Paskyrimas į Ramygalos parapiją kun. A. Puško buvo savotiškas pasitikrinimas, kiek esąs laisvas. Ir iš tiesų suprato išmokęs būti keliautoju. V. Bulaičio nuotr.

Tikrosios Kalėdos – ne prie stalo

Tikrosios Kalėdos – ne prie stalo

Paskutinis advento sekmadienis atveda prie gražiausių metų švenčių slenksčio. Tirštoje tamsoje skendintį Kūčių vakarą įvyksta lūžis į viltį ir Kalėdos atneša prašviesėjimo pradžią.

Vos prieš penketą mėnesių į Ramygalos parapiją tarnauti paskirtam klebonui 39-erių Alfredui Puško visų išsiilgtos šventės – didysis darbymetis. Dvasininkui rūpi pasiruošti pamokslui – suradus tinkamiausius žodžius prabilti į parapijiečių širdis, papuošti bažnyčią, kad susirinkusiesiems į Piemenėlių mišias gražuolėje Ramygalos bažnyčioje būtų jauku ir šilta. Ir, anot klebono, visai nesvarbu, kad po jų pačiam veikiausiai teks grįžti į tuščius tylius namus.

„Mano šeima yra mano parapija. Jei pavyks būnant prie altoriaus susijungti su parapijiečių širdimis, tikinčiųjų veiduose matysiu džiaugsmą, tada man Kalėdos tikrai įvyks. Ir koks skirtumas, grįžęs namo valgysiu kalėdaitį ar ne, dvylika ar vieną patiekalą, o gal tik arbatos išgersiu. Bet jei bažnyčioje nepavyktų pamokslu uždegti žmonių, būtų liūdna. Iki šiol visada per Kalėdas būdavo gera. Turiu viltį, kad taip bus ir šįkart“, – sako pirmąsias Kalėdas su ramygaliečiais sutiksiantis kun. A. Puško.

Kūčių vakarą tušti namai dvasininko negąsdina. Yra buvę ir tokių Kalėdų, kai kunigas net neturėjo stebuklingosios Kūčių vakarienės.

„Grįžau išvargęs namo, dar pasiruošiau kitos dienos pamokslui, buvau vienas, arbatos išgėriau ir nuėjau miegoti“, – „Sekundei“ pasakojo dvasininkas.

Tačiau dėl to Kalėdos neprarado savo jautrumo. Anot kunigo, šventės prasmė priklauso tik nuo to, kaip patys jas suvokiame. Neatsitiktinai žodis „adventas“ reiškia atėjimą. Pasak klebono, visas mūsų gyvenimas yra atėjimas į susitikimą su Dievu arba – tik ėjimas.

„Kartais žmonės visą savo gyvenimišką kelionę priima tik kaip ėjimą – eina ir, jei Dievas toli, patys nežino kur. Bet krikščionis, tikintis žmogus visą gyvenimą skiria tam atėjimui. Kalėdos yra laikas, kai galvoji apie Dievą, kuris tave myli ir visada yra su tavimi. Kad jos ateitų, nebūtinai reikia eglutės, papuoštų namų, kalėdaičio ant stalo ir 12-os patiekalų. Kad būtų Kalėdos, turime džiaugtis, jog Dievas mus myli tokius, kokie esame“, – sako kun. A. Puško.

Lankydamas naujuosius parapijiečius, kun. A. Puško sako likęs maloniai nustebintas ramygaliečių namuose išvydęs knygų ir paveikslų – detalių, liudijančių tikrovę, esančią žmonių viduje. V. Bulaičio nuotr.

Lankydamas naujuosius parapijiečius, kun. A. Puško sako likęs maloniai nustebintas ramygaliečių namuose išvydęs knygų ir paveikslų – detalių, liudijančių tikrovę, esančią žmonių viduje. V. Bulaičio nuotr.

Žmonės pamiršo džiaugtis

Anot dvasininko, užaugusio kaimelyje Ignalinos rajone, dabar, suvokus Kalėdų prasmę ir Dievo, tapusio vienu iš savo kūrinių, meilės galybę, švęsti Kalėdas jam gerokai įdomiau nei vaikystėje, kai jos tebuvo dekoratyvi šventė.

„Vaikystės Kalėdos siejamos su išorine atributika – dekoracijomis, eglute, dovanomis, girliandomis. Suaugę suvokiam, jog ta išorė turi mus kviesti į gilesnę plotmę. Deja, kartais žmogus taip ir pasilieka vaikiškos dvasios galvodamas, kad namus papuošęs dekoracijomis sulauks Kalėdų. Jei siela neužpildyta džiaugsmo, jei nėra stebuklo laukimo, jos neateina“, – pastebi kun. A. Puško.

Kūčių vakarą prie stalo susėdame nualinti prieššventinės pirkimo ir bėgimo karštinės – dovanų paieškų, 12-os ir dar daugiau patiekalų gaminimo. Visgi, pasak dvasininko, kad būtų tikrosios Kalėdos, tenka pasistengti ne fiziškai, bet dvasiškai.

Anot kunigo, visuomenė nebemoka džiaugtis, nuo sunkumų pavargę žmonės paskendo rūpesčiuose, pamiršo esantys besąlygiškai mylimi Kūrėjo.

„Kodėl žmogus nepatenkintas kitais? Pirmiausia todėl, kad nepatenkintas savimi. Atrodo, būsiu šaunus, jei turėsiu diplomą, padarysiu karjerą, pasistatysiu namus, nusipirksiu automobilį. Bet netgi įsigijęs viską, žmogus gali dar labiau susigūžti, jaustis vienišas, nelaimingas, nemylimas“, – sako naujasis Ramygalos parapijos klebonas.

Į pasaulį per gerumo akinius

Anot kun. A. Puško, krikščioniškos Lietuvos problema iš dalies ir yra ta, kad mums reikia gražios išorės, o tai, ką jau turime, nuvertiname. Jei žmogus tikrai pasijustų besąlygiškai mylimas, ir jaustųsi kitaip. Bet tam, pasak dvasininko, pirmiausia reikia pačiam įdėti pastangų

„Aukoju šv. Mišias senelių namuose ir matau, kaip vienas senas žmogus yra nelaimingas, dejuojantis, kaltinantis, o kitas šypsosi. O juk abu kenčiantys, bet vienas sugeba sureikšminti, kas gera, o kitas – kas bloga. Kai sureikšminam tai, ką turime, o ne ko neturime, gyvenimas pradeda teikti džiaugsmą. Mūsų šalyje nėra karo, turime ką pavalgyti – nejaugi tai dar nėra pakankama priežastis džiaugtis?“ – klausia dvasininkas.

Pasak klebono, Jozefas Racingeris – popiežius emeritas Benediktas XVI – labai taikliai nusakė didžiausio Kalėdų stebuklo, liudijančio Dievo didybę, esmę: iš visos galaktikos Kūrėjas pasirinko vieną mažiausių planetų ir joje sukūrė gyvybę, tada pasirinko vieną mažiausių tautų, tada – vieną mažiausių niekam nežinomą miestelį, tada – niekam nežinomą paprastą mergaitę, o galiausiai Dievas pasirinko tapti pačiu mažiausiuoju – kūdikiu.

„Dievo didybė todėl ir yra nepasiekiama, kad būdamas didis jis save sumažino iki minimumo, ir kad mes, būdami maži, galėtume pakilti iki Dievo. Kad Kalėdos būtų gyvos, turime tapti vienu tų, kurie atėję pasveikinti Kristaus džiaugiasi jį tapus vienu iš mūsų“, – primena dvasininkas.

Ramygalos parapijos naujajam ganytojui kun. A. Puško visų išsiilgtos šventės didysis darbymetis. Klebonui rūpi, kad susirinkusiesiems į Piemenėlių mišias bažnyčioje būtų jauku ir šilta. V. Bulaičio nuotr.

Ramygalos parapijos naujajam ganytojui kun. A. Puško visų išsiilgtos šventės didysis darbymetis. Klebonui rūpi, kad susirinkusiesiems į Piemenėlių mišias bažnyčioje būtų jauku ir šilta. V. Bulaičio nuotr.

Gyvenimas – tik mažas mirimas

Prieš 12-a metų kunigu įšventintam A. Puško Ramygalos parapija – jau ketvirtoji. Lankydamas naujuosius parapijiečius, klebonas sako likęs maloniai nustebintas kiekvienuose namuose išvydęs knygų ir paveikslų – detalių, liudijančių tikrovę, esančią žmonių viduje. Klebonas prasitaria pastebėjęs vietinius turint ir savotiško pasididžiavimo esant ramygaliečiais.

Kunigas žino: jei Dievas jį atsiuntė į Ramygalą, vadinasi, čia reikalingas ir privalo padaryti viską, kad esantieji šalia būtų laimingi. Anot dvasininko, nėra jokio skirtumo, kur tarnauti – didmiestyje ar mažame kaimelyje.

Pastaruosius devynerius metus Utenos krašto žmonėms atidavęs kun. A. Puško pripažįsta būgštavęs, jog juos palikti ir išvažiuoti bus labai sunku. Paskyrimas į Ramygalos parapiją dvasininkui buvo savotiškas pasitikrinimas, kiek esąs laisvas.

Ir iš tiesų suprato išmokęs būti keliautoju.

„Neįsivaizduojat, su kokiu lengvumu išvažiavau viską palikęs, pasiėmęs vos keletą baldų“, – pats stebisi klebonas.

Anot jo, išsilaisvinama suvokus, kad visas žmogaus gyvenimas yra mažas mirimas.

„Netikinčio žmogaus gyvenimas prasideda gimimu ir baigiasi mirtimi. Krikščionio gyvenimo pradžią ženklina krikštas – vaiko panardinimas į vandenį, kas simbolizuoja mirtį, ir jo ištraukimas į gyvenimą. Krikščionio kelias prasideda mirtimi tam, kad gyventų. Išmokti gyventi taip, jog šio pasaulio reikalai, darbai, pasiekimai neužgožtų ėjimo pas Dievą, yra kiekvieno krikščionio kelias. Anksčiau ar vėliau mes turėsime palikti viską šioje žemėje, net kūną. Kunigui pakeisti parapiją yra labai gražu. Tai ženklas, kad neturi nieko, kas būtų tavo: atėjai, stengeisi mylėdamas žmones, atlikai darbą ir miršti tai bendruomenei, o ji – tau, kad kitur vėl viską pradėtum iš naujo. Žinau, jog kažkada man teks mirti Ramygalai ir vėl išvažiuoti“, – sako kun. A. Puško.

Abejonė sustiprina tikėjimą

O dabar naujasis parapijos ganytojas pasinėręs į ramygaliečių rūpesčius. Per visą pokalbį su dvasininku netilo jo mobilusis telefonas – vienas po kito skambino parapijiečiai.

„Kunigas turi spręsti daug buitinių problemų, bet su dvasiniais reikalais klebonai retai susiduria“, – šypteli vos spėjantis atsiliepti klebonas.

Tačiau ir buitiniai dalykai dvasininkui teikia didelį pasitenkinimą.

„Pasakai gerą pamokslą, kuriam ruošeisi atiduodamas visą širdį, o nežinai, ar jis pasiekė žmogaus sielos gelmes. Bet įdėjai naujas duris – ir matyti. Ta išorė duoda žaibišką grįžtamąjį ryšį: padarei ir džiaugiesi rezultatu. Nežinau, kiek ankstesnėje parapijoje per devynetą metų pakeičiau žmonių sielas, bet ką padariau bažnyčiai, matoma ir tas suteikia pusiausvyrą“, – pripažįsta kun. A. Puško.

Anot jo, kunigas – toks pat žmogus kaip kiekvienas pas jį ateinantis parapijietis: kankinamas abejonių, kartais – graužaties. Ir to tvirtina nebijantis išgyventi.

„Pasakai pamokslą ir graužiesi, gal kitais žodžiais prabilti reikėjo. Padarai kokį darbą ir svarstai, gal ne šitą, kitą reikėjo. Rašytojas Silvanas Fausti labai teisingai pasakęs: abejonė yra vidurys kelio. Vienoje jo pusėje netikėjimas, kitoje – tikėjimas. Tiems, kurie stovi netikėjimo pusėje, abejonė reikalinga, kad suabejotų savo netikėjimu. Bet abejonė reikalinga ir stovintiesiems tikėjimo pusėje, kad jų tikėjimas nevirstų dogmų skelbimu, kad nuolatos būtų gyvas, pulsuojantis ir brandus“, – sako dvasininkas.

Kristaus gimimą su parapijiečiais švęsiantis kun. A. Puško jiems linkės to paties, ko ir sau: tikėti, jog visa tai, kas su mumis atsitinka – geri ar skaudūs dalykai – turi didžiulę prasmę. V. Bulaičio nuotr.

Kristaus gimimą su parapijiečiais švęsiantis kun. A. Puško jiems linkės to paties, ko ir sau: tikėti, jog visa tai, kas su mumis atsitinka – geri ar skaudūs dalykai – turi didžiulę prasmę. V. Bulaičio nuotr.

Linki kalnų, bet – ne lygumų

Kristaus gimimą su parapijiečiais švęsiantis kun. A. Puško jiems linkės to paties, ko ir sau: tikėti, jog visa tai, kas su mumis atsitinka – geri ar skaudūs dalykai – turi didžiulę prasmę, kad Dievas net ir iš paties didžiausio blogio gali padaryti kažką gražaus ir gero. Anot jo, juk Kalėdos siejamos su pasaka, o kiekviena pasaka turi laimingą pabaigą.

„Norėtųsi, kad žmonės, ypač kenčiantys, išgyvenantys senatvę, vieniši, kurių vaikai užsienyje ir negalės atvažiuoti, tikėtų, jog vis tiek viskas baigsis atėjimu pas Dievą, pakvietusį mus į nuostabią romantinę kelionę su juo ir pas jį. Linkiu žmonėms negalvoti, kiek paruošti patiekalų Kūčioms, kiek dovanų nupirkti. Jei tyla pripildoma gilaus turinio, visiškai nesvarbu, ką mes valgysime per Kalėdas. Jos ateis, kai suvoksime, kad gyvenimas turi gilią prasmę – juk turėsime save grąžinti Dievui patobulintus, suvokiančius, kas yra meilė, atsakomybė, pasiaukojimas, atsižadėjimas, atleidimas. Gyvenimas yra kalnai, slėniai ir lygumos. Linkiu visiems kuo daugiau kalnų, kad būtų ir slėnių, bet svarbiausia, kad niekada nebūtų lygumų“, – sako dvasininkas.

Galerija

 

Komentarai

  • Šaunus kunigas. Jo optimizmas ir dvasingumas įkvepia.

  • Puikus Kunigas, gera su Juo bendrauti. Kunigas su pašaukimu. Ačiū už gražų straipsnį,

Rodyti visus komentarus (2)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų