R. Žitkaus valdomas „Rambynu“ pavadintas viešbutis buvo gerai prižiūrimas ir geriausias mieste. Jame, atvykęs į Panevėžį, apsistodavo Kipras Petrauskas, kitos garsenybės. M. Garucko nuotr.

Tarpukario emigrantai: iš užsienių – į Panevėžį

Tarpukario emigrantai: iš užsienių – į Panevėžį

 

Lietuviai visais laikais ieškojo geresnio gyvenimo svetur. Ir vis dėlto, nepaisant, kad svetimame krašte uždarbis būdavęs gerokai didesnis, tėvynės ilgesys traukė grįžti į gimtąjį kraštą.

Emigranto duonos ragavo ir Panevėžio istorijoje ryškų pėdsaką palikę tarpukario verslininkai, miesto gyvenimo akimirkas fiksavę ir savotišką žinią mūsų laikams palikę fotografai.

Vien tarpukariu, 1918–1940 m., iš Lietuvos išvyko per 100 tūkst. gyventojų. Dėl suvaržymų patekti į JAV emigrantų srautai traukė į Kanadą, Urugvajų, Argentiną, Braziliją. Vieni, nepaisydami pavojų, į svetimus kraštus vyko dėl skurdo, nuolatinio nepritekliaus, socialinės apsaugos stygiaus – Lietuvoje, pasak Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus muziejininko Donato Pilkausko, tuo metu faktiškai nebuvo sukurtos pensijų sistemos. Kelionės į Pietų Ameriką trukdavo ilgai, tačiau daugelis tokią tolimą kryptį rinkosi vien todėl, kad laivininkystės kompanijos norinčiuosius pradėjo plukdyti avansu – už kelionę buvo galima susimokėti vėliau, susiradus darbą. Tiesa, darbas Pietų Amerikoje buvo daug sunkesnis ir menkiau apmokamas nei JAV. Sunkiu prakaitu užsidirbusių ir susitaupiusių, pasaulio pamačiusių ir sugrįžusių kraštiečių indėlis kuriant Lietuvą buvo didžiulis. Nemažai jų už svetur susikrautą kapitalą čia kūrė verslus. Tarp tokių buvo ir garsi panevėžiečių Žitkų šeima, valdžiusi garsųjį „Rambyno“ viešbutį, turėjusi ir fotoateljė.

Parginė tėvynės ilgesys

Kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vedėja dr. Zita Pikelytė pasakoja, kad garsus fotografas Jonas Žitkus (Žitkevičius) į Panevėžį taip pat sugrįžo iš JAV. Pirmiausia užjūrin iškeliavo jo brolis Rapolas. Jam padedant po kelerių metų išvyko dar trys šios šeimos nariai – sesuo Konstancija, broliai Antanas ir Jonas. Ten Žitkevičiai susitrumpino pavardę ir ėmė vadintis Žitkais.

Pasak Z. Pikelytės, fotografuoti Joną išmokė brolis Antanas, JAV turėjęs fotostudiją. Rapolas su žmona Marija taip pat po kurio laiko ten įkūrė savo verslą.

Nors jiems sekėsi gana gerai, Marija niekaip negalėjo priprasti prie svetimo krašto, tad pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui ir vos tik ėmus plaukti pirmiesiems laivams, šeima nusprendė grįžti į Lietuvą“, – pasakojo istorikė.

Tarpukariu į Panevėžį iš emigracijos grįžo ir Antanas Patamsis. Jam tebuvo vos dveji, kai tėvai pasitraukė į JAV.

Žitkų šeima ne tik mintimis ir žodžiais reiškė meilę tėvynei. Dar gyvendami JAV ir žinodami, kokia sunki pokarinė padėtis Lietuvoje, paaukojo 570 JAV dolerių. Anais laikais tai buvę nemaži pinigai.

Prieš grįždami į Lietuvą, padedami brolio kunigo Jurgio Žitkevičiaus, Panevėžyje, Respublikos gatvėje, nusipirko dviejų aukštų namą, kuriame vėliau Žitkų šeima gyveno, ir jame įsteigė viešbutį. Šiuose namuose gyveno ir našlaitėmis likusios dvi Marijos seserys, našle tapusi Rapolo mama, sesuo ir brolis.

Rapolo valdomas „Rambynu“ pavadintas viešbutis buvo gerai prižiūrimas ir geriausias mieste. Jame, atvykęs į Panevėžį, apsistodavo Kipras Petrauskas, kitos garsenybės“, – pasakoja Z. Pikelytė.

Tarpukariu ši vieta atrodė visiškai kitaip nei dabar. Respublikos g. šalia miestą garsinusio „Rambyno“ viešbučio žydėjo gėlynai, vešėjo sodas, šiltnamiuose augo daržovės. Šeima savo reikmėms augino ir paukščius. Vyras su žmona aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime. Deja, 1940 metais rusams okupavus Lietuvą, viešbutis buvo nacionalizuotas. Pats šeimininkas R. Žitkus to nebeišvydo – mirė keliais mėnesiais anksčiau. Jo žmonai dar kurį laiką buvo leista gyventi pirmame aukšte – viename savų namų kambarėlyje su virtuve, tačiau vėliau moteris buvo iškeldinta.

Fiksavo miesto gyvenimą

Kartu su Rapolo šeima į Lietuvą 1922 metais grįžo ir jo brolis Jonas su žmona. Dar JAV iš brolio išmokęs fotografo amato, ten vertėsi fotografuodamas lietuvių susibūrimus, vestuves, darydamas portretus. Turėjo įsteigęs ir savo ateljė. Iš užjūrio parvykęs į Panevėžį, J. Žitkus fotografijos verslo ėmėsi ne iš karto. Anykščių rajone buvo įsigijęs malūną, kurį vėliau perleido broliui Rapolui. Be to, kurį laiką dirbo drauge su fotografu J. Paura brolio viešbutyje veikusioje fotostudijoje. 1931 metais pagal individualų projektą P. Puzino gatvėje pasistatytame name jis per du aukštus įsirengė modernią fotoateljė.

J. Žitkaus ateljė buvo bene populiariausia tiek tarp jaunų, tiek tarp vyresnio amžiaus panevėžiečių bei miesto svečių“, – pasakojo Z. Pikelytė.

Panevėžiečių albumuose išlikusiose J. Žitkaus ateljė darytose fotografijose – daugiausia portretai. Juose atsispindi visuomeninis, kultūrinis to meto miesto gyvenimas, švenčių momentai, spektaklių scenos, saviveikliniai kolektyvai, pirmoji Panevėžio muziejaus ekspozicija ir kt. Išlikę daug nuotraukų, kuriose įamžinti moksleiviai, tarpukario Panevėžio mokytojai.

Nors miesto panoramos ar gamtovaizdžio J. Žitkaus fotografijose neteko aptikti, tačiau yra nemažai išlikusių nuotraukų su atskirais pastatais, istorinės reikšmės objektais: naujoji katedra, Panevėžio apskrities ligoninė, pradžios mokykla, elevatoriaus pastatas, cukraus fabriko statyba, statomas kaimyno gydytojo S. Mačiulio namas, skulptoriaus Juozo Zikaro sukurtas paminklas savanoriams Kristaus Karaliaus katedros kapinėse, katedros vargonai“, – vardijo Z. Pikelytė.

Itin vertingos Kristaus Karaliaus katedros ir Švč. Trejybės bažnyčios vidaus nuotraukos.

Tai puikūs vaizdiniai dokumentai, rodantys, kaip šios šventovės atrodė prieš karą. Šios nuotraukos pravertė Švč. Trejybės bažnyčią Atgimimo metais grąžinus tikintiesiems ir ją įrengiant iš naujo“, – pasakojo istorikė.

Panevėžiečių albumuose išlikusiose J. Žitkaus ateljė darytose fotografijose – daugiausia portretai.

Įamžino bolševikų žiaurumą

Istoriniu požiūriu labai svarbios 1941 metų birželio pabaigoje J. Žitkaus padarytos fotografijos. Pasak Z. Pikelytės, jos ne tik išgarsino fotografą, bet ir aukštyn kojomis apvertė jo paties gyvenimą. Šiose nuotraukose užfiksuotos 1941 metų birželį besitraukusių bolševikų Panevėžyje nukankintos aukos – 4 miesto medikai ir 3 kiti asmenys. Tą pačią dieną netoli cukraus fabriko sušaudyta dar 19 žmonių. Vėliau šie kūnai buvo atkasti ir nufotografuoti. Pasak istorikės, beveik ant visų šiuos įvykius atspindinčių nuotraukų ranka užrašyta J. Žitkaus pavardė.

Vėliau vokiečių valdžia nupirko šias nuotraukas, spausdino laikraščiuose, buvo surengta ir bolševizmo žiaurumus atskleidusi paroda. Pastaroji apkeliavo šalies didmiesčius. Pasak Z. Pikelytės, teigiama, kad apie porą šimtų šių nuotraukų parduota, ir visos jos buvo pažymėtos Žitkaus pavarde.

Atgimimo metais žmonės pradėjo traukti slapta laikytas nuotraukas, kad būtų įrodyta istorinė tiesa apie kraupius įvykius Panevėžyje. 1996 metais pagal J. Žitkaus fotografijas ir liudininkų pasakojimus sukurtas dokumentinis filmas „Gelbėjo kitus, žuvo patys“.

Bolševikų žiaurumą užfiksavusiomis fotografijomis J. Žitkus iš esmės pasirašė sau nuosprendį. Už jas, apkaltinus lojalumu vokiečių valdžiai ir antitarybine veikla, jis 1945 metais nuteistas kalėti dešimt metų. Iš jų pusę praleido Sibiro lageriuose. Šeimos namai buvo nacionalizuoti. Žmonai pavyko išvengti tremties, bet neišsaugojo archyvo. Kiek žinoma, ilgą laiką stiklinius negatyvus ji slėpė tarp malkų, tačiau dėl nuolatinių KGB persekiojimų pažįstamo fotografo paprašė sunaikinti. Grįžęs iš kalėjimo, J. Žitkus buvo praradęs sveikatą, turtą, dirbti savoje studijoje jam nebuvo leista.

Istorijos verpetuose

Tarpukariu į Panevėžį iš emigracijos grįžo ir Antanas Patamsis. Jam tebuvo vos dveji, kai tėvai pasitraukė į JAV. Į Lietuvą šeima parvyko 1914 m. Pasak Z. Pikelytės, už parsivežtus pinigus tėvai įsikūrė Troškūnuose. A. Patamsis su broliu patraukė į Panevėžį. Antanas nuo 1923 iki 1929 metų dirbo kaip fotografas mėgėjas. Vėliau pradėjo gauti honorarus už spaudoje spausdinamas nuotraukas.

Z. Pikelytė pasakoja, kad jam labiau rūpėjo ne fotografijos menas, o reporterio darbas. Norėjo tapti Lietuvos žurnalistų sąjungos nariu, tačiau buvo nukreiptas į Lietuvos fotomėgėjų sąjungą. Panevėžyje įsteigė fotoateljė. Pildyti įprastus klientų užsakymus jam greičiausiai ne itin patiko, nes išlikusiose fotografijose portretų mažuma. Tačiau noriai fotografavo miestą, įvykius, atskirus pastatus. Kurį laiką jis buvo Ketvirtojo pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulko fotografas. Pasak Z. Pikelytės, A. Patamsis fotografuodavo ne vien užsakovams. Pavyzdžiui, 1937 metais kartu su J. Žitkumi užfiksavo Panevėžio vyskupijos eucharistinio vyrų kongreso akimirkas, įdėjo skelbimus į vietos laikraštį, siūlydami įsigyti jų studijose pardavinėjamų renginio nuotraukų.

Karui einant į pabaigą ir artėjant sovietų armijai, gyventojai masiškai traukėsi. A. Patamsis buvo šaulys ir jam trauktis reikėjo nedelsiant. Kiek žinoma, A. Patamsis vargais negalais pateko į paskutinį išplaukiantį laivą ir iškeliavo į Vokietiją, vėliau persikėlė į JAV.

Traukė Panevėžys

Dera prisiminti ir atskirus Panevėžio pastatus įamžinusį Leibą Greiserį, kurio nuotraukos mums išsaugojo Panevėžio karaimų kenesos vaizdus. Gaila, kad šis pastatas sovietmečiu nugriautas“, – sako Z. Pikelytė.

Ateljė Panevėžyje L. Greiseris įsirengė užsidirbęs pinigų Afrikoje. Kiek žinoma, pirmą kartą į ją emigravo 1905 metais. Grįžęs po 16 metų, čia sukūrė šeimą, tačiau istorikė spėja, kad, matyt, verslui neužteko pinigų, tad po trejų metų vėl išvyko atgal. Po penkerių metų gyvenimo svetur jis vėl grįžo į Panevėžį. Turima duomenų, kad 1940 metų pradžioje, būdamas Anglijos piliečiu, dešimt metų išgyvenęs Lietuvoje, kreipėsi dėl Lietuvos pilietybės suteikimo. Pasak istorikės, nėra žinoma, kaip susiklostė tolesnis jo likimas, tačiau galima numanyti, kad kaip ir didelės dalies žydų karo metais.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų