V. BULAIČIO nuotr.

Tremtiniui misijos nereikalingos

Tremtiniui misijos nereikalingos

Bernardas Razgus prieš septynias dešimtis metų kartu su tėvais ir dviem broliais buvo ištremtas į pietryčių Sibirą, Buriatijos Respubliką.

Būdamas vos septynerių jis menkai suprato likimo pokštą, tačiau net ir paleistas į laisvę liko gyventi ten, iš kur visi veržėsi. Liko tam, kad išsaugotų tremtinių iš Lietuvos atminimą. Neseniai B. Razgus lankėsi Panevėžio rajone, Bistrampolio dvare. Jo valdytojas kunigas Rimantas Gudelis penkerius metus padeda ponui Bernardui vykdyti ypatingą misiją, kurios detalės ir buvo suderintos per jų susitikimą.

Išgyventi tremtyje

Pasak B. Razgaus, vaikai menkai tesuprato, kokia nelengva dalia tremtyje laukia šeimos. Broliai greitai susirado draugų ir džiaugėsi nerūpestinga, nors ir toli nuo gimtųjų namų bėgančia vaikyste.

Tremtinys pasakoja, kad tą vakarą, kai namus apsupo kariškiai, tėvai išsigando, tačiau neišsidavė bijantys. Kartu su nekviestais svečiais buvęs viršininkas perspėjo šeimą, kad ši pasiimtų kuo daugiau daiktų. Šį kario gestą B. Razgus laiko tikra dovana, padėjusia jau pirmaisiais tremties mėnesiais.

Sibire daiktus pardavę lietuviai už gautus pinigus nusipirko karvę. O turint gyvulį, tikina pašnekovas, neprapulsi – Razgai galėję apsirūpinti įvairiais pieno gaminiais.

„Su broliu tikrai nepatyrėme bado ar skurdo – tėveliams net tremtyje pavyko sudurti galą su galu, negalėčiau skųstis“, – atvirai pasakoja vyras ir prisimena ne taip laimingai susiklosčiusį aplinkinių gyvenimą.

Jis tvirtina, kad nemažai ištremtų lietuvių į Sibiro gilumą atvežti tuščiomis: be maisto, be drabužių – namus palikę kaip stovintys.

Vietovėse, nutolusiose nuo tankiau apgyvendintų kaimų, tremtiniams buvo itin sunku išgyventi. Laimė, vietiniai gyventojai, nors patys vertėsi skurdžiai, neretai rėmė maisto produktais lietuvių šeimas, nes nujautė jų link artėjančią giltinę.

„Kur gyventi, didelio skirtumo nemačiau – tuo metu jau galėjai laisvai keliauti, bendrauti. Tik dabar visi savotiški pasidarėme.“

B. Razgus

Susitaikė su naujais namais

Žemaitijoje, Plungės rajone esančiame Zobielų kaime, gyvenimą kūrę Razgai pirmuosius tremties metus praleido viename iš Zaigrajevo rajono kaimų. Vėliau perkelti į Chara Kutulo gyvenvietę. Suaugusieji iš karto turėjo kibti į darbus geležinkelyje.

Nors pirmieji dveji metai nebuvo lengvi, lietuviams pavyko susigyventi su buriatais. Ponas Bernardas šios tautybės žmones sako galintis įvardyti kaip šiltus, draugiškus,  kurie mylės ir saugos, užstos, neišduos. Tik su jais, kaip ir su visais, galiojo tos pačios taisyklės: reikėjo ir patiems sutarti, neįžeisti, neprovokuoti.

Po dvidešimties tremtyje praleistų metų Razgams pavyko pajusti laisvės skonį. 1969-aisiais kartu su dviem sūnumis jie paliko Buriatiją ir įsikūrė Latvijoje, Daugpilyje, – tuo metu jiems buvo uždrausta apsigyventi gimtojoje šalyje. Vėliau vis dėlto sugrįžo gyventi į tėvynę, vaikai čia sukūrė šeimas, gimė anūkai.

Į su Mongolija besiribojančią Buriatiją tremtin buvo pasiųsta daugiau nei keturi tūkstančiai lietuvių. Iš jos grįžo kur kas mažiau – svetimoje teritorijoje atgulė beveik šeši šimtai. O B. Razgus vienas iš tų, kurie apsisprendė likti ten, kur ne savo noru buvo pasiųsti.

„Kur gyventi, didelio skirtumo nemačiau – tuo metu jau galėjai laisvai keliauti, bendrauti. Tik dabar visi savotiški pasidarėme“, – svarsto ponas Bernardas.

Lemtį palaikė ženklu iš viršaus

B. Razgus prisipažįsta, kad Buriatijoje jam sekėsi. Čia sutiko mylimą moterį, dirbo agronomu, o nuo 1990-ųjų iki pat pensijos ėjo Buriatijos žemėtvarkos ir žemės reformos komiteto vadovo pareigas.

Tačiau visų svarbiausia, kad vyrą aplankė suvokimas, jog į šias žemes buvo atvežtas ne šiaip sau, o su tam tikra misija. Ją suprasti vis dėlto prireikė laiko.

Žlugus Sovietų Sąjungai, ėmė sklisti žinia, kad pradėtos tvarkyti per karus žuvusių karių kapavietės, įvairiuose pasaulio kampeliuose buvo statomi paminklai, žymintys svarbias datas, asmenis, istoriją. Jau tada B. Razgus kartkartėmis apsilankydavo Lietuvoje ir pastebėjo, kaip tvarkomos kapinės. Giminaičių padedamas vyras surado prosenelių kapus.

Perėmęs Lietuvos pavyzdį, prabėgus daugiau nei pusei amžiaus, B. Razgus pradėjo darbus Buriatijoje – ėmėsi atnaujinti tremtinių kapavietes. Jos, kaip tvirtina pašnekovas, yra tikras paveldas, kultūra ir istorija, kurią reikia puoselėti bei branginti, išsaugoti atminimą.

2007-aisiais prasidėjo pirmieji oficialūs darbai. Nuo to laiko, lydimas ištikimų bendraminčių, į kapavietes garbaus amžiaus vyras skuba kasmet.

Geriau vėliau nei niekada

Kaip pasakoja buvęs tremtinys, Sibire pradėjęs atnaujinti kapavietes, jis nė akimirkai nesuabejojo, ar to reikia. Darbams įsibėgėjus jam ne kartą teko išgirsti vietinių gyventojų nuostabą, kodėl pasišovęs tvarkyti svetimų žmonių kapus.

„Čia – mano tautos žmonės“, – tokiems atsako.

Toks B. Razgaus užsidegimas jau nuo pat pradžių buvo sutiktas teigiamai, o tų, kurie atsisakytų pagelbėti humaniškam tikslui, nesutiko. Pradėti įgyvendinti sumanymą jam itin padėjusi Antano Sadecko knyga „Tėvyne, ilgesy miriau“. 1990–2004 metais A. Sadeckas rengė ekspedicijas į Rusiją. Per jas surinkta aktuali informacija nugulė į pastarąją knygą. Užfiksuotos svarbiausios datos, vietos, brėžiniai, kapaviečių planai ir schemos, anapus iškeliavusių lietuvių vardai ir pavardės.

B. Razgus sako, kad atvykęs į pirmąsias kapines pastebėjęs, jog teritorijoje pradėta laidoti mirusiuosius. Vadinasi, jie atgula tremtinių iš Lietuvos amžinojo poilsio vietose.

„Kapai jau buvo beišnykstantys, apaugę žole, apvirtę medžiais. Norėjosi juos išsaugoti, bet nebuvo lėšų“, – prisimena.

Tad ponas Bernardas ėmėsi veiksmų – ėmė kaupti kauburėlius, žyminčius kapo vietą.

Geriausiai yra išsilaikę metaliniai kryžiai ir betoniniai antkapiai. Nors ir į juos vandalai ar iš skurdo bandantys išlipti gyventojai bandė pretenduoti. Kai kuriems kryžiams nupjauti skersiniai – tai padarė metalo vagys. Tik pačių kryžių nepavykę pavogti – šie giliai įbetonuoti.

Net ir taip apgadintus paminklus B. Razgui pavykę prikelti naujam gyvenimui. Nuvykęs į netoliese esančią mokyklą, jis gavo suvirinimo aparatą, be to, atsirado meistras darbui atlikti.

Ekspedicijų iš Lietuvos naudos Bernardas Razgus sako nematantis – efektyviai darbus, mano, gali atlikti tik vietiniai gyventojai. V. BULAIČIO nuotr.

Ekspedicijų iš Lietuvos naudos Bernardas Razgus sako nematantis – efektyviai darbus, mano, gali atlikti tik vietiniai gyventojai. V. BULAIČIO nuotr.

Įtraukė ir vietinius

Po kelerių metų apsilankęs tose pačiose kapinėse B. Razgus liko maloniai nustebintas. Kapai ne tik neapleisti, bet ir ant kapaviečių gulėjo ir ryškiaspalvės gėlės – vietinių nuopelnas.

„Lietuvių toje teritorijoje nėra, o ir dabartiniai gyventojai – nauja karta. Jiems tėvai papasakojo, kas tokie buvo tremtiniai. Juk mes palikome gerą prisiminimą – gyvenome draugiškai, vienas kitą palaikėme“, – patikina pašnekovas.

Jis negali atsidžiaugti, kad prie inicijuotų darbų noriai prisijungia ne tik Buriatijos lietuviai, bet ir vietiniai.

B. Razgus prisimena, kad, norint atnaujinti vienus pirmųjų medinių kryžių, teko kaip reikiant pasukti galvą, kur gauti reikiamų medžiagų. Apsilankęs vietos lentpjūvėje, išsikalbėjo su vienu iš savininkų ir šis, išgirdęs apie kilnų lietuvio tikslą, prisiminė jau pastebėjęs netoliese esančių kapinaičių pokyčius. Supratęs, kad ir prie jų rankas bus prikišęs ponas Bernardas, jis nieko netaręs parūpino reikiamų medžiagų.

Dabar, kai kapavietės atnaujinamos daugiau nei dešimtmetį, daugiau lėšų joms tvarkyti skiriama ir iš Lietuvos fondų, iniciatyvą remia įvairios įmonės, pavieniai asmenys. Surinktus pinigus organizatoriai naudoja medžiagoms, transportui, visa kita atliekama visuomeniniais pagrindais – neatlygintinai.

Pagal naujausius statistikos duomenis, Buriatijoje lietuviais save vadina 243 gyventojai. Kaip manote: tai daug ar mažai šaliai, kuri yra penkis kartus didesnė už Lietuvą?

Nemato darbo prasmės

Visai neseniai per šalį nuvilnijo žinia, kad nacionalinio projekto „Misija Sibiras“ dalyviams Rusija prieš nosį užtrenkė duris – nebeleidžia ekspedicijos dalyviams tvarkyti tremtinių kapaviečių.

Nors mūsų šalies gyventojai neturi vienos nuomonės, ar šis sprendimas geras, ar ne, pats B. Razgus čia neįžvelgia jokios problemos.

Jis įsitikinęs, kad šio projekto tikslas – supažindinti jaunimą su tremtinių gyvenimu, leisti jiems prisiliesti prie istorijos, aplankyti vietas, kur gyveno lietuviai, suteikti galimybę pabendrauti su jų palikuoniais ar ten pasilikusiais gyventi. Tačiau ir viskas.

„Visus darbus turi daryti vietiniai. Tai šimtą kartų naudingiau, nei siųsti delegacijas iš Lietuvos“, – įsitikinęs lietuvis.

Jis prisimena, kad 2009-aisiais „Misija Sibiras“ dalyviai lankėsi ir Buriatijoje, Staraja Bren vietovėje. Jaunuoliai pastatė penkis šešis nedidelius, delnais apkabinamus kryžius iš ten pat nukirstų medžių. Vyrui pasirodė, kad mažoka: juk galima suskaičiuoti arti penkiasdešimties kapų.

Kitoje gyvenvietėje ekspedicijos nariai iškirto karklus – tuo darbai ir pasibaigė.

„Mes per vieną vasarą pastatome nuo šešiasdešimties iki šimto kryžių. Be to, atnaujiname ne tik juos, bet ir antkapius“, – tikina pašnekovas.

Restauracijos darbus dažniausiai atlieka keturi penki asmenys. To užtenka, kaip sako ponas Bernardas, juk kai moki – netrunki. O ir pradedant dirbti jau būna aišku, kas ir už ką atsakingas.

Neretai į darbus vyrai išsiruošia kelioms dienoms. Būna kapinių, kuriose vos keletas ar keliolika kapų, o būna ir tokių, kurios priglaudusios daugiau nei šešiasdešimties – tiek atnaujinti per dieną neįmanoma.

B. Razgus sako matantis viziją, kaip tikslingiau panaudoti kapams tvarkyti skiriamas lėšas, nei siųsti didžiulę delegaciją. Jas, vyro nuomone, galima pervesti vietiniams, kurie atliktų darbus, be to, jau paruošus visas reikiamas medžiagas ir rekvizitus, pasiųsti atsakingą asmenį iš Lietuvos ir šis patikrintų atliktų darbų kokybę.

Komentarai

  • Yra tiesos

  • Pagarba zuvusiems tremtiniams.
    Deja ir siandien daug lietuviu kitose salyse yra sulaikyti uz ivairius nusikaltimus.Ne visuomet jie yra kalti ir padare nusikaltimus.Pavyzdziui mane Anglijoje buvo sulaike itariant kontrabanda.Teismo teko laukti 7menesius kalejime.Karta i menesi vezdavo i teisma ir klausdavo ar as prisipazystu kaltu.Zmona kreipesi i LT ambasada Anglijoje.Deja is ambasados gavome atsakyma,kad jie niekuom negali padeti.Niekas nerado laiko is ambasdos susitikti nei su manimi,nei su kitais sulaikytasiais lietuviais.Daugelis sulaikytu prisipazino kaltais net nepadare nusikaltimo,tikedamiesi lygtinio laisves atemimo.Mane po 7men.Anglijos prisiekusiuju teismas pripazino nekaltu.Jokios kompensacijos negavau.Grizes i LT kreipiausi i prokuratura kad isaiskintu kas pakrove kontrabandini krovini.Gavau atsakyma,kad tyrimas nebus pradetas.Grazu,kad nepamirstami zuve lietuviai,bet gaila ir tu jaunu vyru kurie yra sulaikomi kitose salyse ir pamirstami valstybes.Man teko matyti kaip rupinasi kitu saliu ambasados.Jie nuolatos susitikineje su sulaikytaisiais.Reikalauja, kad itariamasis butu islaisvintas iki teismo,aprupina spauda,domisi ar nepazeidziamos ju teises.

    • Atsakyti
    • Sveiki Arvidai. Mus sudomino jūsų istorija. Gal galite susisiekti su mumis telefonais 865504720, 861134565? Lauksime. SEKUNDĖS redakcija

  • kalba zmogus.Reikia darbus dirbti be romantikos ieskojimo,reikia ir patyrimo tokiuose darbuose.Pinigus panaudoti tikslingai.

    • Atsakyti
Rodyti visus komentarus (4)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų