M. GARUCKO nuotr.

Ten, kur Pinigėlių laukai plyti

Ten, kur Pinigėlių laukai plyti

Karsakiškio seniūnijoje yra kaimas intriguojamu pavadinimu – Pinigėliai.

Nors Pinigėlių kaimo ribas žyminčių užrašų nėra, jis – tarp Piniavos ir Paliūniškio išsidėstęs – surandamas nesunkiai.

Po dešimt hektarų

Pasakojime apie šį kaimą svarbus veikėjas bus jo kaimynas Paliūniškis bei kadaise klestėjęs dvaras tokiu pat vardu. Be to dvaro kažin, ar Pinigėliai Panevėžio krašte būtų atsiradę.

Dabar gi net du tokius kaimus galima žemėlapyje surasti – yra Pinigėliai I ir Pinigėliai II. Tiesa, antrieji Pinigėliai jau beveik nebeturi gyventojų, o štai pirmieji gyvuoja, statosi, plečiasi. Tai vienur, tai kitur stūksančių valdų adresai – Pinigėlių kaimas.

„Vietinės – čia gimusios, giliai šaknis įleidusios ir iki šiol gyvenančios Pinigėliuose mes likome tik dvi. Kiti atėjūnai – kas prieš keturiasdešimt ar dar daugiau metų, kas visai neseniai čia atsikraustęs“, – sako Pinigėliuose gražiai tvarkomoje sodyboje su šeima gyvenanti Vida Pagareckienė.

Ji puikiai žino ir mielai pasakoja Pinigėlių atsiradimo istoriją – dar ir įvairius dokumentus parodo.

Pirmas jų – žemės perleidimo aktas – įteiktas jos tėveliui Broniui Karalevičiui 1927 metais.

Žemę tuomet dar niekaip nevadintuose, Paliūniškio dvarui priklausiusiuose laukuose jaunam vyrui skyrė valstybė, pagal žemės reformą išdalydama dvarų valdas.

Kaip žinome, Lietuvoje tarpukariu vykdyta žemės reforma dalijo dvarams priklausiusią žemę ją dirbti pasiryžusiems valstiečiams. Iki reformos dvarų valdos sudarė apie 26 procentus visos valstybės teritorijos. Daug laukų, dvarininkams pasitraukus ar tiesiog nesusitvarkant, stovėjo apleisti.

Buvo nusavinama didesnių kaip 80 hektarų ūkių žemė. Taip pat buvo numatyta nusavinti ir išdalyti kitų šalių kariuomenėse tarnavusių ar prieš Lietuvos nepriklausomybę veikusių savininkų valdas.

Žemės gavęs B. Karalevičius buvo garbingos kilmės – bajoro sūnus, tačiau turtų neturėjo ir kartu su broliais dirbo pas Paliūniškio dvarininką Zigmą Malinską.

Nusavinus aplinkui plytinčias turtingo dvarininko žemes, jos buvo išdalytos devyniems to panorusiems dvaro darbininkams – visiems po dešimt hektarų. Gavo žemės ir B. Karalevičiaus broliai.

Jauni naujakuriai neturėjo nieko – tik darbščias rankas ir tvirtą ryžtą dirbti, puoselėti savąją žemelę. Nors, kaip pasakoja V. Pagareckienė, tuose kraštuose dirva gana prasta, smėlėta ir greitai tikėtis gerų rezultatų buvo sunku.

Pinigėlių kaimo gyventojos Vidos Pagareckienės rankose – giminės medis. M. GARUCKO nuotr.

Pinigėlių kaimo gyventojos Vidos Pagareckienės rankose – giminės medis. M. GARUCKO nuotr.

Ko labiausiai stigo

Prieš daugiau kaip 90 metų žemės gavę naujakuriai net susirinkimą sušaukė, tarėsi, ką daryti, kaip kurtis, ką geriausia čia auginti.

Sprendimas buvo priimtas tik vienas – be papildomų lėšų nieko padaryti nepavyks. Kalbos tik ir sukosi apie tai, ko visiems labiausiai stigo – apie pinigėlius.

Buvo nutarta prašyti banko paskolos. O teikiant bankui prašymą būtina nurodyti adresą, kaimą, kuriame žmonės gyvena. Kol kas jų kūrimosi vieta buvo tik bevardė dvaro žemė.

Sutarę ir pavadino kaimą dažniausiai tarpusavio pokalbiuose skambėjusiu žodžiui – Pinigėliai, taip ir įregistravo – gal su tokiu vardu ir prasigyventi greičiau pavyks.

Bankas paskolas davė. Štai B. Karalevičiui daugiau kaip du tūkstančius litų – trobai statyti, inventoriui, pirmosios sėjos sėkloms. Panašias sumas gavo ir kiti.

Ir buvusiuose tuščiuose Paliūniškio laukuose, dabar jau Pinigėliuose, gyvenimas prasidėjo.

Nelengvas gyvenimas – alinamas darbas nuo ryto iki vakaro, paskolos našta, kūrimosi rūpesčiai.

Po trejeto metų naujakurys ir jauną žmoną parsivedė, vaikeliai pabiro.

Jauniausia iš jų, tėvų sodyboje likusi V. Pagareckienė prisimena tėvelio pasakojimus: „Nebuvo jiems pyragai. Vėjas iš smėlynų išpustydavo pasėlius, įvairių negandų pasitaikydavo.“

Bet gyveno žmonės, savąją žemelę dirbo, po truputį stojosi ant kojų, nė nenujausdami artėjančių baisių permainų. O jos ilgai neužtruko.

Karas, pokaris, kolūkių kūrimas. Naujakurių išpuoselėta žemė iš jų , žinoma, buvo atimta. Laimė, nespėjusi prasigyventi šeima tremties išvengė.

Bet valdžiai užkliuvo jų naujas klojimas – per didžiausius taupymus ir vargus pasistatytas. Nutarė, kad šeimai toks klojimas per didelis.

Atvažiavo kolūkio kūrėjai, pamatavo, pusę klojimo nugriovė ir statybines medžiagas išsivežė.

Kitą pusę paliko – tiek priklauso, turėkite.

Dabarties laikų Pinigėlių gyventoja nepamiršo tėvų ir senelių pasakojimų, brangina giminės šaknis – jos rankose ir Karalevičių giminės herbas, ir nuo prosenelio Mikalojaus Karalevičiaus sudarytas genealoginis medis.

„Niekur iš Pinigėlių nebuvau išėjusi“, – sako ilgus metus slaugytoja dirbusi moteris.

Stasė Gabrienė prie Pirmojo pasaulinio karo aukų kapų. M. GARUCKO nuotr.

Stasė Gabrienė prie Pirmojo pasaulinio karo aukų kapų. M. GARUCKO nuotr.

Garsiuoju tiltu

Šito kaimo ribų užrašai nerėmina – tiesiog baigiasi Paliūniškis ir prasideda Pinigėlių laukai.

Panevėžio rajono savivaldybės Paliūniškio bibliotekoje dirbanti Dalia Runavičienė taip pat gyvena pirmuosiuose Pinigėliuose.

Ten ji jau daugiau kaip trisdešimt metų, bet savęs vietine nevadina. „Aš iš kitur“, – sako bibliotekininkė.

Besidomintys savojo krašto istorija bibliotekoje gali rasti medžiagos ir apie Paliūniškį, apie jo dvarą bei aplinkinius kaimus.

Žinoma, dvaras buvo svarbi ir reikšminga šio krašto ašis, apie jį ir sukosi visas gyvenimas.

Istoriko Petro Juknevičiaus teigimu, Paliūniškio dvaras pirmą kartą buvo paminėtas 1595 metais. Per ilgus šimtmečius daug valdytojų, vieni kitus keisdami, šį dvarą valdė. Paskutinysis buvo Zigmas Malinskas, jis ir palaidotas Paliūniškyje.

„Vietinės – čia gimusios, giliai šaknis įleidusios ir iki šiol gyvenančios Pinigėliuose mes likome tik dvi. Kiti atėjūnai – kas prieš keturiasdešimt ar dar daugiau metų, kas visai neseniai čia atsikraustęs.“

V. Pagareckienė

Netoli gražioje vietoje ant Lėvens kranto įkurto dvaro yra ir garsusis Paliūniškio tiltas.

1933 metais pastatytą tiltą projektavo ir statybos darbus prižiūrėjo tuometis Panevėžio apskrities savivaldybės inžinierius, vėliau – Lietuvos Respublikos susisiekimo ministras Kazys Germanas. Tai originaliausias K. Germano projektuotas arkinis tiltas.

Paliūniškio šviesuolė, šiemet 90-ąjį gimtadienį minėsianti Stasė Gabrienė atsimena, kaip vyko šio tilto statyba.

Gal nebūtų šis reginys mažai mergaitei taip giliai į atmintį įstrigęs, jeigu tą dieną dar vienos staigmenos nebūtų sulaukusi. O buvo taip, kad iš miesto atvažiavęs giminaitis atvežė Staselei ir jos sesėms dovanų po naują skarytę ir, jomis papuošęs, vedė mergaites tilto apžiūrėti.

Didelis įvykis tuomet visiems buvo, kai vietoj medinio liepto atsirado naujas, stiprus tiltas.

M. GARUCKO nuotr.

M. GARUCKO nuotr.

Slėptuvė miške

S. Gabrienė – vaikščiojanti Paliūniškio krašto istorija, galinti papasakoti ir apie dvarą, ir apie Paliūniškį, ir apie aplinkinius kaimus bei jų žmones. Išgirdusi, kad domimės Pinigėliais, ji juokiasi: „Gražiai sugalvojo vyrai, kalbėjo apie pinigėlius ir kaimą taip pavadino.“

Tiesa, kaip sakė Vilniaus universiteto Geografijos ir kraštotvarkos katedros docentė Filomena Kavoliutė, kaimai, kurių pavadinimai susiję su pinigais, lobiais, greičiausiai įsikūrę netoli senųjų kapinynų, kuriuose būdavo randama pinigėlių.

Gali būti, kad ir naujakuriams toks pavadinimas atėjo į galvą neatsitiktinai, kažkur jau, matyt, buvo girdėtas, prisimintas.

Dėl savo gimtojo kaimo – Likpetrių pavadinimo kilmės S. Gabrienė neabejoja. „Daug Petrų čia gyveno, užtat taip kaimas ir vadinasi. Būdavo tėvas Petras, sūnus Petras, kaimynas irgi. O jų žmonos ir dukterys – visos Onos“, – pasakoja moteris.

Ypatinga vieta šiame krašte – Likpetrių kapinynas – miško plotelis pakilumoje įrašytas į respublikinės reikšmės archeologinių paminklų sąrašą.

S. Gabrienė veda mišku link kapinyno ir pasakoja kiekvieną kalvelę, posūkį, medį gerai pažįstanti – tiek metų čia vaikščiota. O karo metais jos tėvelis čia slėptuvę buvo įrengęs – ir ne kartą joje slėptis šeimai teko.

Dabar čia tik stulpelis su užrašu, jog čia Likpetrių kapinynas, kuriame buvo laidojama 16–17 amžiuje.

Toje vietoje senieji kaimo gyventojai, pasirodo, žiemai slėpdavo bulves. Rūsių tuomet niekas neturėjo, tad šioje patogioje kalvelėje, toliau nuo namų ir kasdavo duobes – kaupus, užkasdavo storai žemėmis ir bulvės juose išsilaikydavo.

Istorikas P. Juknevičius primena, kad tyrinėtojams buvo žinoma apie šioje vietoje nuo seno būdavusias bulvių saugyklas. Štai J. Elisonas rašė: „Kaimo lauke yra nemažas kalnas, kurį vietos kaimiečiai vadina Lapkalniu; jame kaimo gyventojai bulves slepia. Kasant duobes ten prikasama žmogaus kaulų, senovės ginklų, pinigų ir įvairių dalykų.“ Ir kapinyno tyrinėtojai buvo jame radę smeigtukų, peilių, sagčių, monetų, daugiausia Rygos šilingų.

S. Gabrienė patvirtina, kad ir jos tėvelis ne kartą buvo iškasęs įvairių pinigėlių, žmogaus kaulų. Viskas buvo surinkta ir, broliams patarus, nuvežta į Kauno muziejų.

M. GARUCKO nuotr.

M. GARUCKO nuotr.

Įdomu ir svarbu

Žvali senolė kviečia aplankyti ir Pirmojo pasaulinio karo aukų kapines – jos Paliūniškio dvaro parko teritorijoje.

Iš kadaise buvusių didelių kapinių liko visai nedaug – tik nedidelis kampelis po medžiais.

„Anksčiau dar buvo galima išskaityti užrašus, dabar jau nieko nebematyti“, – sako paminklėlį bandydama nuvalyti paliūniškietė. Daug jaunų vyrų šiose žemėse atgulė karo metais.

P. Juknevičiaus teigimu, kariniai veiksmai Panevėžio apylinkėse prasidėjo 1915 metų vasarą – po jų liko daug karių kapų.

1915 metų rugpjūčio 1 dieną Karsakiškio apylinkės Butėnų, Tiltagalių kaimų žemėse vyko susirėmimai tarp rusų ir vokiečių kariuomenių. Tuomet žuvę rusų ir vokiečių kariai buvo palaidoti Palaukių ir Butėnų kaimų laukuose įrengtose kapinėse.

Nuo žaizdų mirę kariai palaidoti Paliūniškio dvaro parke. Po Antrojo pasaulinio karo kapinės buvo apleistos. Vėliau rasti išvartyti paminkliniai kryželiai. Tada buvo nurašytos išlikusios karių pavardės, kariniai laipsniai.

S. Gabrienė rodo tolumoje už parko medžių stūksantį pastatą, kuriame buvo sandėliai. „Vienoje šio pastato sienoje yra įtaisytas žymeklis, rodantis jūros lygį. Pagal jį matyti, kad mes gyvename aukščiau jūros lygio“, – pasakoja.

O Pirmojo pasaulinio karo metais tame pastate buvusi ligoninė – daug į ją patekusių sunkiai sužalotų kareivėlių neišgyveno ir todėl čia palaidoti.

„Kiek kaulelių guli mūsų krauju aplaistytoje žemėje“, – apgailestauja moteris ir kviečia žydų kapines bei kitas apylinkėse esančias drauge aplankyti.

Kol dar turi sveikatos, per Vėlines ji į visas nueina, visiems po žvakelę uždega. Žemė visus sulygina, sako, nebėra dėl ko nei bartis, nei kariauti.

Komentarai

  • saunus straipsnis

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų