L. Blėdis dialogo su visuomene fone lieka tarsi atsitvėręs savotiška siena: apie jį mažai kas žinoma, jis nesiveržia į viešumą. M. Garucko nuotr.

Teatras genuose ir širdyje

Teatras genuose ir širdyje

Daugiau nei penkerius metus praleidęs Kaune, kurį laiką gyvenęs Vilniuje, Leonas Blėdis sugrįžo gyventi ir kurti į gimtąjį Panevėžį. Juozo Miltinio dramos teatro jaunasis direktorius čia jaučiasi jaukiai ir patriotiškai.

 

Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras neabejotinai būtų buvęs kitoks, jei ne jo ir miesto istorijoje viena ryškiausių asmenybių – Maestro artimas bendražygis, režisierius ir aktorius Vaclovas Blėdis. Teatro žmonės žinodavo, kad į V. Blėdžio petį galima atsiremti, jis gludindavo kampus, švelnindavo situacijas, padėdavo spręsti problemas, ramindavo ir guosdavo.
Po daugelio dešimtmečių, regis, istorija kartojasi. Garsiojo teatro vairą jau beveik metus savo rankose laiko jaunoji teatralų karta su dviejų aktorių atžalomis – Leonu Blėdžiu ir Andriumi Jevsejevu priešakyje.

Iki šiol vengęs žiniasklaidos dėmesio ir mieliau jai deleguodavęs dešiniąją savo ranką ir bičiulį A. Jevsejevą, teatro direktorius L. Blėdis sutiko pasidalyti, kas lėmė sprendimą po didmiesčiuose praleistų metų sugrįžti į gimtąjį Panevėžį ir ką reiškia vadovauti teatrui, kuriame prabėgo vaikystė ir kurio net slapčiausią kampelį atrastų užrištomis akimis.

Tikslas – dirbti su meile

Asmeninį gyvenimą viešinti vengiantis Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro vadovas L. Blėdis ir pokalbio su „Sekundės“ korespondentais metu lieka mažakalbis. Maloniausia jam šnekučiuotis ne apie save, o teatro veiklą ir kolektyviai nuveiktus darbus.

Daugiau nei penkerius metus praleidęs Kaune, kurį laiką gyvenęs Vilniuje, L. Blėdis vis dėlto sugrįžo gyventi ir kurti į gimtąjį Panevėžį. Kaip pats sako, čia jaučiasi jaukiai. Maža to, netgi patriotiškai.

L. Blėdis atviras: sprendimas sugrįžti į Aukštaitijos sostinę negimė ekspromtu.

Garsiojo teatro vairą jau beveik metus savo rankose laiko jaunoji teatralų karta su dviejų aktorių atžalomis – Leonu Blėdžiu ir Andriumi Jevsejevu priešakyje. „Sekundės“ archyvo nuotr.

Ne paslaptis, jog vieną kartą jau dalyvavome konkurse į J. Miltinio teatro vadovo vietą. Tad sprendimas buvo planuotas ir apgalvotas“, – sako valstybinio teatro vairą į savo rankas paėmęs kūrėjas.

Dabar, kai, rodos, ką tik su bičiuliu ir kolega Andriumi Jevsejevu dalyvavo konkurse, jiedu jau gali lengviau atsikvėpti įveikę pirmuosius direktoriaus kadencijos metus iš penkerių. Paklaustas, kokie jie buvo, ar daug sunkumų teko įveikti, L. Blėdis tik filosofiškai nutęsia, jog kiekvienas sunkumus ir lengvumus suprantame savaip, skirtingai.

L. Blėdis svarsto, jog jam sugrįžus į teatrą jau nauju amplua, galbūt gali gelbėti ir teatro sienos. Visgi svarbiausia, jo akimis, ne remtis įsitikinimais bei klišėmis, bet imti ir veikti.

Didelių šių metų iššūkių negalėčiau įvardyti – visi kartu su kolektyvu sprendžiame visus iškilusius klausimus. Nėra labiau ar nelabai svarbių dalykų, nieko nesinori išskirti, priešingai, norisi dėmesį paskirstyti viskam, nes viskas yra atitinkamai svarbu“, – filosofiškai žvelgia vadovas.

Ir nors pripažįsta, jog nėjo viskas it sviestu patepta, sako, jog darbus dirbant su meile, galima įveikti net ir neįveikiamas pasirodžiusias kliūtis.

Kaip ir kiekviename darbe – dirbant darbo yra. Neišvengiamai taip pat ir teatre. Dirbti su meile nors ne visuomet lengviau, vis dėlto viską padaryti sekasi kur kas sklandžiau“, – šypteli J. Miltinio teatro vairininkas.

Medijų filosofijų magistro studijas baigęs L. Blėdis, svarstydamas apie ateities perspektyvą, mano, jog pasaulyje aibė pavyzdžių, kaip tinkamai valdyti ir vieno, visiems vadovams pritaikomo, recepto paprasčiausiai nėra.

Kiekvienas vadovas turi tam tikras atsispyrimo kraštines, o kaip man pavyko, galėsiu pasakyti tik po penkerių metų. Dabar abudu su Andriumi esame susikoncentravę į šios kadencijos numatytus darbus, o ne į patį laikotarpį“, – sako jis.

Galinga jėga

Dabar, kai Panevėžio dramos teatrą reprezentuoja J. Miltinio vardas, reikėtų nepamiršti, kad šis teatras niekada nebūtų buvęs toks, kokį jį pažįsta ir vertina žiūrovas, be Vaclovo Blėdžio – Leono tėvelio. Didžiulis V. Blėdžio indėlis į Panevėžio kultūrinio gyvenimo vystymą – nepervertinamas. Panevėžio atmintyje jis išlikęs gerąja teatro dvasia. Netgi pats J. Miltinis yra ne kartą sakęs, kad jei nebūtų Blėdžio – nebūtų ir Panevėžio teatro. Jam žiūrovų meilės ir pagarbos galėjo pavydėti ne vienas aktorius. Dar daug kas prisimena V. Blėdžio išraiškingai ir įtaigiai atliktą Samoduko vaidmenį Antano Vienuolio pjesėje „Prieblandoje“. Salė leipdavo juokais, kai į sceną įkėblindavo ir į kunigo klausimus pradėdavo atsakinėti įkaušęs kaimo bernas, melą besistengiantis paversti tiesa. Samoduką V. Blėdis suvaidino 370 kartų.

J. Miltinio teatro kelrodžiu tapusio V. Blėdžio sūnaus Leono atmintyje iki šiol išliko aibė Panevėžio teatrų grandų pašonėje bėgusios vaikystės prisiminimų. Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos nuotr.

O išleistame lankstinuke apie V. Blėdį yra išspausdinti ir tokie J. Miltinio žodžiai: „Panevėžio dramos teatras buvo žiauriai puolamas ir draskomas. Blėdis – vienas stipriausių ir atkakliausių jo cementuotojų, bet savo darbą jis darė ne dėl pelno ar panašiai, o gilaus kūrybinio impulso skatinamas. Jis turėjo tiesiog dangišką tikėjimą, kad menas – tai kažkas tokio, dėl ko reikia aukotis ir kentėti, ir jis tuo neabejojo.“ Teatro žmonės žinodavo, kad į V. Blėdžio petį galima atsiremti, jis gludindavo kampus, švelnindavo situacijas, padėdavo spręsti problemas, ramindavo ir guosdavo.

Praėjus dešimtmečiams, J. Miltinio teatro kelrodžiu tapusio V. Blėdžio sūnaus Leono atmintyje iki šiol išliko aibė nerūpestingos teatro koridoriuose bėgusios vaikystės prisiminimų – sako, apie anuometinius teatro vaizdinius galėtų kontempliuoti ištisą dieną ir pabaigos dar nebūtų matyti.

Pažįstama kiekviena kertė

Ar pasikeitė teatro spalva tapus jo galva, L. Blėdžiui sunku atsakyti. Pirmiausia, anot jo, reikėtų atrasti būdą, kaip sugrįžti į tas dienas, kai buvo vaikas, ir paklausti tuometinio jo požiūrio.

Menininkas žvalgosi į nuo seno pažįstamas, savas sienas ir kampus, ir patikina, jog nėra tokios vietos teatre, kurioje jam netekę apsilankyti.

Viską atpažinčiau užmerktomis akimis, nėra tokio užkampio, į kurį būčiau neužklydęs“, – patikina L. Blėdis.

Visgi išskirti vienos masyvaus pastato vietos, kuri būtų arčiausiai širdies, jis sako negalintis – visur jaučiasi patogiai.

Mąslus L. Blėdžio žvilgsnis ir atsargiai renkami žodžiai kvieste kviečia klausti, kokią reikšmę jam pačiam turi teatro sąvoka.

Tai yra kalbėjimosi būdas. O dar teatras summa summarum – menų sintezė. Teatras gali atlikti net ir mediko ar šventiko funkciją. Galima jį išnaudoti ir labai gerai, ir labai blogai. Kas jį supranta, žino, jog tai yra labai galingas įrankis, tik reikia mokėti pasinaudoti juo tinkamai“, – mano vadovas.

Teatro veidas – spektakliai

Pats Leonas dialogo su visuomene fone lieka tarsi atsitvėręs savotiška siena: apie jį mažai kas žinoma, jis nesiveržia į viešumą.

Knygos prasmė ir jos turinys nepriklauso nuo to, ar ji odiniu viršeliu, ar įprastu“, – L. Blėdis dalijasi Maestro Juozo Miltinio išmintimi.

Paklaustas, kodėl tapęs teatrą reprezentuojančiu asmeniu, jis vis tiek laikosi atokesnės pozicijos. L. Blėdis patikina galvojantis, jog geriausiai apie teatrą gali kalbėti ne konkreti persona, o įstaigos darbai, šiuo atveju – spektakliai.

Į juos reikia atkreipti dėmesį, – kas yra transliuojama, ką norima pasakyti ir kokią mintį perteikti, kuo jie šiandien aktualūs. Tegul apie viską kalba jie“, – sako direktorius.

Gyvenimas teatre, patikina, juk ir verda dėl vieno bendro tikslo – spektaklio gimimo.

Mano užduotis sukurti tokias sąlygas, kad žmonėms būtų gera dirbti, jie turėtų visus reikalingus įrankius“, – svarsto L. Blėdis.

Per tuos nepilnus metus Leonui pavykę prisijaukinti ne tik teatro bendruomenę, aktorius, bet ir patį gimtąjį miestą. Tačiau, kaip sako pats, ne per miesto, kaip vietininko, prizmę į aplinką reikėtų žvelgti, bet remtis pačiu požiūriu.

Ne paslaptis, jog daug laiko praleidžiame teatre. Gali ir dideliame mieste jaustis labai vienišas, ne tik mažame. Santykį kuria bendravimas“, – įsitikinęs L. Blėdis, savo aplinkoje sugebėjęs suburti ištikimų draugų ir bendraminčių ratą.

Vienas ištikimiausių jų – baltas šveicarų aviganis, ištikimai laukiantis po darbų grįžtančio savojo šeimininko. L. Blėdis juokiasi, jog tai anokia aliuzija į Maestro J. Miltinį ir jo škotų terjerą Arielį. Veikiausiai tai tėra žaismingas sutapimas, nes teatre daug darbuotojų augina šunis, o vienas jų – net egzotišką vėžlį.

Džiaugiasi pasiekimais

Dabar L. Blėdis gyvena prasidėjusio naujojo teatrinio sezono nuotaika ir mėgaujasi režisieriaus Artūro Areimos statyto spektaklio „Aklieji“ kūrybiniais vaisiais.

Šis darbas – Juozo Miltinio dramos teatro koprodukcija su Artūro Areimos Teatru. Šį kartą prie bendro kūrinio gimimo prisidėjo šviesų monstras Eugenijus Sabaliauskas, o jam talkino Renaldas Bartulis.

Nijolė ir Vaclovas Bėdžiai su sūneliu Leonu ir režisieriumi Juozu Miltiniu. 1985 m.

Šių specialistų susitelkimu į darbą L. Blėdis yra labai patenkintas.

Jiems pavyko sukurti spektaklio pridėtinę meninę vertę. Tai – labai gražus kolegų santykis, kur visi stengiasi vardan bendro tikslo“, – įvertina direktorius.

Jis negali atsistebėti viso proceso metu vykusia E. Sabaliausko tikra tapyba šviesomis. L. Blėdžio akimis, tai – vienas preciziškiausių, tiksliausių detalių teatro darbų.

Repeticijų metu apšvietėjai tikrąja to žodžio prasme tiesiog pluša scenoje. O tai kartu – ir nemigos naktys, ir tūkstančiai nueitų žingsnių, tad stiprios turi būti ne tik darbuotojų galvos, bet ir kojos“, – šypteli pašnekovas.

Bet didžiausiu savo laimėjimu teatre L. Blėdis šią akimirką įvardija malonų mikroklimatą ir sėkmingą jaunų aktorių įsiliejimą į teatro pasaulį.

Kiekvieno teatro vadovo siekiamybė yra tai, kad režisieriai, atsiliepdami apie trupę, ištartų tokius žodžius: šie žmonės myli teatrą. Tai pasako labai daug. Šioje vietoje aš, kaip teatro vadovas, Andrius, kaip meno vadovas, esame labai laimingi. Tikiuosi, jog einame gera linkme“, – sako L. Blėdis.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų