Ūkininkų Martinonių šeimoje – trys tvirti ir sumanūs Juliai. V. Bulaičio nuotr.

Tradicinės kultūros ūkininko nedomina

Tradicinės kultūros ūkininko nedomina

 

Apie linksmą kanapių poveikį prirašyta daugybė anekdotų. Gal todėl ir šiuos augalus auginantis ūkininkas Julius Martinonis iš Panevėžio rajono, Švaininkų kaimo nebijo rizikos rinkdamasis netradicines žemės ūkio kultūras. Ūkininko laukuose veši net keturių rūšių kanapės, nemaži plotai užsėti spelta, bazilikais, raudonėliais.

Nuo pagrindinio kelio Panevėžys–Šiauliai pasukus žvyrkeliu link Švaininkų kaimo pasitinka platūs kanapių laukai. Įpratusiesiems prie tradicinių lietuviškos grūdininkystės kultūrų kanapės tuoj pat patraukia akį. Kuklūs kekiniai žiedeliai stiebų viršūnėse dažnam nieko nesako, tačiau po jais styrančių žalių lapelių su niekuo nesumaišysi.

Šiais metais tokį sidabrinį lapelį savo herbui išsirinko vienos savivaldybės Estijoje gyventojai, kurių miesto pavadinimas Kanepis.

Lietuva nelegalizavusi narkotinių kanapių auginimo. 2013 metais leista sėti, auginti, perdirbti tik pluoštines kanapes. Jas Švaininkų kaimo laukuose ir augina 37-erių metų ūkininkas J. Martinonis.

„Iš pluoštinių kanapių galima pagaminti per 2000 skirtingų produktų: nuo pašarų žuvims iki aliejaus, vaistų, arbatžolių. Pramonėje sunaudojamas visas šis augalas nuo viršūnės iki šaknų“, – pasakojo 150 hektarų žemės kanapėmis užsėjęs 37-erių ūkininkas.

Supūdė lietus

Kanapes J. Martinonis augina antrus metus. Praėjusieji metai jam nebuvo sėkmingi – nors kanapės užaugo rekordinio dydžio, joms vėliau pakenkė lietinga vasara.

„Kanapių derlius nuimamas gana vėlai. Šįmet jas kulsime po trijų savaičių. Pernai dėl lietaus trečdalis derliaus supuvo laukuose“, – pasakojo pašnekovas.

Iki šiol ūkininko sandėliuose guli nuo pernykščio derliaus užsilikusių stiebų. Šie dar tiktų žuvų pašarų gamybai, tokia produkcija gana populiari žvejojant karpius.

Daugiau vilčių J. Martinonis puoselėja šiųmečiam kanapių derliui. Dėl sausros patys augalai kiek smulkesni ir mažesni, bet bent jau tinkami paduoti.

Jo laukuose veši keturių rūšių kanapės. Ūkininkas parduoda iškultas jų sėklas aliejui gaminti. Šis toks vertingas, kad prilygsta žuvų taukams.

„Lietuvoje yra kas spaudžia tokį produktą ir superka mūsų derlių. Kanapių aliejų naudoja ir kepyklos“, – pasakojo J. Martinonis.

Nedidelę dalį kanapių lapų Panevėžio rajono ūkininkas pardavė arbatos gamintojams užsienio šalyse.

Nukultų ir išdžiovintų kanapių sėklų kaina siekia nuo 60 centų iki 2,30 euro už kilogramą. Brangiausia – ekologiškai auginta produkcija. Tokiu būdu kanapes bandė užauginti ir Panevėžio rajono ūkininkas, tačiau šiemet to atsisakė – per daug laiko tenka skirti ekologinio ūkio tikrintojams ir dokumentacijai. Iš hektaro kanapių lauko galima iškulti apie 1 toną sėklos.

J. Martinonis augina 150 hektarų keturių rūšių pluoštinių kanapių.

Įdomu, kas nauja

Kitų metų pradžioje Kėdainiuose turėtų pradėti dirbti kanapių stiebelių apdorojimo fabrikas. Čia planuojama gaminti šių augalų pluoštą statybos, tekstilės, kuro, popieriaus pramonei. Tačiau J. Martinonis šioje gamykloje kol kas ateities nemato. Jo teigimu, būsimi gamintojai kol kas apie kanapes žino mažiau nei jis.

J. Martinonis daugiausia informacijos sėmėsi iš kito Panevėžio rajono ūkininko, kanapėmis užsėjusio per 400 hektarų žemės. Šio bičiulio dideli laukai plyti už Šilaičių kapinių. Daugiau šios kultūros augintojų Panevėžio rajone, J. Martinonio žiniomis, nėra.

Paklaustas, kodėl nusprendė imtis kanapių, pašnekovas teigė, jog jam įdomu viskas, kas nauja ir kitų neišbandyta. Todėl jo laukuose šiais metais buvo galima rasti speltos, dar vadinamos laukiniais kviečiais. Prieš tūkstančius metų auginta ir labai vertinta kultūra šiandien vėl atgimsta iš naujo. J. Martinonis taip pat verčiasi šių javų produktų gamyba.

Po hektarą ūkininko žemėje užsėta ir prieskoninių augalų: bazilikų ir raudonėlių. Tik šie dėl sausos vasaros naudos šeimininkui neatnešė.

Dar viename sklype J. Martinonis eksperimentuoja augindamas petražoles. Praėjusiais metais šis derlius liko lauke, nes nebuvo tinkamos technikos jam nuimti. Šiemet ūkininkas iš naujo bando naują ūkio kryptį.

„Gal ir dabar yra koks vienas kitas baziliko, raudonėlio stiebelis, nevažiuoju net žiūrėti – viskas išdžiuvo. Egzotinių žemės ūkio kultūrų pelningumas didelis, bet ir rizika daug didesnė nei auginant tradicines“, – be didelio streso apie nuostolius ūkyje kalba ūkininkas.

Nepaisydamas nuolatinės įtampos dėl nuostolių, J. Martinonis grįžti prie tradicinių grūdinių kultūrų nežada. Retų augalų derlių jis augina jau kelintus metus iš eilės.

„Nebeauginu jokių tradicinių kultūrų, tik pernai dar turėjau pupų ir žirnių. Man neįdomu tai, kas įprasta visiems, noriu išbandyti vis kažką naujo“, – teigė Julius, valdantis per 200 hektarus dirbamos žemės.

Trys Juliai

J. Martinoniui padeda ir tėtis, kuris prieš 8-etą metų ūkį perdavė inovatyviam sūnui. Pasak tokį patį Juliaus vardą turinčio tėčio, atžala nuo pat pradžių ėmėsi iniciatyvos. Dar tuomet laikytą 30 melžiamų karvių ūkį padidino beveik trigubai, o netrukus visiškai perėjo į augalininkystę.

„Tėtis dabar mūsų vairuotojas, sveikata jam daugiau vargti nebeleidžia“, – sako sūnus.

Kartu su juo šeimoje užaugo dar du vaikai. Tik jauniausiasis sūnus Julius liko darbuotis Martinonių ūkyje. Darbymečio įkarštyje prie kombaino vairo sėda ir į laukus rieda net ir pati jaunojo ūkininko žmona Eglė.

Pora augina tris atžalas. Vienas sūnus pavadintas senelio ir tėčio vardu.

„Esam trys Juliai šiuose namuose. Sūnus gimė per mano vardo dieną, tad nebuvo kito pasirinkimo. O anūkui dar būnant mamos pilve echoskopija žadėjo tą pačią gimimo dieną, tai ir jį visi pradėjo vadinti Juliuku. Tiesa, berniukas pasaulį išvydo vėliau, bet kitas vardas jam jau net nebetiko“, – trijų Julių istoriją pasakojo vyriausiasis kelių kartų vardo savininkas.

„Egzotinių žemės ūkio kultūrų pelningumas didelis, bet ir rizika daug didesnė nei auginant tradicines“, – sako J. Martinonis.

Istoriniame dvare

Gausi Martinonių šeima puikiai išsitenka jaukiame kelis šimtus metų skaičiuojančiame dvarelyje šalia didžiulio Švaininkų tvenkinio.

Istorinio statinio ištakos siekia net XIV a. Paskutinis jo tituluotas savininkas buvo Komarų bajoras. Iš jo sodybą su 112 hektarų žemės daugiau nei prieš šimtą metų už banko paskolą nusipirko sunkiai dirbdamas Smolensko srityje pinigų susitaupęs paprastas darbininkas Šveikauskas.

Sulaukusį 82 metų jį, kaip didžiausią liaudies priešą, tarybų valdžia ištrėmė į Sibirą. Lietuvis iš ten gyvas nebegrįžo. Liko trys mokslus baigę vaikai, kurie savo gyvenimą nugyveno Lenkijoje.

Iš jų panevėžietis J. Martinonis su žmona 1991 m. perėmė dvarą. Tuo metu čia jau gyveno penkios asocialios šeimos ir namas buvo padalytas į butus. Teko atkurti istorinę nuosavybę ir baigti teisinį perdavimo procesą.

Senbuviai, jį nupirkus panevėžiečiams, iš dvaro nesikraustė dar penkerius metus. Per tą laiką ūkininkai gyveno kitapus tvenkinio kaimynų daržinėje. Vėliau persikraustė ir apleistą pastatą prikėlė antram gyvenimui. Dabar šis istorinis namas pilnas gyvybės ir ateities planų.

Komentarai

  • Labai įdomu buvo skaityti. Ačiū!

  • Tos kanapes tai peilis javu kombainui, 3-5 metai ir nebera kombaino, todel vokieciai ir iesko durneliu, kurie uzsiimtu kanapem!

Rodyti visus komentarus (2)

Atsakymas į Aušra komentarą Atšaukti atsakymą

Daugiau leidinio naujienų