V. Valentonytė audžia tautiniais raštais margintą kaklaraištį. T. Šiaudinio nuotr.

Tautines juostas audžia visa šeima

Tautines juostas audžia visa šeima

Austinės juostos lietuvius lydėjo visą gyvenimą, jos buvo reikalingos ir kasdien, ir per šventes.

Prie trijų staklių

Panevėžietė Violeta Valentonytė – tautinių juostų audėja, šio amato išmokė ir savo šeimos narius. Garaže įkurtose kukliose šeimos dirbtuvėse kaukši net trys audimo staklės – prie vienų sėda Violeta, prie kitų – jos vyras Algirdas Salikas, trečias užėmusi dukra Urtė Salikaitė.

Po ilgų darbo valandų ant stalo gula visų trijų audėjų nuausti, tautinių raštų motyvais marginti gaminiai – juostos, juostelės, kaklaraiščiai, servetėlės. Užsakovų nestinga – tautinių juostų reikia folkloro ansamblių dalyviams, piršliams, jubiliatams, tautinio lietuvių paveldo puoselėtojams.

Tautodailininkė V. Valentonytė juostas audžia ir parodoms. Ji kuria ir nedidelius gaminius – knygų skirtukus, papuošimus, paveikslėlius ir kt.

Nors pluša trys poros rankų, nė vienas darbelis neatsiranda lyg mostelėjus burtų lazdele.

Austi – daug kruopštumo, atidumo, žinių ir atsidavimo reikalaujanti veikla. Ir ne kiekvienas gali ja užsiimti.

Gal todėl krašto audėjus pirštais galima suskaičiuosi – senieji jau iškeliavę į amžinybę ar, sveikatą praradę, nebedirba, o jaunimas retai prie šio amato suka. Sudėtinga. Ir iš jo turtų nesukrausi.

O pragyventi visiems šeimos nariams sutartinai darbuojantis – galima.

Šaunūs juostų audėjai – Violeta, jos vyras A. Salikas ir dukra Urtė. V. Valentonytės albumo nuotr.

Šaunūs juostų audėjai – Violeta, jos vyras A. Salikas ir dukra Urtė. V. Valentonytės albumo nuotr.

Bet austi, kaip sako V. Valentonytė, – ne tik sėdėti staklėse. Vien tik paruošiamieji darbai, siūlų tvarkymas reikalauja daug laiko ir jėgų.

Stebint siūlą po siūlo į raštus dėliojančius audėjus akivaizdu, kad šiam darbui reikalinga ypatinga meilė. Violetai jos užtenka. Moteris

sako: „Man kad tik austi, nė nesvarbu ką.“

Kai šokėjų nebereikėjo

Audėjėlė – viena iš pagrindinių lietuvių tautosakos veikėjų. Svarbios audėjos kadaise buvo – be jų darbščių rankų šeimos nebūtų turėjusios nei patalynės, nei rankšluosčių, nei drabužių, nei juostų.

Motinų rūpestis būdavo dukras išmokyti dailiai austi, o mergaitėms netinginiauti ir kruopščiai semtis žinių.

Tik mergelėms ir linksmintis, šokti norėjosi, juk, kaip dainuojama, „nepabuvus šokėjėle, nebus gera audėjėlė“. V. Valentonytė juokiasi: „Čia apie mane.“

Juk būtent krizės metais uždarant restoranus, nebeišsilaikant meno kolektyvams Violeta neteko šokėjos darbo restorano „Nevėžis“ naktinėje programoje ir pradėjo sukti galvą, kuo jai labiausiai tiktų ir patiktų užsiimti.

Šokis moters gyvenime reiškė daug – ji šoko liaudies dainų ir šokių ansamblyje „Ekranas“, kituose kolektyvuose. Šokis ir su būsimuoju vyru – orkestro „Panevėžio garsas“ muzikantu – supažindino.

Tada, kai šokėjai darbo nebeliko, sako, matyt, lemties ranka suvedė ja su Valentina. Netikėtai sutikta drauge pakvietė ateiti pasižiūrėti, kokias juostas ją išmokė austi audėjas Vaclovas Kulšinskas.

Violetai juostos labai patiko ir ji paprašė paaiškinti, kaip jos audžiamos. Paskui kelias atvedė pas V. Kulšinską, kuris ir puikiai audė, ir pats stakles gamino, ir dalijosi savo amato paslaptimis.

Dvi iš šviesaus atminimo V. Kulšinsko pagamintų audimo staklių dabar stovi V. Valentonytės dirbtuvėse – šeima jas įsigijo dar iš paties meistro. Trečias stakles parsivežė iš Žemaitijos.

Staklės – programavimo pradininkės

Žakardines audimo stakles maždaug prieš du šimtus metų išrado prancūzas Žozefas Mari Žakardas. Jos – savotiškos kompiuterinės sistemos pradininkės.

Raštai audžiant žakardinėmis staklėmis išgaunami supinant pagrindo ir ataudų gijas iš anksto numatyta ir įrašyta į staklių atmintį tvarka. Nuo paprastų audimo staklių žakardinės skiriasi tuo, kad jomis galima valdyti kiekvieną siūlą. Manoma, kad nuo šio išradimo prasidėjo programavimas.

Lietuvoje žakardinių audimo staklių tobulintoju laikomas garsus Rokiškio krašto audėjas Juozapas Pipinis.

Šis žmogus ausdavo paprastomis kaimiškomis staklėmis ir vis galvodavo, kaip palengvinti tą darbą – patobulinti stakles.

Rokiškio krašto audėjas J. Pipinis 1928 metais dalyvavo žemės ūkio ir pramonės parodoje Kaune ir už patobulintas stakles juostoms austi buvo apdovanotas sidabro medaliu. Lietuvis tik vėliau sužinojo, kad jis atkartojo prancūzo atradimą. Jam, matyt, buvo apmaudu, kad toks patobulinimas jau buvo sugalvotas kitur.

Audėjos V. Valentonytės dirbtuvės spintelėse daug dėžių skylėtomis kartono lentelėmis. Kiekviena ši lentelė – savotiškas rašto kodas, savo skylutėmis žymintis tam tikrą rašto dalį.

Juostos, juostelės

Austos juostos – lietuvių tautos paveldas, jos buvo labai svarbios, todėl kiekvienoje troboje jų galėjai rasti.

„Lietuvių tautos gyvenime juosta žmogų lydėjo visą laiką – nuo gimimo iki kapo duobės. Gimusį kūdikį mūsų seneliai suvyniodavo į vystyklą ir aprišdavo juosta. Iki šių dienų juostomis nuleidžiamas karstas į kapo duobę“, – „Sekundei“ pasakojo audėja.

Vyresnės kartos žmonių namuose ir dabar rastume bent po vieną tautinę juostą, atkeliavusią vestuvių, jubiliejaus ar dar kokia kita proga.

Ne po vieną juostą turi saviveiklininkai. Jie, kaip sako V. Valentonytė, bene labiausiai vertina lietuvių liaudies paveldą, rūpinasi jo išsaugojimu.

Lietuvių liaudies kultūroje juostų audimas ryškiausiai atsiskleidžia kraičio krovimo tradicijoje. Juk merginos daugiausia juostų išausdavo būtent iki vestuvių, kad turėtų ką dovanoti piršliui, pajauniams ir kraitvežiams.

Juosta yra tarsi saitas, jungiantis su aukštesniuoju pasauliu. Vestuvėse per užrišamus rankšluosčius ir juostas buvo užmezgamas žmonių ir aukščiausios sferos ryšys, o padovanoti ilgi audiniai buvo dvasiniai abiejų šeimų tarpininkai.

Į kiekvieną juostą jos audėjai sudeda daug daugiau negu sugaištą laiką ar darbą.

Į V. Valentonytės šeimos gyvenimą audimas neįsiveržė kaip viesulas. Tačiau pirmosios iš pradžių draugės, vėliau patyrusio meistro pamokos nenuėjo veltui – moteris suprato, kad austi jai labai patinka, ir tai gali tapti jos kasdiene duona.

Tiesa, kaip prisimena, vyras iš pradžių gana skeptiškai žiūrėjo į tokį sumanymą, netikėjo, kad pavyks. Buvo laikas, kai dar kartą praradusi darbą ir gavusi išeitinę kompensaciją moteris trūkstamą sumą pasiskolino ir nusipirkusi stakles bei siūlų pradėjo nedrąsius, bet labai mielus bandymus.

Pirmasis išbandymas

„Buvau jau nuaudusi kokias penkiasdešimt juostų, kai nutariau rengtis į Vilniuje vykstančią didelę mugę. Pirmoji išvyka buvo lemtingas išbandymas. Ir jis pavyko. Buvo nupirkta didžioji dalis juostų, žmonės jomis domėjosi, klausinėjo“, – prisimena audėja.

Grįžusi iš mugės moteris pajuto dar didesnį įkvėpimą. Ir tai susiejo jos gyvenimą su šiuo amatu. Tuo metu jau buvo miręs jos mokytojas audėjas, o neatsakytų klausimų dar buvo daug. Tad teko lavintis savarankiškai – lankėsi muziejuose, parodose, skaitė, atsakymų ieškojo internete.

Apie audėją buvo žinoma vis plačiau, tad daugėjo užsakymų. Tačiau atėjo laikas, kai su darbu susidoroti darėsi vis sunkiau.

O kai artėjant Lietuvos tūkstantmečiui iš Seimo atėjo užsakymas tautiniais motyvais nuausti tūkstantį knygų skirtukų, Violeta pradėjo mokyti vyrą.

Tiesa, jis apie kai kuriuos darbus jau išmanė, padėdavo žmonai ruoštis austi.

Pasimokęs Algirdas sėdo austi ir greitai šį amatą įvaldė. Taigi darbavosi jau abu, o po kurio laiko, baigusi mokslus Panevėžio kolegijoje, prisijungė ir dukra. Motina pasakoja, kad pirmųjų bandymų būta anksčiau, Urtė mokytis austi pradėjo būdama 15 metų.

Kadangi mokytis buvo nelengva, aistra neįsižiebė. Tačiau dabar, norėdama prisidėti prie šeimos verslo, pradėjo austi. Pagrindinis Urtės darbas – austi diržus, juostas pagal individualius užsakymus.

Mergina, kaip ir mama, ne tik audėja, bet ir šokėja. Nuo vaikystės ji šoko pramoginius šokius, o dabar kartu su mama lanko Rimos Karalevičienės vadovaujamą šokių klubą „Tango“.

Mama ir dukra yra aistringos Lotynų Amerikos šokių gerbėjos. Su klubo šokėjomis jos pasirodo, dalyvauja konkursuose.

Siūlas prie siūlo

Vyresni šeimos vaikai – sūnus ir dukra – austi neišmoko, abu savo gyvenimus sukūrė Anglijoje.

Į užsienį – Angliją, Jungtines Amerikos Valstijas ir kitas šalis – iškeliauja ir nemažai panevėžiečių austų juostų. Tautiečiai įvairių raštų juostų užsako dovanoms, patys parenka spalvų derinius ar užrašus.

Violeta ima kelis neįprastus spalvų derinimo pavyzdžius ir pasakoja, kad tuos ryškiai mėlynus, violetinius raštus teko austi toli nuo tėvynės gyvenantiems lietuviams.

Įtemptai dirbantiems audėjams tenka suklysti ir ardyti, o kartais – ir visą juostą iš naujo pradėti austi. Kiekviena klaidelė audinyje labai pastebima.

„Ausdama juostą, kurioje turėjo būti angliškas užrašas, per neapsižiūrėjimą vietoj dviejų L raidžių išaudžiau tik vieną. Teko viską pradėti iš pradžių. Kartais, tepant staklių dalis alyva, žiūrėk, koks lašas tėkštelėja ant siūlų, o dėmelė išryškėja tik baigus austi. Tad viską vėl reikia daryti iš naujo“, – pasakoja audėja.

Sugadinti audiniai tinka kitiems darbeliams – iš jų siuvami krepšeliai, kuprinės.

Važiuodami į pirmąją mugę audėjai vežėsi trijų pavadinimų gaminius, dabar jų audinių asortimentas kur kas didesnis. Populiarūs kaklaraiščiai tautiniais motyvais, knygų skirtukai ir kt.

Juostų audėjo darbas prasideda dar gerokai iki to, kol jis sėda į stakles. Pirmiausia raštas gimsta ant languoto popieriaus lapo, tada jam taikomos skylutes kartoninėse kortelėse.

Dar laukia darbas su siūlais. Jie iš bendrovės „Linas“ ir iš kitų įmonių perkami gana ploni, tad tenka suvynioti po kelis, paskui siūlai veriami, metami, vyniojami staklėse. Kiek ir kaip – priklauso nuo pasirinkto audinio.

Šeima yra audusi S. Dariaus ir S. Girėno garbei skirtą 33 metrų juostą, taip pat Maironiui atminti skirtą audinį, išrašytą „Tautiškos giesmės“ žodžiais.

Galerija

Komentarai

  • džiugu, kad tradicijos gyvos.

  • Violeta ,Tu šaunuolė.Sėkmės,kūrybingumo ir laimės.
    Klasiokė Rita K.

    • Ačiū labai,gal gali mane facebooke pakviesti į draugus? 🙂

Rodyti visus komentarus (3)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų