Leidus tėvams rinktis, į kurią mokyklą nori leisti savo atžalas, išryškėjo, kurios mokymo įstaigos kaip magnetas traukia vaikus, o kurias šie aplenkia ratu.

Tėvų norai – išbandymas mokykloms

Tėvų norai – išbandymas mokykloms

Jau antri metai, kai tėvai patys gali nuspręsti, į kurią mokyklą leisti savo atžalas. Deja, ne visos ugdymo įstaigos išlaikė šį egzaminą.

Nors artimiausiais metais neketinama imtis kardinalių reformų, tačiau mažiausiai mokinių surenkančioms mokykloms siunčiami signalai, kad šios turinčios ieškoti gelbėjimosi rato – „saldainiukų“, kurie padėtų pritraukti daugiau vaikų. Jeigu bus tik abejingai žiūrima į tuštėjančias klases, neišvengiamai gresia „Verdenės“ ir „Nevėžio“ mokyklų likimas.

Jau artimiausiame Panevėžio miesto tarybos posėdyje bus svarstomas klasių komplektų skaičius mokyklose ateinantiems mokslo metams. Kaip teigė Savivaldybės Švietimo ir jaunimo reikalų skyriaus vyriausioji centralizuoto vaikų priėmimo į mokyklas specialistė Laima Matuzevičienė, šių metų priėmimas didelių staigmenų nepateikė, tačiau visgi buvo tokių mokyklų, kurios nukraujavo daugiau.

Vasario paskutinę dieną į pirmąsias klases prašymus buvo pateikę 644 būsimų pirmokų tėvai. Kaip ir praėjusiais metais, populiariausios mokyklos lieka tos pačios. Maksimalų skaičių – po keturias pirmokų klases jau turi „Saulėtekio“ ir „Vyturio“ progimnazijos, po tris – Pradinė, „Vilties“, „Žemynos“ ir „Ąžuolo“ progimnazijos. Po dvi klases kitąmet komplektuos Rožyno bei „Šaltinio“ progimnazijos.

Ne po vieną pirmokų klasę kasmet surinkdavusi M. Karkos progimnazija turės tik vieną bendrąją, tačiau veiks dar dvi klasės specialiųjų poreikių vaikams. Šiemet pirmą kartą pirmokų klases buvo leista komplektuoti ir V. Žemkalnio gimnazijai, tapusiai ilgąja humanistinės krypties mokykla. Čia nuo rugsėjo mokyklos duris turėtų praverti viena pirmokėlių klasė. Liūdniausiai atrodo Beržų ir „Aušros“ progimnazijos, pirmoji surinko vieną klasę, o antrajai dar trūksta kelių mokinių iki minimalaus skaičiaus, kad būtų galima ją komplektuoti. Palyginti su praėjusiais metais, po vieną klasių komplektą mažiau surinko „Vilties“ ir M. Karkos mokyklos.

„Gal iki birželio susirinks pakankamai vaikų ir „Aušroje“, nes paprastai būna tokių vėluojančių. Pagal mūsų skaičiavimus, dar turėtų ateiti apie 30–40 pirmokėlių, bet neaišku, kiek jų pasiims V. Mikalausko menų mokykla“, – teigė L. Matuzevičienė.

Populiariausiųjų trejetas

Prašymus toliau mokytis gimnazijose iki vasario pabaigos turėjo pateikti ir devintokai. Čia populiariausių mokyklų trejetukas taip pat nesikeičia, tik šiek tiek persigrupavo: J. Balčikonio gimnazijoje pageidavo mokytis 169, J. Miltinio – 157, 5-ojoje – 226 moksleiviai. Gerokai kukliau atrodo kitos mokyklos – kol kas „Minties“ gimnazija sulaukė 53, o V. Žemkalnio – 37 prašymų.

Pokyčiai. V. Žemkalnio gimnazijos direktorius A. Totilas pasidžiaugė, kad kitą rudenį mokyklos duris pravers viena pirmokų ir dvi penktokų klasės – tapimas ilgąja humanistinės krypties gimnazija pasiteisino.

„Pernai lyderė buvo J. Miltinio gimnazija, o šiemet – 5-oji. Praėjusiais metais čia priimti visi norintieji, šiemet atvirkščiai – norint čia mokytis, reikia turėti aukštesnius mokymosi rezultatus. Net 46 mokiniams teks ieškotis kitos gimnazijos. Dar apie 50–60 būsimų devintokų nepateikė prašymų, gal dalis jų eis mokytis į profesines mokyklas, o dalis gal dar neapsisprendė. Praktika rodo, kad iki rugsėjo daug kas gali pasikeisti – praėjusiais metais „Minties“ ir V. Žemkalnio gimnazijos suformavo po tris, o atėjus rugsėjui, pasipildė dar po vieną klasę. Šiemet galėtų būti panašiai“, – sakė specialistė.

Po kovo 1-osios prašymus bus galima teikti tik ten, kur yra laisvų vietų. Populiariausiose mokyklose daugelyje klasių jau yra maksimalus mokinių skaičius, o kai kur – net daugiau, nei įmanoma priimti. Pavyzdžiui, šiemet daugiausia būsimų penktokų pageidavo mokytis „Vilties“ progimnazijoje – net 66, o galima priimti 42, tad daliai teks ieškotis kitos mokyklos.

Natūralioji atranka

Švietimo ir jaunimo reikalų skyriaus pavaduotojas Eugenijus Kuchalskis teigė, kad atsiradus galimybei tėvams laisvai rinktis mokyklas, pasimatė, kurios populiariausios, o kurioms reikia labai pasitempti. Tiesa, kartais suolų tuštėjimo metą nulemia ir tam tikros aplinkybės. Pasak pavaduotojo, „Aušros“ progimnazija kurį laiką surinkdavo vos po vieną komplektą, tačiau nebeleidus netoliese esančiai Senvagės mokyklai komplektuoti klasių, jai pavykdavo surinkti po dvi pirmąsias klases. Jeigu nebūtų buvusi uždaryta Senvagės mokykla, nežinia, koks būtų „Aušros“ likimas. Šiemet, ko ir buvo labiausiai baiminamasi, V. Žemkalnio gimnazijai leidus formuoti pirmąsias klases, dalis mikrorajono vaikų nuėjo būtent į šią mokyklą.

„Išeina natūralioji atranka. Anksčiau stengdavomės reguliuoti srautus, kad užtektų vaikų visoms mokykloms, švietimo įstaigų požiūriu tai pasiteisino, bet tėvai turi turėti laisvę savo vaiką leisti į norimą mokyklą, o ne į tą, kuri priklauso pagal mikrorajoną. Aišku, tam tikras reguliavimas yra ir dabar – uždėjome vadinamąsias lubas. Pavyzdžiui, šiuo metu 5-ojoje gimnazijoje galima būtų komplektuoti septynis klasių komplektus, bet maksimaliai leidžiama tik šešis. Lygiai tas pats su progimnazijomis – keturios paralelės klasės yra maksimalus skaičius“, – sakė E. Kuchalskis.

Dar prieš kelis dešimtmečius mokyklose mokydavosi per tūkstantį mokinių, o dabar didžiosiomis mokyklomis vadinamos tos, kurios turi apie septynis šimtus mokinių: tai J. Miltinio, J. Balčikonio, 5-oji gimnazijos, „Vilties“, „Saulėtekio“ bei „Vyturio“ progimnazijos. O mažiausios – „Aušros“ bei Beržų progimnazijos, šiemet neturėjusios nė trijų šimtų vaikų.

„Žinodama, kad sunkiai surenka vos vieną klasę, mokykla turi dirbti ir ieškoti, kaip aš vadinu, „saldainiukų“, tam, kad tuos vaikus, o ypač tėvus, pritrauktų į savo mokyklą. Atrasti savo nišą ar kryptį. Anksčiau mokyklos teisindavosi, kad vaikų nesurenka todėl, kad patalpos nerenovuotos ir vaikams šalta, dabar šis pasiteisinimas jau nebegalioja – visos mokyklos daugiau ar mažiau sutvarkytos“, – tvirtino pavaduotojas.

Pustuštės mokyklos – per brangu

Pasak jo, tai, kad mokinių skaičius mokykloje nebemažėja ir lieka stabilus – jau būtų savotiškas pasiekimas. Pradinukų tėvai paprastai renkasi ne mokyklą, o mokytojus, tad tai galėtų būti viena iš viliojimo priemonių. Vyresniesiems – kiek kitaip. Svarbu ne tik pedagogai, bet ir pati mokyklos atmosfera. Savotiškas fenomenas – J. Miltinio gimnazija – daugelis ją renkasi ne dėl teatro krypties, o dėl itin šiltų mokinių ir pedagogų santykių. O geros patirtys, kaip ir blogosios, geriausiai sklinda iš lūpų į lūpas.

Dar viena galimybė galėtų būti ir kryptis, kuria eina Panevėžys – robotikos ir išmaniųjų technologijų kelias. Tiesa, vien noro neužtenka, reikia imtis ryžtingų žingsnių. Nors švietimo srityje konkurencijos neturėtų būti, bet gyvenimas diktuoja savas taisykles. Pasak E. Kuchalskio, reikia nebijoti kalbėti, galbūt kai kada net įkyriai, iškelti stipriąsias mokyklos puses, ieškoti savo nišos. Išlaikyti pustuštes mokyklas – miestui per didelė prabanga. Jau dabar už tuščias vietas neužpildytose klasėse miestas iš savo biudžeto sumoka apie 200 tūkst. eurų.

„Viena pirmokų klasė – skambutis, kad verkiant reikia kažką daryti. Su viena klase perspektyvų nėra. Tą rodo mūsų praktika. Jeigu bus taip, kad mokykloje liks tik po vieną klasių komplektą, kaip buvo su „Nevėžiu“, būsime priversti imtis ir nepopuliarių sprendimų. Pustuštes mokyklas išlaikyti sunku, ypač jeigu pastatų priežiūra reikalauja didelių investicijų, o tokias pat paslaugas gali suteikti šalia esančios ugdymo įstaigos. Nelogiška investuoti į neperspektyvų verslą, tas pats ir su mokyklomis“, – sakė E. Kuchalskis.

Naujos perspektyvos

Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininko pavaduotoja ir Panevėžio skyriaus pirmininkė Erika Leiputė-Stundžienė teigė, kad nors švietimo įstatymas ir leidžia tėvams laisvai rinktis mokyklas, tačiau tokio liberalizmo švietime neturėtų būti. Jeigu Savivaldybė išlaiko mokyklas, ji turi ir užtikrinti, kad jose būtų pakankamas skaičius mokinių.

„Laisvosios rinkos dėsniai švietimo sistemoje neturėtų veikti. O siūlymai, kad mažosios mokyklos ieškotų savo savitumo, vargu ar joms padėtų atsitiesti“, – teigė E. Leiputė-Stundžienė.

Dar prieš metus tokios pat nuomonės buvo ir V. Žemkalnio gimnazijos direktorius Artūras Totilas, tvirtinęs, kad įvaizdį kuria ne gimnazija, o tam tikras visuomenės sluoksnis. Visgi naujus mokslo metus ši gimnazija pasitiks kiek geresnėmis perspektyvomis – Savivaldybei leidus jai tapti ilgąja humanistinės krypties gimnazija, jau nuo rudens duris turėtų praverti viena pirmokų ir dvi penktokų klasės. Jau paruoštos tam atskiros patalpos, nupirkti baldai, užsakyti vadovėliai, net rasti reikalingi pedagogai. Nors į šią mokyklą kviečiami vaikai iš viso miesto, didesnioji jų dalis – aplinkinio mikrorajono vaikai. Tačiau V. Žemkalnio vadovas nenorėjo sutikti, kad taip atims duoną iš aplinkinių mokyklų – pradinėse klasėse tėvai renkasi ne įstaigą, o mokytoją.

„Manau, kad mūsų pasirinkimas tapti ilgąja humanistinės krypties gimnazija pasiteisino, bet viskas dar pernelyg nauja. Prireiks dar nemažai laiko, kol tėvai ir vaikai tai įvertins. Reikia negatyvią informaciją apie mokyklą užtušuoti gerais darbais. Paskleisti negatyvą galima labai greitai, o ištaisyti jau prireikia gerokai daugiau laiko“, – sakė A. Totilas.

Gyvena viltimi

Pačios mažiausios „Aušros“ progimnazijos direktorė Giedrė Gruzdienė pripažino, kad jau nebeturi vilčių sukomplektuoti dviejų pirmųjų klasių, tačiau viliasi, kad bendras mokinių skaičius nesumažės. Nuo šio rudens prie „Aušros“ progimnazijos bus prijungta Senvagės mokykla ir bent dalis vaikų mokslus toliau tęs jų mokykloje. Kiek jų bus, direktorė dar negalėjo pasakyti. Iki rugsėjo dar daug laiko, bus bandoma kalbėtis su mokiniais ir jų tėvais.

„Iki pat rugsėjo bus galima priimti vaikus, tad mes dar lauksime pirmokėlių, tikimės, kad vieną pirmąją klasę turėsime. Turime vilties, kad ateis ir vyresniųjų klasių vaikų. Kiek vaikų nuėjo iš mūsų mikrorajono į V. Žemkalnio gimnaziją, negaliu pasakyti. Bet gerai tai, kad tėvai turi galimybę pasirinkti tai, ką jie mano esant geriausia savo vaikams. Čia svarbiausia – vaikų interesai“, – diplomatiškai į visą situaciją bando pažvelgti G. Gruzdienė.

Jos teigimu, mokykla apie išskirtinę kryptį net nesvarsto, nes kol kas krypčių yra mažiau nei švietimo įstaigų, tad jie tik dubliuotų jas. Mokyklos tikslas – į vaiką nukreiptas ugdymas ir pagalba silpnesniems ar specialiųjų poreikių turintiems vaikams. Kad vaikas neiškristų iš ugdymo sistemos, tam telkiama ir specialistų pagalba.

„Mažesnės mokyklos – galimybė silpnesniems vaikams, nes kai klasėje mažiau vaikų, mokytojas kiekvienam jų gali skirti daugiau dėmesio, individualią pagalbą, o tai didžiulis privalumas. Ir tėvai vis dažniau atranda tą privalumą. Rudenį matysime tikruosius rezultatus, nes laukiame vaikų iš „Senvagės“ mokyklos. O toliau pažiūrėsime, ką strategai siūlys. Gyvename viltimi, kad esame reikalingi šiai bendruomenei“, – sakė G. Gruzdienė.

Komentarai

  • Įdomu, kokiais būdais yra nustatoma, kad mokinių ir mokytojų santykiai šilti? Gandais?

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų