byloja, jog A. Belazaras iš tikrųjų buvo unikali asmenybė:

„Tai didelės erudicijos, be galo darbštus ir kruopštus, daugelį pomėgių ir užsiėmimų turėjęs žmogus. Jis suspėdavo visur – kurti muziką ir piešti, rinkti tautosaką ir fotografuoti, žvejoti ir grybauti. Jis labai mylėjo gėles, ypač rožes, kurias pats sodindavo ir prižiūrėdavo. Nemažą laisvalaikio dalį skirdavo tapybai.“

Žinoma, jog muzikas labai mėgo knygas, daug skaitė, taip pat ir vokiškai.

O štai kaip pasakoja dukra, tėvas jai pats padarydavo ir įvairių žaislų. Pirkti tuomet nebuvo nei ko, nei už ką.

Jai ypač įsiminė padengti bronza moliniai žaisliukai kalėdinei eglutei. Taip pat tėvas buvo padaręs teatro scenos modelį su nameliu, tvora, šuniuku ir kt.

Be to, jis garsėjo kaip puikus pedagogas. D. Belazaraitė pasakoja: „Esu sutikusi daug jo studentų, kurie sakė, kad pasimokę pas Belazarą, daugiau nieko naujo aukštuosiuose moksluose jie nesužinojo.“

Gaila, kad daugeliui dabarties muzikų su juo susipažinti jau neteko. O jį pažinojusiesiems būtų įdomu, kaip A. Belazarui, smerkusiam bet kokį neprofesionalumą, nemėgusiam jokios „chaltūros“, atrodytų kai kurie šiuolaikiniai dainininkai, nūdienos kultūros apraiškos.

D. Belazaraitė teigia: „Apie tėvą dar galiu pasakyti, kad jis buvo tipiškas introvertas, savo jausmus išsakantis muzika. Taip pat labai įvairiapusiškas savo gabumais, – jis puikiai piešė, liejo akvareles, rašė scenarijų savo operetei ir t. t. Gal būt vieno žmogaus širdžiai visko buvo per daug… Jis mirė savo namuose po širdies priepuolio.“

Liko vienas

Dukra mano, kad galbūt ir nuolatinė vienatvė galėjo graužti iš vidaus, palaužti tėvo sveikatą. Kai šeima persikėlė į Vilnių, Panevėžyje jis gyveno vienas. Dukra tuo metu jau studijavo, žmona taip pat buvo su ja, dirbo, o jis pats niekaip nenorėjo palikti Panevėžio.

„Kiek mes su mama kvietėme į sostinę kartu gyventi. Be to, jį labai kvietė ir Kompozitorių sąjunga, siūlė darbą. Bet jis buvo tvirtai įsitikinęs, kad niekur taip gerai kaip Panevėžyje jam nebus“, – sako D. Belazaraitė.

Taip ir liko A. Belazaras čia vienas gyventi. Kompozitorius negėrė, nerūkė, nemėgo triukšmingų kompanijų, gal todėl ir draugų neturėjo itin daug. Dažniausiai jis būdavo vienas, bet, kaip sako dukra, neabejotinai turtingas savo vienatve.

Gal dažniau susitikdavo tik su žvejybos draugais – nors ta žvejyba jam labiau buvo buvimas gamtoje negu laimikio gaudymas.

Meilė gamtai atsispindi ir A. Belazaro piešiniuose. Juose daugiausia tapyti Panevėžio apylinkių vaizdai. Jo akvarelės paprastos ir gražios, skleidžiančios šilumą ir ramybę – sodybos, pakrantės, bažnytėlės.

„Su tėvu susitikdavome, kai jis atvažiuodavo į Vilnių su reikalais – į ministeriją, į kompozitorių suvažiavimus ir panašiai. Taip pat dažnai važiuodavome kartu atostogauti į Palangą. Jis gaudavo kelialapius ir būnant kartu visada stengdavosi mane ko nors išmokyti – spręsdavome harmonijos uždavinius, mokė skaityti partitūras. Tiesa, harmonijos taip ir neišmokau, nors visi sakė, kad jis buvo geriausias mokytojas. Bet aš per atostogas to mokytis visai netroškau. Partitūrų skaitymo pamokos patiko labiau, grojant orkestruose buvo lengva ir įdomu klausytis įvairių instrumentų melodijų pynės, iš kurios išsivystydavo tam tikra muzikos kūrinių forma“, – prisimena moteris.

Ji dėkinga tėvui ir už šias žinias, ir už nuostabius jo pasakojimus apie įvairius istorinius įvykius iš Lietuvos didžiosios kunigaikštystės istorijos, kurių jis daug žinojo. A. Belazaras svajojo parašyti operą apie bajorus Sapiegas, regis, jau turėjo net siužeto metmenis.

Dukra mano, kad eruditui nebuvo lengva būti aukščiau realaus kasdienio gyvenimo – buitis jam buvo visiškai neįdomi ir nesvarbi.

Muzikos apsupty

Kompozitoriaus dukra D. Belazaraitė taip pat pasirinko muzikės kelią. Ji violončelininkė, tiesa, dabar jau nekoncertuojanti, o dirbanti pedagoginį darbą.

Panevėžys, 1988-ieji. Atidengiama Antano Belazaro atminimui skirta memorialinė lenta. Į iškilmes atvyko Elena Belazarienė – čia ji bendrauja su Juozu Miltiniu.

„Nuo ankstyvos vaikystės mudvi su seserimi – mamos pirmo vyro, kuris anksti mirė, dukra, buvome apsuptos muzikos. Tėvas grojo fortepijonu, mėgo interpretuoti Čaikovskį, akompanuodavo mamai, taip pat kūrė savo muziką“, – pasakoja D. Belazaraitė.

Jos tėvas A. Belazaras labai mylėjo gamtą, tad savo melodijoms parinkdavo eilėraščius gamtos motyvais. Taip gimė dainų ciklas „Žiedai“ – romansai, parašyti plataus diapazono balsui. Pirmoji kūrinių atlikėja būdavo žmona Elena. Jos balsas buvo labai aukštas, tad dainos – aukštos tonacijos.

D. Belazaraitė pasakoja, kad abu jos tėvai dirbo Panevėžio teatre – mama dėstė dikciją, tėvas kūrė muziką spektakliams. Po karo kartu su žmona jis dažnai koncertuodavo.

„Teatras, kaip ir muzika, buvo mūsų kasdienybės dalis. Kai atėjo laikas rinktis profesiją, nebuvo problemos, nes aš žinojau, kad rinksiuos tik meninę. Tiesa, reikėjo apsispręsti – dailė ar muzika, be to, pasirinkti instrumentą, kuriuo norėsiu groti. Pasirinkusi muziką atradau violončelę ir su ja susiejau savo tolesnį kelią. Tai nebuvo lengvas pasirinkimas, bet niekada dėl jo nesigailėjau“, – prisimena violončelininkė.

Prisiminimai

„Tėvas man yra daug kartų pasakojęs, kaip jis pats troško mokytis muzikos. Norėdamas įstoti į Konservatoriją, jis į Kauną išėjo pėsčiomis. Ten fortepijono klasėje jau mokėsi jo jaunesnis brolis. Antanas Belazaras įstojo į vargonų klasę, vėliau pradėjo domėtis kompozicija“, – pasakoja kompozitoriaus dukra.

Pasirodo, visa Belazarų šeima, gyvenusi Panevėžio rajone, Stultiškių kaime – prie Upytės, buvo linkusi į meną. Motina M. Kiškūnaitė mokėjo groti armonika, skambinti fortepijonu, dainavo. Tėvas gerai grojo vargonais.

Jis buvo baigęs Klaipėdos J. Naujalio muzikos mokyklą ir apie dešimt metų buvo Upytės bažnyčios vargonininku.

Pradinę mokyklą Antanas Belazaras pradėjo lankyti Upytėje, o šeimai persikėlus gyventi į kitą Panevėžio rajono kaimą, mokėsi Krekenavoje. Netrukus Belazarai persikėlė į Smilgius, kur tėvas taip pat tapo bažnyčios vargonininku.

A. Belazaras mokėsi Šeduvos „Saulės“ draugijos progimnazijoje, o nuo 1934 metų – konservatorijoje. Iš pradžių mokėsi vargonų klasėje, po to perėjo į kompozicijos specialybę ir vėl išklausė penkerių metų kursą pas profesorių J. Gruodį.

Studijų metais jaunasis muzikas pragyvenimui užsidirbdavo privačiomis muzikos pamokomis, taip pat vargonuodavo bažnyčiose ir vadovaudavo bažnytiniams chorams.

„Čia jis ir sutiko mano mamą. Tuo metu mama su muzika nieko bendro neturėjo. Ji jau buvo našlė ir viena augino dukterį Gražiną. Mama tiesiog atlydėjo savo draugę pasitikrinti balso pas bažnyčios vargonininką. Draugė labai norėjo dainuoti bažnyčios chore. Tačiau vargonininkas nutarė patikrinti ir atlydėjusios moters balsą ir liko sužavėtas jo skambesio. Jis iš karto priėmė abi drauges į chorą ir pradėjo rūpintis būsimos žmonos mokslu. Kaip būdavo pasakojama šeimos istorijoje „jos jau nebepaleido“, – pasakoja D. Belazaraitė. Būsimo vyro pastangomis moteris įgijo muzikinį išsilavinimą, pradėjo mokytis dainavimo iš pradžių privačiai, vėliau Kauno konservatorijoje.

„Tik karas ir mano gimimas sutrukdė jai tapti garsia dainininke. Mama turėjo nepaprasto grožio ir diapazono balsą“, – sako dukra.

Nepaisant visokių tam laikui būdingų peripetijų, permainų E. Belazarienė dirbo vokalo pedagoge su tokiais kolektyvais kaip ansamblis ,,Lietuva“, Operos ir baleto teatro choras, turėjo daug mokinių.

Abu Danguolės tėvai pokario metais daug dirbo bažnyčiose, mama giedojo, tėvas vargonuodavo. „Aš puikiai prisimenu keliones brikelėmis iš atlaidų į atlaidus“, – prisiminimais dalijasi violončelininkė.

Po studijų atvažiavęs į Panevėžį A. Belazaras niekur kitur laimės nebeieškojo – liko ištikimas savo gimtajam kraštui ir jam atidavė visas savo jėgas ir sugebėjimus.

Kūryba

Antanas Belazaras (1913-12-22 – 1976-11-15) – pirmosios lietuvių operetės, muzikinės komedijos „Auksinės marios“ autorius.

Lietuvos kompozitorių sąjungos narys parašė ir daugiau svarių kūrinių – operą „Kupriukas muzikantas“, kantatą „Mylimai žemei“ ir kt.

Jis kūrė muziką dramos spektakliams ir kino filmams, kūrinius fortepijonui, choro ir solo dainas ir kt.

Viena pagrindinių A. Belazaro kūrybos sričių buvo vokalinė muzika – iki šiol populiarūs jo romansai.

Pirmąsias muzikos žinias būsimasis muzikas gavo iš savo tėvo vargonininko ir chorvedžio. Pramokęs muzikos, ėmė vadovauti tėvo įkurtam „Dainos“ draugijos Smilgių skyriaus mišriajam chorui. Vėliau savanoriu tarnavo Lietuvos kariuomenėje.

1934–1942 m. studijavo Kauno konservatorijoje – Jono Bendoriaus vargonų ir Juozo Gruodžio kompozicijos klasėse. Studijuodamas Kaune mokytojavo ir vadovavo moksleivių chorui. Nuvykęs į Panevėžį, iš pradžių dirbo Mykolo Karkos 1940 m. įsteigtuose muzikos kursuose, o nuo 1944 m. Panevėžio muzikos mokykloje dėstė teorines disciplinas, buvo Dramos teatro muzikos dalies vedėjas. Jis rašė muziką bei dainas spektakliams – iš viso jo parašyta muzika maždaug penkiolikai spektaklių, kitiems – parinkta ir pritaikyta.

Vienas įsimintiniausių A. Belazaro kūrinių – muzika A. Milerio dramai „Komivojažerio mirtis“.

1962–1970 metais kompozitorius dirbo Panevėžio muzikos technikumo direktoriumi, kurį laiką vadovavo muzikos kursų ir muzikos mokyklos moksleivių chorams, konsultavo Panevėžio rajono kaimų chorus. Iš muzikos mokyklos dėstytojų ir moksleivių buvo subūręs kamerinį orkestrą.

1963 metais A. Belazarui buvo suteiktas nusipelniusio meno veikėjo garbės vardas.

 

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų